Dailė
Gruodžio pradžioje Vilniuje net dviejose parodose užtikau senąją tautinę lietuvių tekstilę ir parodų kuratorių mintijimą apie opmeną. MO muziejaus paroda „Opartiniai atspindžiai“ (kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, veikia iki vasario 19 d.) pakvietė gilintis į vakarietiško optinio meno įtaką 7–9-ojo dešimtmečių Lietuvos dailei. Kazio Varnelio namuose-muziejuje rodoma paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“, kuruota Indrės Urbelytės ir Živilės Paipulaitės. Abiejose parodose esama ir tautinės tekstilės. Šis faktas įdomus, nes labai ilgą laiką profesionaliosios dailės sferose tautinės kultūros elementų netrūko nei menininkams, nei kuratoriams, beveik niekas (išskyrus tekstilės studentes Dailės akademijoje) rimčiau nebando jos aktualizuoti. Tiesa, tolimais 1989-aisiais menotyrininkė Raminta Jurėnaitė buvo surengusi parodą „Liaudies meno tradicija XX a. Lietuvos dailėje“. Ja siekta parodyti, kaip sovietinio laikotarpio lietuvių dailė siejasi su lietuvių liaudies kūrybos bruožais. Vėliau ir tautodailė, ir jos tradicija lyg ir prarado aktualumą, nugrimzdo muziejų fondų tamsoje. Gal buvo manoma, kad tautodailė nedera prie modernaus meno ir modernios šalies įvaizdžio?
Paroda Kazio Varnelio namuose vienu gestu nubraukia tokį mąstymą. Varnelio kūriniai suteikia kontekstą eksponuojamai liaudiškai tekstilei, pavadintai „etnografiniu opartu“. Perėjus kelias rafinuotos estetikos kupinas erdves su Varnelio tapybinėmis abstrakcijomis, patenkama į parodos kuratorių visiškai šiuolaikiškai „perskaitytą“ (ir todėl suprantamą bei patrauklią) tautinės tekstilės ekspoziciją (architektė Ieva Cicėnaitė). Ją sudaro keli ne visai lygiaverčiai elementai: gausybė audinių, kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis ir amerikiečių eksperimentinių filmų kūrėjo Collino Kluchmano vaizdo instaliacija. Ji man pasirodė blanki, neįspūdinga, priešingai negu mūsų kaimiška tekstilė. Parodoje ji žaižaruoja spalvomis, ritmais ir optiniais efektais. Tekstilės ekspozicija žiūrovą nardina į Kazio Varnelio kūrybos giliąją versmę – lietuvių tautodailę. Archajiškos tekstilės ornamentų ir Varnelio opartinės tapybos sąryšis atsiskleidžia akimirksniu.
Parodos koncepcija sukalta tvirtai ir aiškiai: Varnelio mama buvo Alsėdžių miestelio audėja, tad tekstilės ritmai ir raštai buvo svarbi būsimo menininko savasties dalis. Tautodailė tebebuvo laikoma dailės pamatu tuo metu, kai jaunasis Kazys mokėsi Kauno meno mokykloje. Ir tuomet nebuvo, ir dabar nėra jokio pagrindo abejoti dailės istoriko Pauliaus Galaunės mintimis apie tautodailės reikšmę tarpukario menininkams. Parodos kuratorės išvengė smulkmeniško eksponatų skirstymo į kokias nors mažesnes dalis. Išvengta ir nuobodaus atskirų parodos dalių aprašinėjimo, vis pasitaikančio mūsų kuratorinėse parodose. Nei regionai, nei skirtingi dešimtmečiai čia neakcentuojami. Užtat pagarbiai pateikta informacija apie audėjas, yra jų vardai, pavardės, o tai taip reta knygose ir ekspozicijose, tarytum tautodailę būtų kūrę bevardžiai žmonės.
Pasirinktas eksponavimo būdas – neimituoti senosios aplinkos – atrodo labai tinkamas mūsų laikmečiui. Rūpestingai pritvirtintos prie storesnio pagrindo, austinės lovatiesės asocijuojasi su oparto paveikslais ir, žinoma, su Kazio Varnelio tapybos idėjomis. Kiti audiniai, beje, vadinti divonais, kaldromis, marguliais ir skotertėmis, suguldyti ant žemoko horizontalaus pagrindo. Jų visuma primena milžinišką spalvingą kilimą. Prie jo reikia pasilenkti, jei norisi (tikrai norisi) patyrinėti audinių raštus – katpėdėles, ruoželius, slenkstukus, klėtkutes, koriukus, kriputes, akėčiukes. Pasilenkimas čia kartu yra lyg nusilenkimas toms kaimo moterims, kurios šimtmečiais laikė keturias savo namų kertes. Ne tik kantriai dirbo buities darbus, bet dar ir namus gražino ir pačios tekstile puošėsi. Kiek moteriškų godų į tuos audinius sudėta. Audimui reikėjo ir gabumų, ir kantrybės, ir mokėjimo susikaupti. Reikėjo būti ne visai mažo ūgio, kad staklių pakojį pasiektum. Tad pradėdavo austi paauglės, maždaug 14–15 metų, ir ausdavo iki žilos senatvės. Pasak Pauliaus Galaunės, audinys ir daina buvo tos formos, į kurias „seniausios gadynės laikais išsiliedavo estetinis vidujinis pasaulis“.
Mūsų kultūroje vis dar labai ryškiai matoma skirtis tarp profesionalaus meno ir tautodailės. Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ rengėjos atrado sąsajas tarp šių iš pirmo žvilgsnio tokių skirtingų kūrybos polių: tarp buitinio audinio ir profesionalaus menininko kūrybos, tarp tautodailei būdingo archajiškumo ir modernistinės tapybos veržlumo bei oparto vienprasmiškumo. Kuratorėms pavyko išryškinti tų sričių bendrumo giją, nes į paveldą jos sugebėjo pažvelgti nesiaurai ir nesentimentaliai. Ši paroda nutiesė taką, kad galėtume geriau suprasti Varnelį ir vėl atrasti tautinę tekstilę.
Paroda veikia iki balandžio 30 d.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius)
