Naujoje TARTLE parodoje „Vilniaus laikas“: nuo ankstyviausių miesto vaizdų iki postmodernistinių sostinės simuliacijų

Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ birželio 1 d. atidaryta šeštoji paroda „Vilniaus laikas“, kviečianti lankytojus patirti Vilnių per skirtingas laiko formas ir susipažinti su didžiausia pasaulyje privačia vilnistikos kolekcija.

„Tartle“ siūlo pasimatymą su buvusiu, įsivaizduotu, esamu ir galbūt būsimu Vilniumi, kurio savitumai parodoje atskleidžiami ir per istorinės LDK sostinės praeities eksponatus, ir per šiuolaikybėje sukurtus meninius projektus bei dailės kūrinius. 

Didžiausias vilnistikos rinkinys

„Tartle“ yra sukaupęs didžiausią pasaulyje privačią meno kūrinių kolekciją Vilniaus tema, tad publikai 700 metų jubiliejaus proga siekia pristatyti daugiau nei 200 eksponatų, tarp jų – tapybos ir grafikos darbai, skulptūriniai projektai, fotografijos, miesto planai, smulkieji spaudiniai, auksakalių dirbiniai, istoriniai dokumentai ir kiti „Tartle“ kolekcijos artefaktai, apimantys XV–XXI a. Eksponatus taip pat skolino Vilniaus dailės akademijos muziejus, menotyrininkė Elona Lubytė ir skulptorius Mindaugas Navakas.

Ir ankstyviausi Vilniaus vaizdai

Plati chronologinė parodos imtis leis pamatyti vienus pirmųjų spausdintų imaginacinių Vilniaus vaizdų iš renesansinių kronikų bei atlasų. Tarp jų ir puošniausia XV a. knyga laikoma „Niurnbergo kronika“ (1493) su Vilniaus panorama. Parodoje – ir kitokios vaizduotės apraiškos – kviečiama nusikelti ir į vėlyvąjį sovietmetį ir susipažinti su Mindaugo Navako postmodernistiniais projektais, skirtais Vilniaus viešosioms erdvėms.

Laikas, laikrodis, laisvalaikis ir metų laikai Vilniuje

Nors parodos pasakojimą kuratorės Ieva Burbaitė ir Emilija Vanagaitė pradeda primindamos simbolinę Vilniaus pradžią – miesto įkūrimo legendą ir jo įkūrėją, toliau ekspozicijoje atsisakoma chronologinio naratyvo ir kviečiama leistis į kelionę po amžiną miestą, kurio architektūrinis peizažas ir gamta savo magišku žavesiu nuo XIX a. traukė dailininkų ir fotografų žvilgsnius. Kita vertus, per skirtingus laiko pavidalus siūloma pajusti ir Vilniaus sąlygiškumą bei jo fragmentuotą istoriją, primenančią iš vilniečių ir paties miesto gyvenimo mikropasakojimų sudarytą kaleidoskopą.

Pirmosios erdvės parodoje skirtos konkrečiam Vilniaus laikui, kurį galima įrodyti daiktais, dokumentais, fotografijomis, žemėlapiais – nuo tradicinių laiko įvaizdžių, tokių kaip laikrodis ar ankstyvieji Vilniuje išleisti kalendoriai, iki Vilniuje praleistą laiką menančių XIX a. pab.–XX a. I p. suvenyrų.

Unikalus ir itin retas šios parodos eksponatas – XVII a. Vilniuje dirbusio meistro Jakobo Gierkės sukurtas stalo laikrodis. Vokietis J. Gierkė minimas tarp žymiausių LDK laikrodininkų, o jo kūriniai laikomi meistrystės, technikos ir dailės šedevrais. Iki šių dienų išliko keliolika šio meistro sukurtų laikrodžių, vos trys jų žinomi Lietuvoje.

Gretimoje erdvėje siūloma pasigrožėti sustabdyto laiko estetika – fotografų Juozapo Čechavičiaus, brolių Mirono ir Leono Butkovskių bei Jano Bulhako dokumentuotu žvilgsniu į laikui nepavaldžias ikonines Vilniaus vietas.

Parodoje taip pat galima apžiūrėti XX a. Vilniaus planus, kuriuose atsispindi miesto politinės priklausomybės kaita. Dokumentuotam laikui likus užnugaryje, lankytoją pasitinka fragmentuota, XV–XX a. 2-ąją pusę aprėpianti, menininkų akimis pamatyta Vilniaus realybė ir vaizduotė. Viena parodos erdvių skirta laisvalaikio Vilniuje temai, domimasi, kur ir kaip pramogavo įvairiataučio ir daugiakonfesio Vilniaus gyventojai bei miesto svečiai. Iš laisvojo laiko žengiama į suvaržytą – besąlygišką, distopinį, kurį atsveria gretimoje salėje esantys sąlyginio, utopinio, įsivaizduoto Vilniaus reginiai.

Paskutinėje parodos dalyje lankytojas išlaisvinamas nuo bet kokio naratyvo ir patenka į tokį Vilnių, kuris pažįstamas visiems ir niekad nesikeičia: nesvarbu ar karo, ar maro, ar svajonių laiku, metų sezonai kartojasi, šis ciklas niekur nedingsta ir tampa ta vienintele duotybe. Didžiojoje salėje eksponuojami XIX a. pab.–XX a. sukurti Vilniaus miestovaizdžiai, čia šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tapybos meistrų – Vincento Gečo, Bronislovo Jamonto, Leono Katino, Vinco Kisarausko, Edvardo Mato Riomerio, Vincento Slendzinskio, Leopoldo Surgailio, Jono Švažo, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos paveikslus.

Paroda – ne tik galerijoje

Verta paminėti, jog paroda „Vilniaus laikas“ keliasi ir į pagrindinę Užupio gatvę. Dalį tapybos kūrinių praeiviai gali apžiūrėti ir „Tartle“ muziejaus languose. Juose – būtent per langus žvelgiant sukurti mūsų dailės klasikų paveikslai. Taip pat siūloma pamatyti žymaus fotografo Stanislovo Filiberto Fleury XIX–XX a. sandūroje darytą nuotrauką, kurioje užfiksuotas užupiečių kasdienybės vaizdas ir  pastatas, kuriame įsikūręs „Tartle“.

Architektūriniai parodos sprendimai 

Kuriant parodos vizualinį identitetą buvo bendradarbiauta su vienu ryškiausių Lietuvos skulptorių, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Vladu Urbanavičiumi. Be architektūrinių sprendimų, lankytojai turės galimybę pamatyti ir kontraversiškosios „Krantinės arkos“ originalųjį projektą. 

Ši paroda, tai parodų diptiko dalis, tad tęsta buvo ne tik Vilniaus tema, bet siektas ir architektūrinis ekspozicijos tęstinumas ir tvarumas. Naujosios parodos architektūra sukurta pernaudojant parodoje „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“ (kuratorė Laima Laučkaitė) naudotas medžiagas. 

Kaip sakė Mikalojus Vorobjovas – vienas talentingiausių Lietuvos meno istorikų, tyrinėjęs ir Vilnių, „tai miestas, turįs istorinę atmintį ir gyvenąs ne vien plokščiu šios dienos gyvenimu; tai miestas, kur laikas yra daugialypis ir daugiamatis, nes praeitis čia įaugusi į dabartį“. Kviečiame tuo įsitikinti.

Parodos kuratorės – meno istorikės Ieva Burbaitė ir Emilija Vanagaitė 

Paroda veiks iki 2024 metų gegužės. 

Bilietus į parodą „Vilniaus laikas“ galima įsigyti internetinėje svetainėje www.tartle.lt