7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūros tribūna

Ugnė Litvinaitė

Emancipacijos diskursai

Kas kalba tautinėje sakykloje?

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ jau ketverius metus paeiliui vasario 17-ąją sujudina tądien dar ore tvyrantį, nors jau vakarykštį šventinį patosą. Kaip ir šio projekto pirmtakės, 1918 m. vasario 17 d. tūkstančiais išėjusios į gatves reikalauti į Lietuvos Tarybą įtraukti visuomenei nusipelniusias to meto moteris, šiuolaikinės Emancipacijos dienos konferencijos organizatorės bei pranešėjos primena apie visuomenės įvairovę ir vieną pagrindinių demokratijos kultūros užduočių jos teisingai paisyti.

G. Mikonytės nuotr.
G. Mikonytės nuotr.
Skaidra Trilupaitytė

Neprognozuotas vy(k)smas

Arba inovacija kaip planavimo užduotis

 

Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR Vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.

Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Litvinaitė

Seksas reklamoje

Maištaujanti ironija ar sisteminių klišių atgaminimas?

Kol vienos demokratijos pratinasi konstruoti reklamas apsieinant be lyčių stereotipų – tokia, pavyzdžiui, neseniai tapo Didžioji Britanija, pripažinusi šią praktiką žalinga, – kitose tenka susidurti su verslo simpatija stereotipams. Negana to, jų atkartojimas laikomas tabu laužymu

Ugnė Marija Makauskaitė

Škac, menotyrininke, škac

Lietuvos viešojo meno bėdos

„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.

 

Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.

Tatzu Nishi, „Butas nuomai“. 2017 m. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Tatzu Nishi, „Butas nuomai“. 2017 m. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Audronis Liuga

Kodėl negersiu už žmogų

Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ yra scena, kai Satiną vaidinantis aktorius Dainius Gavenonis prieina prie vieno kurio nors žiūrovo su taurele rankoje ir pasiūlo išgerti už žmogų. Tai daro taip įtaigiai, kad sunku atsisakyti. Ir žiūrovas išgeria. Už žmogų, kuris, nors ir sėdi dugne, bet „skamba išdidžiai“...

 

Šią scenelę prisiminiau klausydamasis buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pagrindinio jos darbo ministerijoje palikimo – kultūros strategijos „Kultūra 2030“ – pristatymo: „Strategijos centre yra žmogus. Tai kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę, ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas.“ Baigdama darbą ministrė nesikuklindama pareiškė, kad ši strategija – „tai savotiškas kompasas būsimoms pertvarkoms, kurių strateginis tikslas – įtrauki kultūra atvirai visuomenei ir gyventojų gerovei“.

Kiek mes ir įstatymai svarbūs?

Monika Krikštopaitytė kalbina Reformatų skvero iniciatyvinės grupės atstovę Eglę Mikalajūnę

Reformatų skvero incidentas daugeliui sukėlė vilčių, kad galbūt šį kartą bus atsižvelgta į viešąjį interesą. Nors nemažai kas jau mojo ranka karčiai sakydami, kad kai tokie „tvarkymo“ pinigai ir kai sutartys su rengėjais jau pasirašytos, nėra ko tikėtis. Netrukus teko nusivilti – skveras buvo aptvertas, pagal oficialią versiją – archeologiniams tyrimams, tačiau kažkodėl „Eikos statybos“ tvoromis... Kokios projekto eigos pageidauja Reformatų iniciatyvinė grupė?

Re:formatų festivalio akimirka, 2018 08 09. A. Vasilenko nuotr.
Re:formatų festivalio akimirka, 2018 08 09. A. Vasilenko nuotr.
Vilniaus savivaldybės atstovai Reformatų skvero atnaujinimo plano aptarime, 2018 08 09. M. Matulevičiaus nuotr.
Vilniaus savivaldybės atstovai Reformatų skvero atnaujinimo plano aptarime, 2018 08 09. M. Matulevičiaus nuotr.
Plakatas ant statyboms aptverto Reformatų skvero tvoros. 2018 09 29. M. Matulevičiaus nuotr.
Plakatas ant statyboms aptverto Reformatų skvero tvoros. 2018 09 29. M. Matulevičiaus nuotr.
Linas Bliškevičius

Kreipimasis į maloningąjį rašytoją

Arba apie platesnius kultūros padėties kontekstus

Perskaitęs Lino Bliškevičiaus tekstą „Proklamacija“, negalėjau nesureaguoti į jį, tačiau norisi ne tiek prieštarauti, kiek papildyti šio diletanto įžvalgas. Rugpjūčio mėnesį kultūros ir meno žmonės, iš viso beveik 70 mūsų mokslininkų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę su prašymu leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę, lanksčiai pritaikant rentabilumo grupės reikalavimus.

Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo
Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo
Linas Bliškevičius

Apie kultūros padėties priežastis

Proklamacija

Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.

 

Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.

Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Didieji vasaros darbai

Parodos ir įvykiai

 

Kas įvyko, kol keliavome ir laistėme vejas? Buvo dvi į svarbius precedentus pretenduojančios diskusijos. Tiksliau, dvi diskusijų su visuomene imitacijos: viena – apie teritorijos šalia Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymą, kita – apie Reformatų parko rekonstrukciją. Į abi buvo sukviestas įtikinamai objektyvus ir įvairus (bendruomenės, specialistų, miesto departamentų atstovų, kultūros veikėjų) būrys, o po abiejų susitikimų projektų rengėjai paviešino tendencingus pranešimus spaudai. Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad „St. Jacobs“ projekto rengėjai viešai džiaugėsi, jog atliktais pakeitimais daugmaž visi yra patenkinti, architektai patobulintą projektą laiko tinkamu, nors diskusijoje išsakyta daug specialistų kritikos, o susitikimas atrodė itin nepalankus jo rengėjams.

Panašiai kilusią nepasitenkinimo bangą ignoravo ir Reformatų skvero atnaujinimo architektė, susitikime mačiusi vien nežymias, bet prasmingas patobulinimo galimybes. Tačiau, kadangi visos diskusijos yra viešai pasiekiamos, galima įsitikinti, kad abu projektai sukėlė didelį ir pagrįstą pasipiktinimą ir dėl siūlomo galutinio rezultato, ir dėl svarbesnių tyrimų nebuvimo. Reformatų skvero atveju valdininkų pernelyg dažnai naudojama schema „dabar jau vėlu ką nors keisti“ nebesuveikė – iniciatyvinė grupė siekia ištirti, ar visas procesas vyko tinkamai, nes klausimų kyla daug ir esminių. Kažin kada bus rimčiau paklausta apie nedalijamų kompleksų (posesijų) miesto centre dalijimą, apie nacionalinės reikšmės statuso lyg tarp kitko pakeitimą į vietinės reikšmės, apie reikšmingų paveldosaugos objektų pažastyse statomus verslo objektus su vaizdu?

Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos parodos „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ekspozicija. G. Grigėnaitės nuotr. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
Eglė Juocevičiūtė

Reformatų skveras: lūžio taškas viešųjų erdvių atnaujinimo istorijoje?


2018 m. birželio pabaigoje Vilniaus savivaldybė paviešino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą Vilniaus Reformatų skvero atnaujinimo projektą ir informaciją apie su rangovu UAB „Eikos statyba“ pasirašytą sutartį, pagal kurią jau 2018 m. vasarą ketinta pradėti atnaujinimo darbus. Skverą kasdien naudojantiems žmonėms, architektūros, kraštovaizdžio, paveldosaugos ir kitų sričių specialistams išreiškus nepritarimą projektui, Vilniaus savivaldybė sutiko rugpjūčio 9 d. surengti viešą susitikimą su visuomene, kurio metu bus aptariamas parengtas projektas ir galimi jo keitimai, atsižvelgiant į išsakytus komentarus.


Tą pačią dieną skvere vyks ir projektui nepritariančių aktyvistų rengiamas vienos dienos Re:formatų festivalis, skirtas Reformatų skverui ir siekiui reformuoti vilniečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl viešųjų erdvių. Festivalis vyks nuo 12 val. iki 24 val. Jį atidarys muzikinė procesija, dienos metu vyks meninės akcijos, 16 val. prasidės aktyvistų tarpusavio diskusijos, 18 val. – diskusija su Vilniaus savivaldybės atstovais ir dabartinio projekto rengėjais, nuo 20 val. prasidės vakaro muzikinė ir sporto programa. Išsami festivalio programa.

 Ignas  Šimelis, Atpažintas objektas. 1995 m.
Ignas Šimelis, Atpažintas objektas. 1995 m.
  < PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas