„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Rugsėjo 10 d. keturioliktasis „Naujojo cirko savaitgalis“ prasidėjo „Pikniku“ – akrobatikos, šokio akrobatikos, fizinės komedijos ir objektų manipuliacijos spektaklio eskizu. Man ši pretenzinga žanrinė gausybė tapo idealia menine forma ir idealiomis aplinkybėmis, leidusioms pasijusti svetima šioje kasdienybę praskaidrinančioje cirko šventėje. Būdama ten mintijau, kad specifines menines bendruomenes džiugina ir verčia burtis specifinės vertybės: suneštinės vaišės, didaktinis pasirodymo idėjos tiesmukumas, atvira erdvė, dar labiau pabrėžianti akrobatinių scenelių netobulumą, vaikišku naivumu trykštanti klounada, dar ir už ją naivesni specialūs „efektai“ ir galiausiai nemokamas renginio formatas. Pamenu, dar gūdžiais 2013-aisiais impulsu pailsėti nuo naujojo cirko tapo šio festivalio reklama – efektingai žliumbiantys vaikai plakatuose ir šūkis „Cirkas ne vaikams“, sėkmingai smūgiavęs į paširdžius, kur tuo metu ramiai pūpsojo mano mažasis būsimasis pasaulio gelbėtojas. Gal todėl, net nepagalvojusi į „Pikniką“ vestis jau ūgtelėjusio sūnaus, vėliau su slaptu pavydu stebėjau mažiulius, oriai įsitraukiančius į trijų cirkininkų provokacijas. Iš vienuolikos festivalyje parodytų spektaklių tik vienas buvo žymimas „18 +“! Pavadinčiau tai viena perspektyviausių, įdomiausių ir pozityviausių „Naujojo cirko savaitgalio“ tendencijų.
O dabar norėčiau pasidalinti patirtimi, kaip per penkias dienas įmanoma iš viskuo besibjaurinčio svetimo virsti dideliu naujojo cirko entuziastu ir net šios puikios bendruomenės dalimi. Dar tą patį festivalio atidarymo vakarą švedų trupė paragino „Pamiršti Babelį“, kuriame davė impulsą revizuoti, permąstyti individo ir bendruomenės santykių klišes. Akrobatų fizinė parengtis yra viena tų sričių, kuriose gali būti vartojamas žodis „tobulybė“. Juoda „Menų spaustuvės“ scenos dėžutė tapo tikru išsilaisvinimu ir galimybe išlaikyti saugų atstumą nuo intensyvaus fizinio veiksmo, tampančio beveik sakraliu savo išryškinta kūno meistryste ir narsa atliekant akrobatinius triukus. Naratyvo punktyriškumas mums atskleidė šešių žmonių norą burtis į bendruomenę ir vieno jų neatitikimą optimistiškos, draugiškos, veiksmus gebančios sinchronizuoti komandos standartams. Šviesiaplaukio aktoriaus liūdesys, irzlumas, kūno ekspresijos disonansas su grupe nuo pirmos scenos pasiuntė mums signalą: darniam Babelio bokštui didžiausią grėsmę kelia individo kitoniškumas, o galimas išlikimo kartu būdas – sukurti naują, humaniškesnį, tiesiog pakantesnio koegzistavimo bendruomenėje modelį.
Ko tikisi šiuolaikinis žiūrovas, eidamas į naujojo cirko pasirodymus? Gal būsiu naivi, bet, matyt, to paties per amžius amžino: autentiškų patirčių, stiprių emocijų ir, žinoma, – stebuklo. Prancūzų cirko ir muzikos spektaklis jurtoje „Baltringue“ viliojo šių trijų sudedamųjų pažadu, nuojauta. Reikia dar sykį atiduoti pagarbos duoklę festivalio organizatoriui Audroniui Imbrasui – būtent jo pastangomis lietuviai žiūrovai atrado tradicinės cirko palapinės šapito žavesį ir magišką trauką. Oro kupinas cirkas – „Le Cirque Plein d’Air“ – šiemet savo jurtą surentė Bernardinų sode. Tikiu, kad labiau pavyko „Baltringue“ žiūrovams kituose Lietuvos miestuose, išvengusiems šiurkščios išorės intervencijos į magišką pasirodymo atmosferą. Agresyvi muzika iš išorės gerokai stelbė trijų nerangius drovuolius jurtos surinkėjus vaidinančių aktorių įtaigą ir komunikacijos su žiūrovu amplitudę. Laimė, dieniniame „Baltringue“ pasirodyme didžiuma žiūrovų buvo vaikai, jautriai ir atvirai reagavę į naivių svajonių įkūnijimą ant mažulytės medinės arenos, išjudinamos vieno dviračio pedalų sukimu. O svajonės kiekvienam atpažįstamos – iki dangaus kilstelėti visa vaikiška širdimi mylimą mergaitę, sukurti kvapą gniaužiantį triuką su žvėreliais-skulptūromis, sugroti dieviškai trankų solo numerį variu tviskančiais pučiamaisiais instrumentais arba finale pažaboti už save didesnę viso gyvenimo svajones įkūnijančią sidabražvynę žuvį. Todėl stebint 55 Vilniuje vaidinamą „Baltringue“ spektaklį neapleido nuojauta, kad labiausiai reginiu džiaugiasi mano mažoji „aš“, visada svajojusi atlikti salto mortale po tikru cirko kupolu.
Šiųmečiame „Naujojo cirko savaitgalyje“ buvo du pasirodymai, kuriuose teko kvatoti iki ašarų, – šis ganėtinai primirštas fiziologinis fenomenas ištiko ekstremaliame žonglierių „Piti Peta Hofen Show“ ir vieno žmogaus Dano le Mano kabarete „Kauliukų žmogus“. Sintetinis, skirtingiausius žanrus sujungiantis „Compagnie LPM“ žonglierių pasirodymas pademonstravo savo stipriausią pusę – išraiškos priemonių tikslumą, humorą bei tai, ko ypač trūksta šiuolaikiniame dramos teatre, – gyvybingumą ir kūniškumą, gebėjimą organiškai veikti, būti scenoje, visiškai užpildyti teatrinę erdvę ir laiką būtent kūno raiška, unikaliomis jo bei skirtingų objektų sąveikos galimybėmis. Absurdo logika prancūzų šou pasitelkta kaip priemonė atskleisti trijų personažų ribinius charakterius ir sukurti nestandartinį, provokatyvų tarpusavio santykių lauką. Virtuoziškai išlaikydami greitą, tikslų pasirodymo ritmą pašėlę žonglieriai veiksmą pagardino ekstremaliąja poezija. Tekstai, padalijantys pasirodymą į atskiras temines sceneles, galima įtarti, buvo apie Dievo paieškas savyje, aplinkoje ir artimame savo.
Pavojingai juokingas turinys atsiskleidė ir Dano le Mano pasirodyme. Stebėtinai lengvai priėmusi žaidimo taisykles, publika visiškai atsipalaidavo ir leidosi nuvedama už nosies, tiesiog suvedžiojama meistriškai žiūrovu manipuliuojančio klouno improvizacijų. Palikdamas pasirodyme vietos atsitiktinumui, Danas le Manas pademonstravo savo kuriamo cirko kabareto konferansjė vidinį mobilumą, stiprų kuriamo personažo charakterio stuburą ir kartu gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, publikos kaprizus paverčiant ginklu kovoje dėl jos dėmesio. Pabaigoje dar niekada nesijaučiau tokia laiminga, teatre susimokėjusi kauliuko metimu nulemtą atlygio už pasirodymą sumą.