7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Politinis teatras ir jo kritika Zagrebe

Tarptautinis alternatyvaus teatro festivalis FAKI 22

Monika Jašinskaitė
Nr. 31 (1310), 2019-10-04
Teatras
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.

Visame pasaulyje kultūros atstovai dažnai mėgsta sureikšminti menininkų vaidmenį visuomenėje, o Lietuvos mene vis daugėja politiniais ir socialiniais projektais vadinamų iniciatyvų, kurios, deja, neretai taip ir nepasiekia išsikeltų tikslų. Norėdama iš arčiau pažvelgti, koks šiandien yra politinis teatras kitose šalyse, lankiausi Zagrebe, kur gegužės 21–26 d. vyko tarptautinis Alternatyvios teatrinės raiškos festivalis (kroat. Festival alternativnog kazališnog izričaja – FAKI). Iš šimtų kitų Europos festivalių jis išsiskiria savo formatu: turi politinę kryptį ir vyksta kultūros centre „Medika“.

 

„Medika“ – tai skvotas, alternatyvų gyvenimo būdą propaguojančių žmonių užimta erdvė, šiuo atveju buvusi vaistų gamykla. Jame apgyvendinami festivalio dalyviai (teatro menininkai, techninis personalas, kritikai ir t.t.), čia jiems gaminamas maistas, rodomi spektakliai ir vyksta jų aptarimas. Viskas tam, kad FAKI sukurtų erdvę bendrauti, dalintis politinėmis idėjomis, kitaip sakant – „įsisuktų“ laisvas, demokratiškas teatro forumas. Šiemet 22 kartą vykusio festivalio tema – nelygybė, t.y. nesimetriškas pinigų, galios ir įvaizdžio pasiskirstymas. Juk, kaip rodo Šveicarijos banko „Credit Suisse“ pernai rudenį atliktas tyrimas, 10 procentų turtingiausių pasaulio žmonių yra sukaupę neproporcingai daug galios ir valdo net 85 procentus pasaulio turto.

 

Nelygybės temą atspindėjo ir festivalio plakatas, kuris žaisminga trash stiliaus grafika skelbė pavojų, kad galingieji gali „praryti“ likusią dalį pasaulio turto. Vis dėlto pinigų suteikiama galia – tik vienas nelygybės aspektas, o FAKI siekė parodyti ir kitus. Dar praėjusių metų rugsėjį organizatoriai paskelbė atvirą kvietimą (open call) festivalyje dalyvauti spektaklius apie nelygybę kuriantiems menininkams. Festivalio vadovas rašytojas ir aktorius Natko Jurdana atrinko aštuonis kūrinius, jo manymu, geriausiai atspindinčius įvairias šios problemos kryptis. Atrinkti darbai per festivalį buvo rodomi penkias dienas iš eilės dviejuose spektakliuose kiekvieną vakarą, po jų vykdavo diskusijos su autoriais.

 

Kalbant apie FAKI negalima nepaminėti buitinės festivalio pusės. Čia dalyvaujantys teatro menininkai gyveno komunos sąlygomis. „Medika“ yra kelių pastatų kompleksas, viename jų įsikūrusi festivalį organizuojanti kompanija ir ją palaikanti bendruomenė. Šiame pastate yra dvi renginių erdvės, kuriose galima rodyti spektaklius trisdešimčiai, daugiausia keturiasdešimčiai žiūrovų; taip pat gyvenamieji kambariai, darbui skirti kabinetai, negyvenamos, bet kartais nakvynei naudojamos patalpos, gana erdvi virtuvė, sujungta su poilsio kambariu, ir, be abejo, dušas bei tualetas.

 

Gyvenimas komunoje reiškia, kad per festivalį privačios erdvės nėra. Daugelis trupių gyveno kartu viename kambaryje. Jau pirmą vakarą buvo akivaizdu, kad skirstant kambarius organizatoriams nelygybės išvengti nepavyko: jie buvo priklausomi nuo turimų erdvių ir, kiek man žinoma, skirstė jas atsižvelgdami į gyvenimo „Medikoje“ trukmę. Derinant norus ir galimybes, teko pasirinkti, ar savaitę nakvoti erdvėje be langų su moterimis, ar jaukesniame, patogesniame kambaryje, bet vyriškoje kompanijoje.

 

Nepertraukiamas buvimas tarp žmonių – vyrų, moterų, vyresnio amžiaus menininkų ir dar tik studentų, teatralų (režisierių, choreografų, aktorių, techninio personalo) ir tiesiog skvoto gyventojų, turinčių įvairiausių gyvenimo įpročių, tarkim, veganiška mityba, polinkis į darboholizmą, stipraus alkoholio ar marihuanos vartojimas, – buvo viena iš kritiko darbą sunkinančių aplinkybių. O kartu – stiprus pagrindas svarstymams apie Vakarų pasaulyje paplitusias gyvenimo normas, žmonių elgesį ir tarpusavio santykius bendroje erdvėje.

