Autorius: Gytis Oržikauskas

Gytis Oržikauskas

Balandžio 11 d. Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra atidaroma Vilniaus dailės akademijos docentės, dr. Deimos Katinaitės tapybos paroda „Nepasakyti žodžiai“. Parodoje pristatomuose abstrakčiojo ekspresionizmo krypties paveiksluose atsiskleidžia vieninga ir išskirtinė spalvos modeliavimo technika. Šio dailininkės paveikslų ciklo darbuose matome permatomus sluoksnius, kuriems ištapyti buvo panaudota tiek mažai dažo, kad jie tapo kone paveikslo pirmąjį planą pridengiančiais šydais. Šie šydai slepia paveikslo gelmę taip, kad autorės abstrakčių darbų esmei suvokti reikia ne probėkšmai mesto, o atidaus žvilgsnio, nes lygiai kaip įžvalgiame pokalbyje svarbiausia yra jo potekstė, o ne tiesiogiai išsakytos frazės.

Gytis Oržikauskas

Paroda „Vieno paukščio istorija“ VVJ meno galerijoje

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki balandžio 7 d. vyksta vieno svarbiausių lietuvių tapytojų Antano Martinaičio kūrybos paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Ši paroda suteikia progą ne tik pamatyti ikoninius tapybos darbus, bet ir gyvai apžiūrėti dailininko eskizus, anksčiau publikuotus 2010 m. Birutės Patašienės ir Virginijos Markauskienės sudarytame Antano Martinaičio kūrybos albume.

Gytis Oržikauskas

Sausio 14 dieną Vilniaus gelerijoje „Aidas“ yra atidaroma tapytojos Lenos Chvičijos tapybos paroda „Keletas keistų savaičių“. Parodoje pristatomi tapybos darbai atspindi spalvos, šviesos ir jos blysknių studiją, kuri yra būdinga abstrakčiojo ekspresionizmo tapybai.

Gytis Oržikauskas

Gruodžio 16 dieną Vidmanto Martikonio galerijoje-muziejuje „Autoportretas“, Pilies gatvėje, Vilniuje yra atidaroma dailininkės Lauros Marijos Šalkauskienės tapybos paroda „Į(si)centrinimas. Focus“. Parodoje pristatomi paveikslai yra savotiška suvokėjo dėmesio koncentravimo į meno kūrinį studija, perteikianti daugiasluoksnius – skirtingus ir tapačius, universalius ir asmeniškus – tapybos meninio paveikumo principus.

Gytis Oržikauskas

Gruodžio 1 dieną, Galerijoje RA, Vilniuje yra atidaroma jau dvyliktą kartą vyksianti kalėdinė miniatiūrų paroda. Kasmetinė paroda yra proga tapytojams draugiškai pasivaržyti jiems neįprasto formato rungtyje (daugelis parodoje dalyvaujančių menininkų yra pratę kurti ant kur kas didesnių drobių), tačiau paroda yra ne tik šventinio sezono šauklys, bet ir pratimas atsakyti į klausimą, ar miniatiūra iš tiesų yra tik dailės kūrinio formatas, o ne atskiras dailės žanras. Nustatytas „oficialus“ miniatiūros termino apibrėžimas teigia, kad miniatiūra yra pirmiausiai yra viduramžių rankraščio iliuminacija.

Gytis Oržikauskas

Lapkričio 11 d. Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra pristatoma retrospektyvinė tapytojo Lino Leono Katino (1941–2020) darbų paroda „Arbatos ceremonija“. Parodoje yra pristatomi paskutiniame XX a. dešimtmetyje sukurti legendinio dailininko darbai, atlikti neįprasta – kavos ir arbatos tirščių technika.

Gytis Oržikauskas

Lapkričio 9 dieną „Galerijoje A“, įsikūrusioje Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje, Saulėtekio studentų miestelyje atidaroma 25-oji autorinė Jūros Vaškevičiūtės tapybos ir keramikos paroda „NEmatytas Vilnius“, kurią autorė dedikuoja amžinosios Lietuvos sostinės 700-tųjų metų progai. J. Vaškevičiūtė tuometiniame Kauno dailės technikume baigė apipavidalinimo ir dekoravimo, o Vilniaus dailės akademijoje – keramikos specialybę. Galbūt būtent turimas išsilavinimas lemia, kad autorė supančios aplinkos atžvilgiu turi skvarbesnį žvilgsnį, o jos darbuose didžiausias meninis krūvis tenka kruopščiai rankai ir meditatyviam darbo procesui.

