Kaip sutartinė

Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.

Atrodo, atstumas čia nedidelis, bet galvokime ne apie geografiją, o apie įtakos, galios lygius: nuo kopūstų pardavėjų iki prokurorų ir architektų. Nuo daugiabučių iš tablečių pakelių iki kvapą gniaužiančių titanų (Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus) skulptūrų. Nuo Kalvarijų turgaus eglutės tarp prekystalių iki Ričardo Nemeikšio (už kurį prokuratūra didesnė, sako užrašas, bet tuo netikiu) blizgučių. Tai menininkės metamiestas – palimpsestiškai sujungiantis į vienį daug kontekstų: meno, žiniasklaidoje tarškinamų pranešimų, tarpusavio ginčų, vilčių ir nuoskaudų, valios ir vizijų. Tame kokteilyje yra šiokių tokių dėsningumų, faktų ir netikėtumų. Rizikuodama praleisti svarbiausia, mėginsiu įžvalgas išvardinti trimis punktais.

1. Šitiek renginių 700-ojo gimtadienio proga, bet tik Martos Vosyliūtės parodoje Vilnius pagaliau įgavo blizgesio, tiesiogine, bet ne pigiąja prasme. Taip, ant kūrinio, sukergiančio Čiurlionio zikuratą (iš „Pilies pasakos“) ir Vilniaus įstrižalangės prokuratūros pastatą, yra pigių blizgučių, bet jie tauriai nukniaukti iš Nemeikšio, kuris įrodė, kad kartonas ir blizgutis gali tapti metafizinės šventės liudijimu ar rojaus sniegu. Tai nuoroda, ji ne slepiama, o pabrėžiama.

Kitas Vilniaus blizgesys pasireiškia per veidrodžio (kaip tapymo pagrindo ir įvairų kitokį) naudojimą. Nors menininkė parodoje rašo: „Kai žiūri į ištapytą veidrodį, matai save, gauni dar vieną dūžtantį identitetą“, aš sakau, kad be veidrodžių koridorių, kuriuose jungiasi praeitys ir ateitys, kryžminasi ir lūžta paradoksai, Vilnius nebūtų Vilnius. O trečias parodoje aptinkamas blizgesys subtiliausias – šilko. Prakilniai Rotušės menei priminta, kad jos aukštis įveikiamas dviem milžiniškais šilkiniais kvadratais, kuriuose iki maksimumo fetišizuota „Krantinės arka“ ir toji pati įstrižalangė prokuratūra. Begaliniai arkos linkiai virsta ornamentu, o langų kartotės – Vilniaus lietumi.

2. Marta Vosyliūtė domisi galia ir įtaka. Ji nori būti įkvėpta, todėl stojasi į Navako skulptūros šerdį ir jaučia metalo konstrukcijų svorį, monumentalumą virš savęs. Nutapo ir mums. Su Navako „Kabliu“ (ant buvusių Geležinkeliečių rūmų) santykiai panašūs, bet truputį sudėtingesni. Apie prokuratūrą jau rašiau, bet dar minėsiu kitame punkte. Meno tikrovėje, nepamirškime, viskas yra įmanoma, daug labiau nei „Nike“ reklamoje. Ir Marta tai žino. Naudoja.

3. Menininkė savo atsikartojančių motyvų sutartinę kuria kartu su kitais menininkais (aproprijuodama Fridą Kahlo, minėtus skulptorius ir t.t., nes mene viskas įmanoma), bet kartojimas ryškiausias, kai ji vėl naujai dygsniuoja savo stulpelį apie prokuratūrą, Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (arba meiliau – „Vamzdį“). Kartojasi ir suknelės motyvas. Ji pasiuva suknelių su prokuratūros langų motyvais, žalią – peikiančią primirštą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ logotipą, o ir renginius ar tokio formato pinigų paskirstymo formatą apskritai. Vosyliūtė Vilnių nori apsirengti, persirengti juo. Turtinga scenografės ir kostiumų dailininkės (Lietuvos ir ne Lietuvos teatruose) patirtis menininkę, matyt, stumtelėjo prie įsikūnijimo per drabužį ir performatyvumą gestų. Todėl ji gali pati tapti prokuratūra ir prokuratūra paversti parodos kuratorę Skaidrą Trilupaitytę. Mėlyni langai labai dera su jų mėlynomis akimis. O kai tu jau esi prokuratūra ir kas tik nori, gali ramiai pranešti, kad „Vilnius man priklauso jau 700 metų“, ir visa tai iliustruoti, pateikti naują metraščio formą – kalendorių. Ten dar daugiau įvairios tiesos. Tačiau užtikrintai aišku tik viena: kol Vilniuje gyvena menininkai, jis niekada nebus prarastas.

Paroda veikia iki liepos 1 d.