7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

(Ne)tuščias lapas

Kaip dabar kalbėti menui?

Audronis Liuga
Nr. 12 (1419), 2022-03-25
Kultūros tribūna Teatras
Francisco Goya, „Proto miegas gimdo pabaisas“. Iš „Kapričų“ ciklo Nr. 43. 1806/07 m. Vilniaus paveikslų galerijos parodos „Fransiskas Goja. Kapričai“ virtuali galerija
Francisco Goya, „Proto miegas gimdo pabaisas“. Iš „Kapričų“ ciklo Nr. 43. 1806/07 m. Vilniaus paveikslų galerijos parodos „Fransiskas Goja. Kapričai“ virtuali galerija

Thomo Manno literatūrinis šedevras „Daktaras Faustas“, kurį jis pradėjo rašyti tremtyje Amerikoje įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, baigiasi žodžiais apie Vokietiją: „Šiandien jinai, pastverta demonų, vieną akį prisidengus ranka, o kitą įsmeigus į šiurpą, desperatiškai krinta žemyn, vis žemyn. Kada ji pasieks pragarmės dugną? Kada įvyks stebuklas, kuriuo neįmanoma patikėti, kada iš didžiosios nevilties patekės vilties žiburėlis?“

 

Šiandien Rusija, kaip kadaise nacistinė Vokietija, taip pat „pastverta demonų“ rieda į pragarmę. Ir klausimas, „kada įvyks stebuklas, kada iš didžiosios nevilties patekės vilties žiburėlis“, iki širdies gelmių jaudina kiekvieną mąstantį žmogų, nepriklausomai nuo jo tautybės, politinių pažiūrų ir amžiaus.

 

Tikriausiai dar niekada nebuvo liejama tiek propagandinio melo masiniam žmonių žudymui ir griovimams pateisinti. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje atrodė, kad genetinė Didžiojo Tėvynės karo atmintis eiliniams rusams sustiprins visuotinį gėdos jausmą ir skatins pasipriešinimą valstybiniam melui. Anaiptol! Po dvidešimties karo dienų, nepriklausomų sociologinių apklausų duomenimis, arti 70 proc. Rusijos gyventojų palaiko karo veiksmus. Šis fenomenas apžvalgininkų jau vadinamas „reaktyvine psichoze“ ir gretinamas su ta masine būsena, kurią išgyveno vokiečių tauta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Net jeigu dalis apklaustųjų karą palaiko iš baimės ar nežinojimo, kas išties vyksta, tai iš esmės nekeičia diagnozės.  

 

Tokios masinės psichozės faktas pirmiausia liudija apie kultūros katastrofą. Rusijos atveju kultūros, kurios geriausi istoriniai pavyzdžiai yra giliai humanistiniai. Kaip sako vienas rusų kultūrologas, „žmonės nebeturi savo žodžių ir sąžinės, nes jie jau seniai tapo valstybės nuosavybe. Ir tai yra trisdešimties pastarųjų metų kultūros dramos finalas.“ Jis itin skausmingas šviesiausiems Rusijos protams, be perdėjimo gretinantiems dabartį su juodžiausiais XX a. laikotarpiais. Po karo pradžios šoko jie ieško atsakymų į klasikinius klausimus – kas kaltas ir ką daryti? Kas svarbiau – tiesa ar tėvynė?

 

Rusijos opozicija šiandien susiduria su „reaktyvinės psichozės“ apimtos liaudies daugumos paskelbtu karu „nacionališdavikams“. Svarbu suprasti, kad šis praeities šmėklas prikeliantis žodžių junginys ne savaime gimė liaudies galvose. Jį, kaip sėklą į paruoštą dirvą, metė pats diktatorius. Iš psichozės, sumišusios su baime, atsiranda valstybės sankcionuotas teroras, peržengiantis proto ribas. Naujieji chunveibinai, vadinantys save „nacionalpatriotais“, dabar gali patys, su valstybinių institucijų „stogu“, vykdyti „teisingumą“.

 

Kai ant tavo namų durų netikėtai atsiranda „juoda žymė“ – naujoji svastika „Z“, kai už menkiausią protestą prieš karą gali grėsti iki 15 metų nelaisvės, o prie didžiausios stačiatikių Kristaus Gelbėtojo cerkvės Maskvoje paauglė su plakatėliu „Penktasis įsakymas – nežudyk“ suimama tyliai pritariant religingai liaudžiai, klausimas, ką daryti, tampa konkretus: kaip tokioje šalyje gyventi? Su juo Rusiją palieka nemažai piliečių. O pasiliekantys ir negalintys tylėti kaip gali kalba cenzūros sąlygomis, žinodami, kad rizikuoja ilgiems metams atsidurti kalėjimuose. Pirmiausia turime suprasti šiuos žmones, jų išgyvenamą neviltį, gėdą ir siaubą, prieš smerkdami išvykusius už pasitraukimą ir keldami pasilikusiems reikalavimus aktyviau protestuoti.        