 

Pirmasis FAKI programos spektaklis – iraniečių teatro „Jirjirak“ kūrinys „Brailis“ („Braille“) – atskleidė ir socialinius nelygybės aspektus, ir savitą teatro meno galią apie juos kalbėti. Istorijos pasakojimo (storytelling) krypties pastatyme mergina ir du vaikinai dalinosi tikru įvykiu, kai ištekėjusi moteris, važiuodama namo taksi, buvo išprievartauta. Istoriją perkėlus į sceną, nukentėjusiosios vaidmenį atliekančios aktorės Daryos Nazari pasakojimą papildė aktoriai vyrai, atskleisdami galios pozicijas užimančiųjų – aukos sutuoktinio ir aukos prievartautojo – linijas. Problemos centre atsidūrė moteris, bet spektaklio dramaturginis konfliktas buvo paslėptas vyrų vaidmenyse. Istoriją pasakodami iš savo perspektyvos, abu veikėjai aukos vaidmenį prisiėmė sau.

 

Tokią paradoksalią vyrų reakciją spektaklyje papildo videoprojekcija, kurioje situaciją komentuoja psichoterapeutas. Jis paaiškina, kad vyrų agresija prieš moteris dažnai yra jų patiriamo socialinio smurto, nuolatinės agresijos visuomenėje pasekmė. Taigi, nors akivaizdu, kad yra didžiulis skirtumas tarp seksualinio išnaudojimo ir psichologinio smurto, teko pripažinti, kad prievarta prieš moteris gali būti ir prievartos visuomenėje ženklas, o aukos vaidmenį prisiėmę vyrai – socialinio agresyvumo aukos. Kad ir kaip liūdna konstatuoti, jog agresorius yra auka, vis dėlto toks požiūris suteikia naujų galimybių keliamai problemai spręsti: visuomenėje mažinant agresiją ir smurtą, sumažėtų ir prievartos prieš moteris atvejų. „Jirjirak“ trupės spektaklis, uždavęs klausimų apie vyrų ir moterų lygybę prievartos visuomenėje, pasiūlė kitokį požiūrį į problemą. Tai susiję su svarbia, nors dažnai pamirštama, teatro politine galia.

 

Kurdami spektaklį trys iraniečiai turėjo glaudžiai bendradarbiauti. Pavyzdžiui, fizinės jėgos reikalaujančioje scenoje, kurioje trys aktoriai stumdo vienas kitą, kad žiūrovui atrodytų, jog jie veikia vienas kitą tokia pačia jėga, situacija teatrališkai apžaidžiama – sunkesni ir stipresni vyrai lengvesnę ir silpnesnę moterį veikia mažesne jėga, bet patys stipriau reaguoja į jos santykinai silpnesnius postūmius. Vadinasi, kad parodytų tokį „teatro melą“, spektaklio kūrėjai turėjo susitarti, ką ir kaip nori parodyti, įvertinti kiekvieno galimybes tai atlikti, pripažindami, kad jėgos nėra lygios, ir galiausiai sukurti kompensavimo mechanizmą. Taigi, kad sukurtų „Brailio“ personažus, „Jirjirak“ trupės menininkai, vyrai ir moterys, nagrinėjamą prievartos temą turėjo aptarti ir iš asmeninės perspektyvos. Rodos, visai be reikalo Lietuvos teatre (o ir visuomenėje) tokios diskusijos paprastai laikomos bevertėmis, nes jos gali atvesti prie labai reikšmingų meninių ir politinių sprendimų.

 

Žmonių bendravimo temą FAKI pratęsė Suomijos šokio menininkių Marje Hirvonen ir Anni Taskulos darbas „Šventė“ („Fest“). Vokietijoje gyvenančios choreografės atsispyrė nuo klausimo, ką reiškia būti suomiu, o tiksliau – suome, ir nagrinėjo suomiškumą fiziniu lygmeniu. Dvi atlikėjos šaltą skvoto salę pripildė namų jaukumo, geros kavos kvapo bei suomiškos vaišingumo sampratos – tai agresyvaus bendravimo priešingybė, kai šeimininkas tiesiog sėdi, tyli ir svečiui leidžia būti taip, kaip jis nori.

 

Meilę tėvynei supriešinusios su siekiu išsaugoti Motiną Žemę, menininkės į bendrystę linkusius žmones pakvietė į sceną ir paskatino bendrauti – žiūrėti vienas kitam į akis, susikibus rankomis pajausti svetimo kūno judesius, galiausiai kartu siekti vieno tikslo ir judėti sutarta kryptimi. Kol judėjimas vystėsi į smagų šokį, naujai sukurtose porose kilo lyderystės, paklusimo, atsakomybės prisiėmimo ir begalė kitų klausimų. Šiaurės Europos menininkės stebėjosi, kad pietietiška „Medikos“ publika mielai įsitraukė į „Šventę“ (tiesa, turiu pasakyti, jog mano poroje bendravimą turėjo palengvinti nepažįstamojo pasiūlytas kroatiško alaus butelis). Menininkių sukurtos aplinkybės leido galvoti ne tik apie šeimininko ir svečio, bet ir apie menininko ir publikos, atlikėjo ir žiūrovo ryšį teatre. Gal šokantis žiūrovas – tai suomiško vaišingumo teatre išraiška?