Gytis Oržikauskas

Rugsėjo 22 dieną (penktadienį) Vilmiaus universiteto Botanikos sodo Muziejuje (Kairėnų g. 43)  įvyks menininkų plenero „Pietūs ant žolės“ parodos „Gamtos anatomija“ atidarymas. Pleneras botanikos sode buvo sumanytas kaip kasmetinė tradicija, įkūnijanti Claude Monet (1840–1926) paveikslą „Pusryčiai ant žolės“. Skirtingai nuo kur kas garsesnio Édouard Manet (1832–1883) to paties pavadinimo darbo, kuriame Rafaelio nupiešta nimfos ir upės dievų grupė buvo perinterpretuota kaip su kurtizanėmis laiką leidžiančių miesčionių kompanija, C. Monet elegantiškas paveikslas buvo atsakas į gamtos tikrumo stokojančią istorinę tapybą. Iš tikrųjų daugelis istorinių peizažų iki to laiko buvo „žanriniai“ kūriniai (įkurdinantys skruzdės dydžio mitologines, karo ar religines figūras savo sukūrimo tikslui pateisinti), nutapyti rusvai melsvu spalvų gradavimu uždaroje dailininko studijoje.

Gytis Oržikauskas

Rugsėjo 16 d. Didžiojoje gatvėje, šalia pat Vilniaus rotušės esančioje galerijoje „e.k.art“ bus atidaryta tapytojo Kazimiero Jacevičiaus paroda „Šalia laiko ir vaizduotės“. Anksčiau antikvarinius meno kūrinius pardavinėjusi, į jaunąją tapytojų kartą pradedanti orientuotis galerija kviečia lankytojus ne tik praleisti laiką, tačiau ir įsigyti naujų talentų darbų.

Gytis Oržikauskas

 „deTALES“ – Erikos Petunovienės (Aytės) personalinė paroda, vykstanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje iki šių metų lapkričio 12 d. (Žygimantų g. 1, Vilnius). Parodos pavadinime užkoduota dviguba prasmė – „detalės“ ir „pasakos“. Lietuvių kultūroje ypatingą vietą užima pasakos – jomis perteikti pagrindiniai mūsų tautos pasaulėvaizdžio elementai. Tamsa ir pavojus, šviesa ir saugumas, gudrumas, ramybė, žmonių, gyvūnų ir mistinis anapusinis pasaulis perteikti parabolėmis, perkeltine prasme. Dailininkė siekia mūsų kultūrinį paveldą – pasakas – pavaizduoti aktualia forma.

Eponiminiai parodos paveikslai „Saga“ ir „Legenda“ pristato Erikos Petunovienės požiūrį į pasakų plotmę. Pirmasis kūrinys yra grįstas temperamentų mįsle – ar stebėtojas sugebės įžvelgti detalėmis išreikštas paveikslo prasmes bei idėjas ir kurį iš daugelio drobėje susipynusių siužetų jis atpažins – kas pamatys karalių, kas drakoną, kas gudrią lapę arba valtį ramiame vandenyje... Šie archetipiniai personažai (kurių charakterius galime nuspėti) yra įrėminti hiperrealioje erdvėje. Tai vandenį, žemę, saulę talpinanti sapnų realybė, atspindinti, kaip pasakose vaizduojamos istorijos mus įtraukia į aiškių ribų neturinčią alternatyvią dimensiją, o mes patys tarsi tampame vienu iš pasakų personažų.

Antrasis paveikslas „Legenda“ rodo asmeninį autorės santykį su šia neapibrėžta mitologine plotme. Paveikslo personažai gimė iš tapytojos sąmonės ir abstrakcijos – tapymo metu. Juos galima sieti su konkrečiais charakterių tipais, tačiau tikroji paveikslo tema yra mitologinė harmonija ir betarpiškas supratimas. Kaip ir kompoziciją karūnuojančios skirtingų dangaus kūnų alegorijos, pasakose personažų prigimties skirtumai neturi įtakos laimei, meilei, draugiškumui ir bendrystei. Kūriniai yra dviprasmiški, lygiai taip pat kaip ir pasakos, kuriose tikroji istorija apie pirmapradį gėrį, bendras vertybes ir būdus, kuriais blogis yra nugalimas šviesos, slypi po spalvingo pasakojimo rūbu.