 

Sakoma, kad pasaulis po 2022 m. vasario 24 dienos atsidūrė prieš tuščią lapą. Tačiau lapas nėra tuščias, jis užpildytas istorine atmintimi. Ir pasaulio ateitis daugiausia priklauso nuo to, kaip ta atmintis bus skaitoma. 1920 m. vasario 24 d. buvo įkurta Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija.   

 

Istorija taip pat primena, kad nėra meno „aukščiau politikos“. Kaip nebuvo ir Manno aprašytoje Vokietijoje. Vokiečių filosofas, egzistencializmo krypties kūrėjas Karlas Jaspersas, karo metu likęs tėvynėje ir neišsižadėjęs žydų kilmės žmonos, vykstant Niurnbergo procesui prisiminė apolitiškus norėjusius būti savo šalies piliečius – dvasininkus, mokslininkus, tyrinėtojus, menininkus. Ir teigė, kad visi vokiečiai turi dalintis atsakomybės naštą, nes „kiekvienas žmogus kartu su kitais atsako už tai, kas jam vadovauja“. Todėl „mes visi kalti, kad vokiečių tautos dvasinės sąlygos leido atsirasti tokiam režimui“. Šią atsakomybę suvokia ne vien rusų inteligentai, bet visi prieš karą protestuojantys Rusijos žmonės. Ją jaučia ir dauguma civilizuoto pasaulio gyventojų, reikalaujančių iš savo politikų tikrų, neveidmainiškų veiksmų. 

 

Tačiau gal pernelyg paprasta dabar vesti tokias istorines paraleles, nes jos – lyg apsauginė priemonė. Gal „tuščio lapo“ sąvoka yra sąžiningesnė, nes išreiškia būtent tai, ko šiandieninis žmogus dar nėra patyręs ir apie ką sprendžia tik iš istorinio žinojimo. Mes žinome, kaip baigėsi anie istoriniai įvykiai, tačiau nežinome, kaip baigsis besiklostantys dabar. Ir šį nežinojimą turime įsisąmoninti. Kaip sako rusų režisierius Aleksandas Sokurovas, „tai, kas dabar vyksta, yra įvykis ne mažiau sunkus, pragaištingas ir pasekmių požiūriu neatšaukiamas, kaip tai, kas Rusijoje įvyko 1917-aisiais... Mes ir dabar padarėme tai, kas neturi jokio įvardinimo.“ Ir neturėdami įvardinimo ieškome elementarių saugiklių paprasčiausiuose dalykuose.

 

Įdomu, kaip pasaulyje išaugo tikrumo vertė. Tai rodo įvairiose šalyse vykstančios stichinės demonstracijos prieš karą ir milžiniška parama ukrainiečių karo pabėgėliams. Įvairių tautybių žmones suvienija paprasčiausias siekis ištiesti ranką ir kaip įmanoma padėti nusikalstamo karo aukoms. Vėl, kaip kadaise, tenka skausmingai rimtai ir sąžiningai ieškoti atsakymų į elementarius gyvenimo ir išgyvenimo klausimus. Gal tai kažkaip paveiks ir meną, kuriame postmodernistinis „puikaus naujo pasaulio“ mąstymas suformavo tiesos reliatyvumo ir elitinio kičo madą? Per pasaulio vienijimąsi atgimsta švietėjiška misija, nukreipta į žmogaus esmę. 

 

Kaip dabar kalbėti menui? Apie tai tikriausiai susimąsto dažnas, jei ne kiekvienas, jį kuriantis žmogus. Ir kiekvienas ieško savo atsakymų. Neegzistuoja bendrų receptų. Tačiau kraštutinių emocijų sūkuryje svarbu įsiklausyti į sveiką protą ir sąžinę. 

 

Visų sąmonė užnuodyta nežmoniško Rusijos karo prieš Ukrainą nuodais. Ir pirmiausia, ko menas neturėtų daryti, – tai stengtis imituoti karo vaizdų. Rizikuojančių gyvybe reporterių kameromis ir eilinių žmonių mobiliaisiais telefonais užfiksuoti beginklių civilių Ukrainos gyventojų bombardavimai, kraupūs nuo sparnuotųjų raketų ir kasetinių bombų bėgančių moterų su vaikais vaizdai, prie namų arba gatvėje nužudytų nespėjusių pabėgti šeimų kadrai atima žadą. Šie vaizdai įsirėžia į sąmonę ir augina neapykantą okupantams. Neapykanta skatina veikti, bet nepraturtina meninės kūrybos.

 

Negalima ir vaidinti humanitarinę katastrofą išgyvenančių nuo karo bėgančių žmonių tikrovės, nes tai būtų falšas, dangstomas empatija. Visada buvau prieš spektaklius apie pabėgėlius, kai aktoriai stengiasi vaizduoti jų išgyvenimus. O karas Ukrainoje tik dar labiau rodo tokio kelio klaidingumą. Mes nežinome, kaip išreikšti ne tik šio karo siaubą, bet – svarbiausia – žodžiais sunkiai nusakomą ukrainiečių išgyvenamą genocidą, kurį vykdo broliška rusų tauta. Ir turime tam ieškoti būdų. Gal jie labai paprasti? Gal apskritai XXI amžiaus teatrui, siekiančiam technologinių aukštumų, vėl laikas mokytis paprastumo? Grįžti prie savo ištakų.            

