Kultūros tribūna

KPLA

Atviras laiškas Ministrui pirmininkui ir Finansų ministrui

 Kultūros periodinė spauda užsiima nuoseklia Lietuvos elitinės kultūros stebėsena ir analize, ji taip pat yra terpė atsirasti ir augti meno kritikos ir literatūros talentams. Pirmiausiai šios leidybos vertinimais remiasi Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, Lietuvos kultūros ministerija, LR kultūros atašė korpusas ir kultūros bendruomenė, o parašyti tekstai sugula į antologijas ir vadovėlius, nes juos kuria profesionalūs meno kritikai, rašytojai. Deja, net 7 metus nebuvo didinamas šios srities rėmimo biudžetas, kas privedė kultūrinę spaudą prie išsekimo: darbuotojų atlyginimai nesiekia bedarbio pašalpos lygio, dėl itin menkų honorarų (20–30 Eur) protestavo meno kritikai, leidiniai mažino savo apimtis ir periodiškumą (liko tik vienas kassavaitinis 16 psl. apimties leidinys).

Karolina Rimkutė

Ar išliks kultūros erdvė buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose?

Visai neseniai, sausio 22 d., Vilniaus miesto savivaldybėje vyko viešas susirinkimas dėl Kultūros rūmų (Kauno g. 5), geriau žinomų kaip „Kablys“, paskirties keitimo iš kultūrinės į administracinę projekto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad projektas – nedidelės apimties, kaip susirinkimo pradžioje ir įvardino projekto vadovė Rita Mažeikaitė-Petraitienė. Iš esmės, architektūriškai šiuo projektu niekas nesikeičia – nėra griaunama, ardoma ar perstatoma, neplanuojamas ir automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimas. Projekto remonto dalis, dėl kurios jau nuvilnijo visuomenės susirūpinimas, yra prikabinama tik dėl to, jog, pagal galiojančius biurokratinius principus, pastato paskirties keitimas yra galimas tik vykdant remontą. Kadangi „remontas“ nieko neremontuoja, projekto nereikia derinti ir su kultūros paveldo departamentu. Pasak projekto pristatytojų, „remontas“ (kaip ir jo pristatymas) yra vykdomas tik dėl to, jog pakeisti pastato paskirtį reikalauja Nacionalinė žemės tarnyba, dėl pastato paskirties neatitikimo sklypo paskirčiai. Trumpai tariant, šiuo projektu nesikeičia niekas, tik vienas nedidelis fundamentalus formalumas – „Kablys“ tampa administraciniu pastatu. Pakeitus paskirtį į administracinę, ramino tiek projektuotojai, tiek pastato savininkui – UAB „Žibosai“ – atstovaujantis advokatas Linas Jakas, kultūrinei veiklai vykti niekas nedraudžia. Ir vis dėlto šis formalumų kaitos projektas galimai suveiks kaip paridenta gniūžtė – administracinės paskirties „Kablio“ savininkams (esamiems ar tolimesniems) niekas nekliudys pastate vykstančią kultūrinę veiklą stabdyti.

Faina Kukliansky

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

Ruta Bloshtein

Veiksmu, raštu ir žodžiu

Komentaro autorė – vilnietė, aktyvi mažos Vilniaus žydų ortodoksų bendruomenės narė, ilgus metus dirbanti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje. Ji yra ir tarptautinės peticijos Senosioms Vilniaus žydų (Piromonto) kapinėms išsaugoti rengėja.

Žemiau pasirašę autoriai

Į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą bendru laišku 2019-07-29 kreipėsi vietos bendruomenių, visuomeninių komitetų ir judėjimų bei iniciatyvinių grupių atstovai dėl reiškinių, nesuderinamų su Lietuvos siekiu tapti gerovės valstybe – kuriančia ir užtikrinančią gerovę visiems jos piliečiams, o ne atskiroms interesų grupėms.

Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, numatančiu, jog Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, visuomenininkai detaliame laiške Prezidentui išsamiai pristato demokratinių procesų pažeidimus ir jiems kelią atveriančias įstatymų spragas. Laiške-kreipimesi kalbama apie teritorijų planavimo, statinių projektavimo bei valstybinės žemės nuomos ydas, taip pat apie Orhuso konvencijos, numatančios visuomenės dalyvavimą priimant  jai svarbius sprendimus aplinkos klausimais, ignoravimą. Atkreipiamas dėmesys į chaotišką miestų plėtrą, statinių projektinių pasiūlymų svarstymo su visuomene problemas, neprofesionalų miestų parkų ir skverų projektų rengimą, skubotai įsisavinant ES lėšas ir naikinant brandžius želdinius bei nusikalstamai nepaisant visuomenės reikmių ir nuomonės. Taip pat įvardijamas pastaraisiais metais iškilęs pavojus piliečiams viešai reikšti nuomonę dėl visuomenės intereso nepaisančių ir galimai neskaidrių statybos projektų bei tai, kad socialiai neatsakingas „verslo sąlygų gerinimas“ pamina visuomenės interesus ir daro žalą tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.

Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Žemiau pasirašę autoriai

2019 07 10

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos
Panevėžio miesto savivaldybei
Panevėžio miesto Nekilnojamo paveldo vertinimo tarybai

Mes, žemiau pasirašanti kino ir kultūros bendruomenė, reiškiame susirūpinimą dėl Panevėžio miesto kino teatro „Garsas“ išlikimo. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, kuriuose išreikštas siekis kino teatro vietoje pastatyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą bei šio centro svetainėje pateiktais projekto įgyvendinimo laimėtojų rezultatais, darome išvadą, jog kino teatro pastatas bus nugriautas. Apgailestaujame, kad šios intencijos supriešina dvi skirtingas meno ir kultūros sritis, manome, kad vienos kultūros įstaigos veiklos stabdymas ar sunaikinimas neturi būti naujos kultūros įstaigos veiklos pagrindu, o toks planavimas ydingas ir diskredituojantis kultūros politiką.

Aistė Kisarauskaitė

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Rosana Lukauskaitė

Paroda KKKC Parodų rūmuose

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

LDS, LDID, AICA

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.

Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.