Kiti parodos paveikslai yra skirti dekonstruoti menines priemones, sukuriančias mums visiems gerai pažįstamą meninę fikciją – pasaką. Visa paveikslų serija sprendžia meninį uždavinį – kaip abstrakčiosios dailės kalba (nenaudojant tiesioginių įvaizdžių) sukurti aiškiai pajaučiamą fikcinę erdvę ir atmosferą nenaudojant apibrėžtų įvaizdžių. Galima atkreipti dėmesį, kad pasakose fikcinė erdvė (t. y. „dekoracijos“ siužetui) yra kuriama naudojant nedetalizuotus, bet labai apibendrintus universalius įvaizdžius. Veiksmas dažnai vyksta tokiose archetipinėse vietose kaip „miškas“, „miestas“, „jūra“ ar „tamsi naktis“. Fikcinės erdvės nebūtina detalizuoti iki smulkmenų, pasakose apie ją užtenka užsiminti, o visas atitinkamas detales užpildo skaitytojo (klausytojo) fantazija. Tokia vaizduotę sužadinanti įtampa gali būti puikia menine užduotimi abstrakčiajai tapybai. Šiuo meniniu principu sukurti keli parodos paveikslai. Paveiksle „Nauja pradžia“ kuriama meninė erdvė įkūnija pasipriešinimo, protesto ir drąsos idėją. Ją perteikia keturių plotmių – nakties, dangaus, jūros ir uolos – motyvai. Pagal įstrižainę komponuoti siluetai perteikia kitokį, neįprastą situacijos matymo kampą. Dinamišku siluetu ir energingais potėpiais išsiskiria dangaus plotmė, susiliejanti su „jūra“ ir vaizduojanti stichijų maišymąsi. Dinamiško verpeto fone išsiskiria stabili uola, kuriai kompozicijoje suteikta kone tiek pat erdvės, kaip ir maištingam fonui. Į viršų išsišokanti forma simbolizuoja atkaklumą, sugebėjimą likti stabiliam esant neapibrėžtam chaosui, perteiktam kontrastingų tamsių ir ryškių atspalvių sūkuriu. Paveiksle „Miško komunikacija“ gamtinė erdvė stebinančiai yra perteikta metriniu ritmu mechaniškai pakartotais vertikaliais elementais, kurie fiksuoja medžių tapatumą, jų augimo automatiškumą nuo sėklos iki kamieno į viršų. Tikrąjį stichijos elementą paveiksle simbolizuoja plastiški „siūlai“, turintys nurodyti neapčiuopiamus saitus ir gamtos ryšį bei pavaldumą iracionaliai, taikiai neapčiuopiamų stichijų jėgai.

Priešinga fikcinė erdvė yra vaizduojama paveiksle „SOS (Tokyo)“. Kūrinyje pavaizduota, kaip mes stereotipiškai įsivaizduojame metropolio aplinką. Tai naktinių šviesų pripildytas miestas, kuriame gamtos elementai gali būti pajuntami tik kaip chaotiškos stichijos (lietus), ir kuriame mechaniškai (šviesoforo signalais) palaikoma tvarka bei stokojama žmogiškojo kontakto. Šią meninę erdvę galima suvokti stebint Erikos Petunovienės paveikslą, tačiau jame nėra jokių tiesioginių erdvės nuorodų – visa „dekoracija“ yra perteikta sugestyviaisiais, meniniais ženklais ir universaliaisiais simboliais – laisvi dažų nutekėjimai ženklina lietų, geometrinio tinklelio užuominos ir vertikalūs siluetai simbolizuoja racionalią miesto architektūrą, jų perėjimas į neapibrėžtą paveikslo apačios plokštumą – atspindžius šlapiuose gatvių paviršiuose, o apskritą raudoną dėmę lankytojas instinktyviai linkęs sieti su kiekvieną dieną miesto aplinkoje matomu „stop“ signalu. Visas pasakojimas apie urbanistinį gyvenimo būdą yra papasakotas less is more (mažiau yra daugiau) principu, stengiantis atvaizduoti kuo mažiau tiesiogiai suprantamų detalių. Galiausiai žmogiškąjį ryšį, kurio visi instinktyviai siekiame, iliustruoja autorės rankos antspaudas, kurį pasąmoningai norime paliesti. Tai kitokia pasaka – vadinamoji „urbanistinė legenda“ (angl. urban legend), kurioje atspindėta tai, kaip mes esame linkę suprasti didmiestį ir jo įvaizdžius.

