Balandžio 17 – gegužės 19 d. VVJ meno galerijoje veiks Lauros Slavinskaitės paroda „Mano (?) melodijos“. Maloniai kviečiame į atidarymą balandžio 17 d. 18.30.
Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.








Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.







Praeitis – tai svetima šalis.“
Davidas Lowenthalis
„Keista šalis (Vilnius)“ – tai naujausias mano kuriamo meninio naratyvo plėtojimas, o pasakojimas susijęs su praeitimi kaip tam tikra valda arba teritorija – savotiška šalimi, į kurią sugrįžtama, bet kuri nuolat keičiasi. Šios metaforinės teritorijos valdas veikia asmeninė ir kolektyvinė atmintis, o taip pat užmaršties erozijos poveikis.
Atidarymas 2024 m. balandžio 16 d. 18 val. galerijoje „Akademija“, Pilies gatvė 44, Vilnius.
Paroda veiks: 2024 balandžio 16 – 2024 geugžės 2 d.
Balandžio 11 d. Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra atidaroma Vilniaus dailės akademijos docentės, dr. Deimos Katinaitės tapybos paroda „Nepasakyti žodžiai“. Parodoje pristatomuose abstrakčiojo ekspresionizmo krypties paveiksluose atsiskleidžia vieninga ir išskirtinė spalvos modeliavimo technika. Šio dailininkės paveikslų ciklo darbuose matome permatomus sluoksnius, kuriems ištapyti buvo panaudota tiek mažai dažo, kad jie tapo kone paveikslo pirmąjį planą pridengiančiais šydais. Šie šydai slepia paveikslo gelmę taip, kad autorės abstrakčių darbų esmei suvokti reikia ne probėkšmai mesto, o atidaus žvilgsnio, nes lygiai kaip įžvalgiame pokalbyje svarbiausia yra jo potekstė, o ne tiesiogiai išsakytos frazės.
Ši Klaipėdoje, Baroti galerijoje ( Didžioji vandens g. 2), rengiama paroda yra absoliučiai kita, tačiau visiškai natūrali ankstesnės parodos („Karalius – nuogas“), vykusios Vilniuje, tąsa. Tai savotiška to paties sezono antroji sesija.
Balandžio 11-osios vakarą MO muziejaus mažojoje salėje bus atidaryta nauja Baltijos šalių meno paroda „Žemyn triušio urvu“. Kūrinius nuo 1960-ųjų iki šių dienų pristatančioje parodoje tyrinėjama savasties paieškų, sugrįžimo į gamtą, pagonybės idėjų atgimimo ir sąmokslo teorijų sąveika.
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.








Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“
Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.







