7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasipriešinimo teatras

Tarptautinė konferencija Jaunimo teatre

Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Teatras
Krystian Lupa. D. Matvejevo nuotr.
Krystian Lupa. D. Matvejevo nuotr.

Balandžio 28 d. 11 val. Jaunimo teatras rengia tarptautinę konferenciją „Pasipriešinimo teatras“. Joje dalyvaus lenkų režisierius Krystianas Lupa, rusų teatro kritikė, žurnalo „Teatr“ vyriausioji redaktorė Marina Davydova ir vokiečių teatro kritikas Thomas Irmeris. Konferencijos dalyviai dalinsis visuomeninio aktyvumo patirtimi, aiškins savo pilietinio ir kūrybinio pasirinkimo motyvus, kalbės apie scenos meno ir apskritai kūrybos reikšmę demokratinių laisvių išsaugojimui. Norintys dalyvauti konferencijoje turėtų užsiregistruoti el. paštu rugile@jaunimoteatras.lt. Vietų skaičius ribotas.

 

***

2015 m. pabaigoje režisierius Krystianas Lupa pagrindiniame lenkų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbtame straipsnyje „Pokalbis su mįslinga antrąja puse“ rašo: „Šiandien demokratijos problema, kad turime tik varganas priemones atsakui į mūsų politinių mechanizmų ligas ir patologijas! Jaučiame, kad pilietiniai protestai ir mitingai yra per silpnas protesto būdas, ypač kai susiduriame su aukščiausios valdžios cinizmu. (...) Ką gali daryti paprastas pilietis? Šikti gatvėje? Demokratinė valstybė nesukūrė erdvės pilietiniam politiniam diskursui. Išties iš piliečių atimta galimybė dalyvauti tokiame diskurse, jie yra nereikšmingi priimant sprendimus, ir tai lemia vis didėjantį abejingumą.“

 

2017 m. pabaigoje Lupa Varšuvos teatre „Nowy Teatr“ pristatė spektaklį pagal Kafkos „Procesą“. Jame režisierius panaudojo ir savo parašytus tekstus. Antrasis spektaklio veiksmas – pagal juos sukurta aktorių improvizacija. Kafkos artimiausias draugas Maksas Brodas spektaklyje sako žodžius, kurie skamba kaip aliarmas: „Mes nebesuprantame, kas vyksta. Socialiniai procesai apsimeta socialiniais procesais. Politika apsimeta politika. Niekas nebežino tikros daiktų padėties. Politikai mažiausiai iš visų – jie tik meldžiasi savo pačių iliuzijoms. (...) Nėra prasmės rašyti arba kalbėti. Nėra argumentų. Nustoji kovoti, kai puolimas peržengia absurdo ribas. Arba kai tave puolantysis peržengia tas ribas. Melo, cinizmo, niekšybės ribas. (...) Pasaulis turėtų sustoti 2017-aisiais. Ši šalis turi sustoti ir susivokti. Pažvelgti sau į veidą. 2017-ieji yra metai, kai turime paskutinį šansą. 2017-aisiais žmonės pradės deginti save iš nevilties ir desperacijos. Mūsų pasaulis peržengė absurdo ribą. (...) Tušti plepalai, pateikiami teatre, negali nieko pasakyti. (...) Nenorėčiau mirti dabar. Būtų siaubinga mirti būtent dabar, manant, kad viskas taip ir pasibaigs. Kad viskas risis tik žemyn...“

 

2017 m. rugsėjį rusų režisieriui Kirilui Serebrennikovui Rusijos valstybė iškėlė baudžiamąją bylą dėl lėšų, skirtų projektui „Platforma“, iššvaistymo. Režisierių ir jo teatro „Gogol-Centr“ direktorių Aleksejų Malobrodskį Rusijos teismas įkalino neribotam laikui, tik vieną namų arešto sąlygomis, o kitą – tardymo izoliatoriuje. 2018 m. sausį vykusiame eiliniame teismo posėdyje kaltinamasis Serebrennikovas perskaitė savo kreipimąsi į teismą. Jame, be kita ko, sakoma: „Reikia sugebėti nematyti to, kas akivaizdu. Projektas „Platforma“ buvo, per trejus metus ir tris mėnesius įvyko 340 renginių, juose apsilankė tūkstančiai žiūrovų, kurie viską matė, viską nufotografavo, užfiksavo, buvo šimtai jaunų ir patyrusių aktorių, muzikantų, šokėjų, kurie dalyvavo daugelyje originalių, tai yra sukurtų nuo nulio, pastatymų. Faktiškai buvo sukurtas stacionarus teatras, kuris veikė ilgiau nei trejus metus. Todėl teigti, kad Rusijos Federacija patyrė kažkokį mistinį nuostolį, tiesiog neįmanoma, ciniška, beprotiška, absurdiška. (...) Ne kartą prašiau pateikti man nors vieną įrodymą, kad aš asmeniniams tikslams naudojau projektui „Platforma“ skirtas lėšas. Tokių įrodymų nėra ir negali būti. (...) Tardymas kalba apie kažkokį mano asmeninį interesą panaudoti valstybės subsidijas ne tiems tikslams, kuriems jos buvo skirtos. Parodykite teismui ir man to įrodymus. Jų tiesiog nėra. Mano ir projekto kolegų interesas buvo tik vienas – panaudoti visas lėšas maksimaliai ekonomiškai ir tik projektui „Platforma“. (...) Šis projektas buvo labai sėkmingas ir sukūrė gerą reputaciją Rusijai kaip šaliai, kurioje sugalvojama kažkas nauja, neįprasta, kūrybiška. „Platforma“ tapo svarbiu etapu šimtams jaunų menininkų ir tūkstančiams jaunų žiūrovų, ir mes nepadarėme valstybei nieko blogo. Nesitikėjau kada nors išgirsti, kad mūsų projektas bus vadinamas nusikalstama grupuote. Šitaip nusikaltėliais galima pavadinti ką tik nori – reikia tik noro, – pavyzdžiui, žmones, susirinkusius išgerti arbatos, arba tardymo grupę, tiriančią šią bylą.“ Teismas į kaltinamojo Serebrennikovo argumentus neatsižvelgė, prašomų įrodymų nepateikė ir pratęsė jo suėmimą. 

 

2016 m. birželį 214 Vokietijos teatro menininkų ir 9 scenos meno organizacijos atviru laišku kreipėsi į visas Berlyno politines partijas bei Vokietijos žiniasklaidos ir kultūros ministrę dėl vieno svarbiausių šalies repertuarinių teatrų „Volksbühne“ likimo. Laiške, be kita ko, rašoma: „Mes nebijome naujovių. Bet po balandžio 28 d. vykusio susitikimo su būsimąja teatro vadovybe galima daryti prielaidą, kad „Volksbühne“ teatre naujos meninės raiškos formos nebus įgyvendinamos. Mūsų teatro vykdoma konceptuali meninės ir struktūrinės veiklos plėtra nėra Chriso Dercono ir jo programos vadovės Mariettos Piekenbrock darbų planuose. O šokis, muzikinis teatras, medijų menas, skaitmeninis menas bei filmai – visa tai, kas jau yra tapę „Volksbühne“ teatro dalimi, – pristatoma kaip naujovė. Taip pat visiems teatro darbuotojams pranešta, jog „žodžio teatras čia nebebus svarbiausia dominantė“, vartojami bendriniai posakiai, kaip antai „scenos kalba taps daugiakalbė“. Atsižvelgdami į tokių posakių banalumą bijome, kad bus paminti mūsų meninės raiškos standartai ir taip susilpnės teatro veikla. (...) „Volksbühne“ teatro istorijos šaknys, daugiau nei prieš šimtmetį užsimezgusios Berlyno centre dėl „Theater der Volksbühnenbewegung“ finansavimo, bus nukirstos siekiant „radikalių pokyčių“, kuriuos inicijuoja Valstybės kultūros sekretorius Renneris. Nekreipiama dėmesio į šio teatro tęstines sąsajas su vietove, miestu bei istorija, į menininkų ir jų kuriamo meno politinius aspektus, lemiančius šios vietos autentiškumą. Ši vadovybės kaita nėra draugiškas valdžios pasikeitimas. Tai yra negrąžinama cezūra ir lūžis naujausioje teatro istorijoje, kai „Volksbühne“ dar galėtų išsaugoti savo specifiką iki įvykstant pertvarkai. Šis lūžis reikš istorinius pokyčius ir teatro identiteto sunaikinimą.“

 

Laiško autoriai atsakymo negavo ir nuo 2017 m. rudens Berlyno politikų specialiai iš Londono pakviestas garsus šiuolaikinio meno kuratorius Chrisas Derconas su savo nauja komanda pradėjo „Volksbühne“ teatro pertvarką. Naujieji teatro vadovai iš esmės atsisakė to, kas parašyta jo valstybės finansavimo įstatyme: „Laikantis Erwino Piscatoro ir Beno Bessono tradicijų, „Volksbühne“ yra teatras, veikiantis ansamblio bei repertuaro pagrindu. Jame siekiama sujungti avangardo ir socialiai aktyvaus teatro tradicijas.“

 

Visi šie trys atvejai priklauso skirtingiems visuomeniniams, politiniams ir kultūriniams kontekstams. Visų jų pagrindiniai herojai – stiprios kūrybinės asmenybės, diktuojančios šiuolaikinio teatro madas: Krystianas Lupa, Kirilas Serebrennikovas, Frankas Castorfas. Jų padėtis iškalbinga tuo, kad per ją atsiskleidžia valdžios požiūris į kūrybines asmenybes, turinčias savo pilietinę poziciją, skirtingose mūsų dienų visuomenėse. Lenkijos ir Berlyno atvejai rodo šio požiūrio evoliuciją demokratiniame Vakarų pasaulyje, o teismo procesai prieš menininkus šiandieninėje Rusijoje byloja apie sugrįžusius gūdžius sovietmečio laikus. Teatras, kaip jautriausias visuomenės gyvenimo barometras, šiandien vėl signalizuoja apie pavojingą padėtį toje visuomenėje, kur žmonių pilietinės teisės tampa politinių manipuliacijų objektu arba akivaizdžiai paminamos prisidengiant cinišku melu. Ir teatras neturi kito pasirinkimo, kaip tik priešintis net tada, kai „peržengiamos absurdo ribos“. 

A. L.

Krystian Lupa. D. Matvejevo nuotr.
Krystian Lupa. D. Matvejevo nuotr.