Kituose Erikos Petunovienės paveiksluose pasakų archetipai yra perteikiami nebe erdvės ar atpažįstamų įvaizdžių užuominomis, bet formalistiniu plokštumos skaidymo metodu. Dailininkė ieško savito piešinio, kurį būtų galima estetiškai įkomponuoti drobės rėmuose „Vyras ir jo šuo, laikantis mėnulį“, „Laiptai į naujus horizontus“ ir „Fauna“. Šie spalvingi paveikslai pasižymi ekspresyvių linijų grafiniu piešiniu, kuriame atidi akis gali įžiūrėti vaizduojamą siužetą ir jo daugybingumą (pvz., paveiksle „Fauna“ yra sutalpinta daugybės įvairių gyvūnų siluetų). Kitu atveju paveikslus galima traktuoti kaip abstrakčias plokštumines kompozicijas, kuriose galima įvertinti linijų plastiką ir atspalvių pusiausvyrą. Raktinis šio kūrybinio metodo paveikslas yra „Grįžulo ratai“. Balta (taigi, sąlyginai tuščia ir abstrakti) paveikslo plokštuma yra užpildyta vingiuojančiu siūlu ir išlaistytų dažų linijomis. Šią plokštumą galima vertinti kaip dekoratyvų („atsitiktinai“ be žmogaus įsikišimo – kadangi nėra matoma jokių dailininko rankos ar potėpio ženklų) paviršių. Vis dėlto, autorė provokuoja šį paviršutinišką piešinį suvokti kaip sistemą, po linijomis paslėpdama spalvines „žvaigždes“, atitinkančias Grįžulo ratus. Taip autorė pabrėžia įtampą tarp meninės formos ir meninio turinio – paveikslų formali raiška gali būti pajuntama paviršutiniškai, tačiau tikroji „idėjinė“ jų struktūra provokuoja ieškoti papildomų prasmių. Kaip ir pasakose, kuriose tikrasis turinys (parabolės) yra paslėptas po iš pažiūros lengvabūdiška forma.

Kiti dėmesį prikaustantys autorės paveikslai – „Būties vieta“, „Mėnulis“, „Skylant į meilės gabalėlius“, „Auksinės bangos“ ir „Kometų lietus“ vaizduoja pirmapradžius elementus, perteiktus autorės įvaldyta abstrakčiosios tapybos kalba. Kai kurie autorės paveikslai yra dekoruoti blizgesiu, kas suteikia paveikslams dinamišką savybę atrodyti vis kitaip kintant apšvietimui.

Paskutinioji paveikslų grupė atspindi šiuolaikinių pasakų įvaizdžius – juose naudojami ryškūs atspalviai, sutinkami kasdien mus supančiose medijose ir socialiniuose tinkluose. Paveikslas „Apelsinai: būk kitoks“ perteikia naują modernaus pasaulio archetipą – apelsinai šiuolaikinėje kultūroje sietini su tolimųjų šiltų kraštų, švenčių ir vaikystės įvaizdžiais. Paveikslas „Meilės prisilietimas“ vaizduoja kristalus primenančias struktūras, kurias dinamiškai perveria ekspresyvios ryškių ciklameno spalvų linijos.  Parodą užbaigia kitoks, gatvės grafiti techniką primenantis parodos paveikslas „Vienaragis“, kuris įkūnija populiariojoje kultūroje dažnai matomą prikeltą mitologinį personažą, transformuotą į k-pop ir anime stiliaus ryškiaspalvę figūrą.

Paroda „deTALES“ atskleidžia Erikos Petunovienės imlumą ją supantiems praeities ir šiuolaikiniams kultūriniams įvaizdžiams. Autorė juos sugeba transformuoti į nedidelių – trijų, keturių ar penkių paveikslų ciklą – kuomet jos dėmesys yra skiriamas kitokiai tos pačios temos sintezei. Neįprastas mūsų pajautai ryškus paveikslų koloritas perteikia norą įkvėpti gyvybės ir inovacijos mums gerai pažįstamiems siužetams, taip atskleidžiant juos aktualioje „šviesoje“. Būtent spalvingumą menininkė naudoja kaip savo sąmonės išraišką, kas leidžia įžvelgiant universalias paveikslų temas tuo pačiu metu atrasti asmeninį ryšį su menininkės vidiniu pasauliu. Kviečiame susipažinti su įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose pristatyta dailininkės kūryba.