 

Nuvalkiota sąvoka – humanistinis menas. Sovietmečiu ji turėjo erzinančią ideologinę potekstę. Menas apskritai linkęs vaizduoti gėrio kovą su blogiu. Balta prieš juoda. Karo, kurį Rusija vykdo prieš Ukrainą, spalvos, be abejo, yra tokios. Tačiau tikras humanistinis menas naudoja gerokai daugiau spalvų ir atspalvių jausmų įvairovei ir žmogaus ryšio su kitu žmogumi vertei išreikšti.

 

Toli ieškoti nereikia. Štai, intonacija. Joje slypi arba tiesa, arba melas. Propaganda visada yra patetiška. O įsiklausykime, kaip Ukrainos karo epicentruose eiliniai žmonės išsako savo išgyvenimus. Tramdydami emocijas ir skausmą. Meno žmonės turėtų tai išgirsti. Kad nefalšuotų. Tai ne vien estetikos, bet profesinės etikos klausimas.    

 

Vienas didžiausių XX a. kultūros vizionierių Antoninas Artaud teigė, kad teatro žmonės turi būti panašūs į „kankinius, kurie deginami siunčia ženklus nuo savo laužų“. Tiesą sakant, ši mintis persmelkia matant už tėvynę ir laisvę kovojančius Ukrainos žmones su savo prezidentu priešaky. Jie visam pasauliui „siunčia ženklus nuo savo laužų“. Ir tai, kaip juos regėdamas pasaulis keičiasi, suteikia didelį įkvėpimą.      

 

Tačiau nerimą kelia, kad, kartu su augančiu patriotizmu, iš atminties stalčių ištraukiami menininkams metami kaltinimai kosmopolitizmu. Štai Ukrainos kino akademija pašalino iš savo narių režisierių Sergejų Loznicą, nes jis „laiko save kosmopolitu, „pasaulio žmogumi“, o tai nesuderinama su „nacionaline tapatybe“. Ir „čia negali būti jokių kompromisų ir pustonių“. Todėl pasaulio bendruomenė turėtų „nelaikyti Sergejaus Loznicos Ukrainos kultūros sferos atstovu“...

 

Kiekvienas, susipažinęs su Loznicos filmais, pastaraisiais metais plačiai rodytais ir Lietuvoje, gali susidaryti savo nuomonę apie šio menininko pažiūras. Mano manymu, jos paremtos istorijos išmanymu ir patriotizmu su humanistiniais idealais. Dabar šis vienas žinomiausių šiuolaikinių Ukrainos menininkų, išnaudodamas turimus tarptautinius ryšius, per įvairius interviu ir viešus pasisakymus aiškina pasauliui apie tėvynės kovą ir ją remia labdaringai rodydamas savo filmus.

 

Istorija byloja, kad ekstremaliomis sąlygomis patriotizmo ir nacionalinės tapatybės supratimas sukiršina pirmiausia kultūros žmones. Suprantama, kad karo metu viskas pateisinama dėl pergalės, tačiau nėra nei teisinga, nei toliaregiška „nacionalinės tapatybės“ sąvoką naudoti kaip kardą, kapojantį galvos tiems, kurie ją supranta plačiau ir elgiasi, kaip liepia sąžinė. Nes kita stotelė – „nacionališdaviko“ vardas. Ir kaip tai beskambėtų naiviai, nuo šio pavojaus gali apsaugoti tik bendras humanitarinio kultūros lauko jausmas.   

 

A. Sokurovas: „Mes žinome, kad armija patiria pralaimėjimą, ir valstybė patiria pralaimėjimą. Lieka tik kultūra. Ji ir apkasuose, ir požemiuose, ir bunkeriuose nepaliks žmogaus, kol žmogus išsaugos elementarius civilizuotumo požymius. Iki galo moterys bus ištikimos kultūrai. Iki galo. Kovos iš paskutiniųjų. Gal ne tiesiogiai, intuityviai gins būtent kultūrą. Ir nuo vyrų, ir nuo valstybės, ir nuo idiotų politikų. Nuo bukumo, kvailumo, tiesiog beribio bukumo...“

 

Donkichotiška mintis, bet tikriausiai į ją galima bandyti remtis.   

Francisco Goya, „Proto miegas gimdo pabaisas“. Iš „Kapričų“ ciklo Nr. 43. 1806/07 m. Vilniaus paveikslų galerijos parodos „Fransiskas Goja. Kapričai“ virtuali galerija
Francisco Goya, „Proto miegas gimdo pabaisas“. Iš „Kapričų“ ciklo Nr. 43. 1806/07 m. Vilniaus paveikslų galerijos parodos „Fransiskas Goja. Kapričai“ virtuali galerija
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.
Kyjivas, Maidanas. 2014 m. A. Liugos nuotr.