Putinizmo anatomija

Dramaturgo Sigito Parulskio ir režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Ūbas caras“, kurio premjera įvyko paskutinę 2023-iųjų dieną Jaunimo teatre, – dabartinio gyvenimo tęsinys ir mūsų kasdienybė. Jaunimo teatras tęsia seną tradiciją, susiformavusią, kai jame dar dirbo Dalia Tamulevičiūtė ir Eimuntas Nekrošius: prieš Naujuosius pateikti premjerą, ir nebūtinai patogia, linksma tema. Prisimenu ne vieną liūdną spektaklį, kurį teko žiūrėti būtent Naujųjų išvakarėse, ir tai turėjo didelės prasmės. Nors dabartinė hedonistinė visuomenė gyvena visai kitomis nuotaikomis, didžioji dalis publikos naująjį egzaminą išlaikė.

Daugiau nei keturias valandas (su pertrauka) trunkantis spektaklis tampa prasmingu buvimu teatre, dar kartą apmąstant situaciją, kuriai esant gyvename jau dvejus metus. Tiksliau – dar ilgiau. Parulskis ir Varnas sugalvojo nuosekliai „aptarti“ karo ištakas, atkeliaujant iki šių dienų. Alfredo Jarry „Karalius Ūbas“ tik padrąsino kurti „Ūbą carą“, išlaisvino kūrėjus, atkreipdamas jų dėmesį į XXI a. anomalijas. Kūrėjai vis primena Jarry pamėgtą „šrūdą“, kuris ypač tinka šrūdinėjant, šrūdiniuojant, šrūdinantis aplink šrūdiną šėtoną.

Labai norėtųsi, kad spektaklio pabaiga – Putino žlugimas – virstų šių metų pranašyste. Nors nuotaikos nekokios ir kasdienybė toliau pateikia gluminančių faktų, tai, kad lietuvių menininkai atvira širdimi ryžosi pasikartoti vakar dienos istoriją, – didžiulis kultūrinis įvykis. Nepaisant to, kad esama visomis prasmėmis gražių, švelnių, „už širdies griebiančių“ spektaklių, „Ūbas caras“ vienintelis taip atvirai reflektuoja vidinę pasaulio politiką.

Mums atrodo, kad teatrą kuria ir lanko tie, kuriems nereikėtų aiškinti šio karo ištakų, bet taip toli gražu nėra. Daug smulkių detalių tvyro tuose pačiuose teatruose, todėl šis spektaklis pirmiausia reikalingas ir pačiai teatrinei bendruomenei, kuri per „amžiną“ užimtumą dažnai net nesidomi įvykiais, o nugriebia paviršines žinias.

„Ūbą carą“ sukūrė menininkai, jau ne pirmą dešimtmetį kuriantys mūsų kultūrą: idėjos autorius ir režisierius Varnas, dramaturgas Parulskis, scenografas Gintaras Makarevičius, lėlių ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Martynas Bialobžeskis ir šviesos dailininkas Vilius Vilutis. Skaitantieji taiklius Parulskio tekstus šįkart galėjome nustebti girdėdami, kaip nuosekliai ir atsakingai buvo plėtojama visa politinio lauko istorija ir kaip tiksliai į mus prabilo kiekvienas personažas. Rašytojo kalbos maniera išliko, tačiau lig šiol dar neteko susidurti su tokia gausa tarpusavyje susipinančių apibendrinimų, frazių: „Dostojevskis su kirviu, Čechovas su šautuvu, Leninas su sifiliu... Na, kur tu kitą tokią šalį rasi, kur kvėpuoja taip laisvai žmogus... Jam nereikia turto, rusui nereikia turto, jis gyvas oru, jis gyvas meile savo motinai tėvynei.“ Dramaturgo išlukštentos situacijos, išgrynintos aplinkybės pateikia unikalią panoramą. „Ūbą carą“ jau šiandien galime laikyti ryškiu politinės-istorinės dramos pavyzdžiu, po kelerių metų tapsiančiu aktualiosios istorijos teatrine dokumentacija.

