Dar apie pasirinkimą

Neįtikėtina, koks nuvalkiotas dabar atrodo pasakymas „nepainiokim meno su politika“. Minkštųjų galių lozungas netenka galios, nes visas pasaulis stoja ties pasirinkimo riba: arba tu už tuos, kurie nekenčia laisvės, žudo vaikus, griauna miestus, arba visa esybe ir veiksmais tam priešiniesi. Greta pilietinės drąsos apraiškų, deja, kasdien sužinome, kaip plačiai putinizmas išsikerojęs Rusijos atlikėjų sąmonėje. Visas normalus pasaulis kraupsta nuo to, kaip muzikai – juk jie grožio kūrėjai! – garsiai ar tyliai pritaria karo beprotybei, skatinimui žydyti, žeminti, grobti... Jie, be abejo, už tai taip pat atsakingi. 

Pasaulyje gerokai sumažėjo naivuolių, tikinčių putiniškais pinigais penimų „žvaigždžių“, tokių kaip aneksuotų Ukrainos teritorijų „vėliava“ apsigaubusios Annos Netrebko, Krymo okupantams koncertus vežusio ir su Putinu besiglėbesčiavusio Valerijaus Gergijevo, skleidžiamu menu, o iš esmės – prisitaikėliškumu, kuris šiandien jau pradėjęs dvokti. Vakarų meno pasaulis – Niujorkas, Miunchenas, Roterdamas, Milanas, Viena – jau sukruto (gaila, tik dabar) nuo tokių apsivalyti, su jais nutraukiamos sutartys, atšaukiami pasirodymai ir pan.

Lietuva apsivalo taip pat, nors buvo ir yra apgailestaujančių, kad koncertuoti neatvyko Nikolajus Luganskis, Aleksandras Kniazevas ir kiti, kad aiškios pilietinės pozicijos karo klausimu buvo reikalaujama iš atlikėjų, itin glaudžiai susijusių su Lietuvos scena. Nepamirškime, kad mūsų visuomenė turi teisę žinoti aiškią atlikėjo pilietinę poziciją. Galiu tik pakartoti, ką esu jau rašiusi, kad tokia pozicija – ne tik politinis, bet ir moralinis klausimas. Iš esmės ir pati klasikinė (akademinė) muzika kelia ir perteikia dvasinius bei moralinius aspektus, užtat ji yra prasminga ir nevienadienė. Tad jei atlikėjas daro kompromisus su sąžine, o dabar netgi palaiko žmonių žudymą ir kitos šalies okupaciją, – ar galiu mėgautis jo atliekama muzika? Ar taip jis tarnauja grožiui?

Muzikų bendruomenę neseniai šokiravo dar vieno atlikėjo pasisakymas. Žinomas rusų pianistas Borisas Berezovskis, neslėpdamas paniekos kitai šaliai ir jos žmonėms (patiriantiems jo šalies agresiją), viešai taip pasisakė valstybinėje televizijoje „Pervyj kanal“: „Suprantu, kad mums jų gaila, kad viską darome rūpestingai, tačiau gal jau liaukimės jais rūpintis, apsupkime juos ir atjunkime elektrą?“ Pasirodo, besąs grynaveislis rusofašistas. Jiems būdinga niekinti kitas tautas, lengviausia, žinoma, kaimynes. Daugelis pasaulio atlikėjų, tarp jų ir lietuvių, jį asmeniškai pažįsta... Šokiruota tokio niekšiško požiūrio Mūza Rubackytė parašė kolegoms laišką, klausdama „ar apie tai žinote????!!!!“ ir sulaukė daug nevienareikšmiško pasipiktinimo tokiu atlikėjo moraliniu nuosmukiu.

Čia publikuojame išsamų Gintauto Kėvišo atsakymą, kuris, nors ir skirtas privačiam susirašinėjimui, bet, autoriui leidus, teįsilieja į pastaruoju metu socialinėse medijose vyraujantį naratyvą nuoširdžios mūsų visų atjautos niokojamai broliškai šaliai akivaizdoje. 