 

Profesionalų suomių menininkių kūrinį šiek tiek sumenkino techninės klaidos, kurių nepavyko išvengti festivalyje dalyvaujant ne visai „Šventės“ kūrėjų komandai.

 

Dar vienas stiprus festivalio darbas – lenkų režisierės Agnieszkos Płoszajskos ir aktoriaus Damiano Droszczo spektaklis „Siena“ („Ściana“), kelių kvadratinių metrų scenoje iš nieko sukūręs Staszeko pasaulį. Aštuonerius metus kalėjime praleidęs sienų dažytojas ateina dirbti į svetimus namus ir pasakoja apie savo gyvenimą. Veikėjas, kuris pagal apie jį žinomą informaciją turėtų būti pavojingas ir neprognozuojamas, pasirodo esąs mielas ir simpatiškas. Aktorius mezgė dialogą su žiūrovu, suteikė jam namų šeimininko vaidmenį, švelniai įtraukė į teatrinio pasaulio kūrimą, pavertė aktyviu klausytoju, maloniai vaišino kava, pica, o galiausiai paprašė sudalyvauti veiksme.

 

Płoszajskos spektaklyje Staszekas stengėsi, dirbo, norėjo būti teisingas ir jam tikrai netrūko meilės, bet jis buvo vidutinis rytų europietis per se – auklėjimo sistemos klaida, žmogus, kuriam būdingas prastas išsilavinimas, standartinės mąstymo klišės ir didžiulės baimės. Štai aktorius padavė žiūrovui personažo užrašus ir paprašė perskaityti. Žiūrovo lūpose atsidūrė lenkų posakiai apie kitų tautybių žmones, daugiausia žydus ir rusus. Kaip Staszekui paaiškinti, kad tai gryni paistalai, kokius žmonės sugalvoja apie greta esančius, kad į tai rimtai žiūrėti neverta? Staszekas norėjo būti išgirstas, norėjo būti priimtas, bet ar su juo galimas dialogas? Ar tokiomis sąlygomis įmanomas adekvatus bendravimas? Lygiavertis, neagresyvus santykis?

 

Spektaklyje režisierė atkūrė tikro sienų dažytojo portretą, kuris dirbdamas jai pačiai išklojo savo gyvenimą. Kad atskleistų Staszeko vaidmenį, aktorius panaudojo ne tik dramos, bet ir lėlių bei objektų teatro įgūdžius. Spektaklis pasirodė savalaikis ir skatinantis mąstyti ne tik apie visuomenės ir individo santykį, bet ir apie politinį tokių veikėjų nusistatymą. Juk Staszekas būtų vienas aktyviausių pabėgėlių priešininkų, tačiau jeigu koks pabėgėlis vieną dieną pasibelstų į jo duris, jis mielai priimtų svečią, duotų jam maisto ir nakvynę.

 

Per FAKI festivalį kartu su Berlyne gyvenančiu australų režisieriumi ir teatro kritiku Richardu Pettiferiu nusprendėme spektaklius analizuoti ne atskirais straipsniais, o bendromis diskusijomis. Kiekvieną rytą po spektaklio pokalbiams skirdavome apie pusantros valandos. Po to anglakalbis kolega tekstus parengdavo publikavimui ir dar apie pusantros valandos juos redaguodavome. Taip, įskaitant apie tris valandas, praleistas žiūrint spektaklius bei juos aptariant su kūrėjais, susidarė kasdienė šešių darbo valandų rutina. Tekstus anglų kalba galite perskaityti Pettiferio tinklaraštyje theaterstuck.blogspot.com.

 

FAKI festivalis pasirodė itin tinkama terpė teatro kritiko įgūdžiams lavinti – minimaliomis sąnaudomis sukurti spektakliai dažniausiai atskleisdavo sudėtingą turinį, skatinantį mąstyti ir diskutuoti įvairiomis temomis bei atsakingai vartoti socialinį, ekonominį, meninį ir teatrologinį žodyną.

 

Kelionė į Zagrebą apmokėta Scenos meno kritikų asociacijos ir festivalio FAKI lėšomis

Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Brailis“. I. Marenic nuotr.
Marje Hirvonen ir Anni Taskula spektaklyje „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Marje Hirvonen ir Anni Taskula spektaklyje „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. I. Marenic nuotr.
Damian Droszcz spektaklyje „Siena“. D. Karadžić nuotr.
Damian Droszcz spektaklyje „Siena“. D. Karadžić nuotr.
Festivalio erdvė „Medika“. Autorės nuotr.
Festivalio erdvė „Medika“. Autorės nuotr.
Festivalio erdvė „Medika“. Autorės nuotr.
Festivalio erdvė „Medika“. Autorės nuotr.