Pokalbis su „Processoffice“ bendraįkūrėju Vytautu Biekša
Kaip ir galima nuspėti, daugumai architektų artima visuomeninė erdvė, ryšys tarp kultūrinio pasaulio, tarp miesto ir bendruomenės. O iš kitos pusės – pusiau atsitiktinumas, nes tai buvo pirmasis mūsų sėkmingas dalyvavimas muziejaus projekto konkurse. Čia gal mano subjektyvi nuomonė, bet viešieji pastatai geriausiai leidžia atsiskleisti architektams. Projektuojant viešuosius pastatus atsiveria platesnis kultūrinis kontekstas. Gali labiau pakreipti savo darbą link kultūrinės produkcijos nei link tiesioginės miesto plėtros, nes architektūra dažnai turi atliepti būtent pragmatiškus poreikius.








Paroda „Gyvenimo formos“ Londono „Tate Modern“ galerijoje
Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.
Trys punktai apie Martos Vosyliūtės parodą „Martos kalendorius“ Vilniaus rotušėje
Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.