Mieli kolegos,

turiu prisipažinti, kad nesinaudoju socialiniais tinklais ir Lietuvoje nesireiškiu kokiais nors kitais būdais. Pamatęs malonius žmones, besidalijančius mintimis, nusprendžiau ir aš įnešti žiupsnelį savųjų. 

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje sukrėtė. Niekada nemaniau, kad tai gali įvykti Europoje, mūsų gyvenamu laikmečiu. Putiną jau senokai vadinau politiniu banditu. Dabar jis – kriminalinis nusikaltėlis. Šiuo požiūriu pritariu Johnui McCainui, išsakiusiam tokią nuomonę apie Putiną kur kas anksčiau. Rusija niekada netaps kitokia: agresija besiremianti ekspansija yra natūrali jos būsena. Ko verta jų religija, kuri skatina vesti derybas su revolveriu ant stalo?!

Pažįstu daug puikių rusų menininkų. Su daugeliu iš jų gražiai darbavausi. Valerijų Gergijevą pažįstu nuo 1993 metų, kai jis dar nebuvo taip plačiai žinomas. Iki savo pasisakymo apie 2014 m. įvykius Ukrainoje, kur, anot jo, „savi šaudė į savus“, jis ne kartą lankėsi ir Vilniuje. Ir vėliau buvau jį sutikęs, bet mūsų bendravime visada buvo distancija, kol galiausiai jau nebebendraujame. Iš jo nieko kito nesitikėjau. Jis yra Putino žmogus ir nusipelno visų sankcijų, ką apie tai bekalbėtų Zalcburgo festivalio vadovas.

Labai tikėjaus, kad Anna Netrebko bent šiuo atveju susipras. Deja, nieko, išskyrus, kad „karas yra blogai“... Denisas Macujevas, atrodytų, linksmas ir malonus vyrukas (beje, Rachmaninovą jis atlieka dar geriau nei Skriabiną, jam – kuo greičiau, ir kuo garsiau), išskirtinis pianistas. Tuo pačiu metu ir ryškus Putino sistemos žmogus. Nieko nelaukiu iš jo taip pat. Kita kalba – Jurijus Bašmetas, be galo talentingas, bet ir jis tyli, kai Rusija bombarduoja jo vaikystės miestą Lvivą.

Dabar takoskyra yra aiški. Mano nuomonė taip pat: visos salės ir teatrai turi būti užverti tiems, kurie mielai kalba apie taiką, meno misiją ir tiesiai nepasmerkia Putino ir Rusijos agresijos. Kai žudomi žmonės, negali būti nesidominčių politika. Negali prisidengti apolitiškumu ir toliau mėgautis Europos teikiamais privalumais. Privačiais lėktuvais galima skraidyti ne tik į Karibus ar prie Viduržemio jūros, bet ir prie Baikalo.

Kiekvienas artistas nori būti matomas ir dėl to jo nuomonė gali būti geriau išgirsta. (Robertas de Niro: „Jeigu tavo balsas yra girdimas, tu matai, kas darosi, turi pasakyti apie tai. Tu privalai!“) Taigi, visų pasirinkimas: ar būti vakarietiškų vertybių pusėje, ar likti blogio imperijoje, kaip Ronaldas Reaganas vadino tą šalį.

Tikrai žinau, kas yra Čaikovskis ir Dostojevskis. Skriabinu taip pat žaviuosi. Bet pasiruošęs kurį laiką net gyventi ir be jų, bent jau iki tol, kol juos išugdžiusi tauta niokoja kitą. Labiau gaila kiekvieno žuvusio Ukrainoje nei bet kurio minėtų didžiųjų rusų opuso, tegul ir genialaus.

Pasitenkinsiu Bachu. Jo užteks ilgam.

Ir baigdamas galiu tik pakartoti savo prieš aštuonerius metus pasakytus žodžius (vėlgi, kalbant apie muzikos grožį, paveikumą, kultūros misiją ir t.t.) – gražiausias man garsas yra NATO naikintuvo virš mano galvos.

Su geriausiais linkėjimais,

Gintautas Kėvišas