Visuotinės istorijos specialistai sako, kad į lentynėles istoriją galima guldyti tik po penkiasdešimties, na, anksčiausiai po trisdešimties metų. Šįkart teatras nieko nelaukė. Ir ne tiek teatras, kiek menininkai, siekdami nors taip vykdyti savo misiją – naujuoju spektakliu priminti nepriklausomos Lietuvos istorinę kainą. Visomis prasmėmis sunkus spektaklis pasirodė laiku ir tapo didele intriga. Labai svarbu, kad „Ūbą carą“ kūrė ne tik vyresnės kartos aktoriai, bet ir jaunieji, kuriems scenoje teko pirmą kartą išjausti begalę keisčiausių situacijų. Nors ir galėjo, dabarties istorijos jie nepavertė grotesku, ir taip atsitiko dėl bendro požiūrio į susiklosčiusią situaciją – į nuolat ore tvyrantį karo pavojų. Tikslas buvo teatro kalba ne tiek pasisakyti prieš putinizmą, kiek nors trumpam jį pribaigti. Kartais, atrodo, jau neįmanoma žiūrėti į tuos agresyvaus karo akivaizdoje posėdžiaujančius politikus, o teatre visos likusios temos – bergždžios. Tad caro išnarų refleksija savaip paguodžia.

Spektaklis sukurtas ir pagal „Šėpos“ teatro tradiciją, ir kartu tai – vaidybinis spektaklis. Gal dėl to, norėdamas kuo tiksliau atskleisti tai, kas, atrodytų, ir taip aišku, režisierius pasirinko du variantus, kurie tarpusavyje labai derėjo, o žiūrovas atsirinko, kuris teatras jam artimesnis. Taip spektaklis tapo beveik dvigubai ilgesnis, nei galėjo būti, bet tai netrukdė mėgautis teatru.

Pirmiausia tokiame dvejopame spektaklyje yra ką veikti aktoriams. Čia jų daug, ir kiekvienas randa žemę, kurioje jaučiasi laisviausiai. Vieni šėlsta parulskiškuose istorijos permąstymo pliūpsniuose, kiti pasislėpę už lėlių drąsiai „suveda“ sąskaitas ne tik su istorine praeitimi, bet ir, svarbiausia, su savo personažais. Tema tokia kankinanti, kad aktoriams belieka spėti vienam paskui kitą. Aktoriai-lėlės dažnai ekspresyvesni, net išmintingesni už belėlius aktorius. Baigiasi vaidybinio teatro scena, ir tuoj pat įvažiuoja medinė spinta, kurios dviejuose lygiuose, kaip ir pridera „Šėpos“ teatrui, „vaidina“ Europos, Amerikos ir Rusijos lyderiai. Nesena istorija kūrėjų išmone virsta tolimais laikais. Deja, už padarytas klaidas šiandien kenčia Ukraina.

Režisierius nieko neabstrahuoja: pasitelkęs „Šėpą“ jis suveda sąskaitas su lauro vainikais apsikaišiusiais politikais. „Šėpoje“ kaip dvaselė vis išnyra Vytauto Landsbergio lėlė. Kalba nedaug, bet kaip visada išmintingai. Šią lėlę tenka valdyti Matui Sigliukui. Didžiausias nustebimas: aiškinantis, ar tai autentiški įrašai, ar ištraukos iš įvairių viešai sakytų kalbų, paaiškėjo, kad tai aktoriaus improvizacijos. Sigliukas tiesiog genialiai pagavo Landsbergio intonacijas, balso tembrą ir raiškiai tarė tai, ką dramaturgas parašė. Tomis akimirkomis salė sėdėjo nuščiuvusi. „Vis tiek laikysiuos atkakliai aš nuomonės savosios – perspėju: nebūna buvusių kagėbistų! Nebūna!“

Sigliukas – jaunosios kartos aktorius, tačiau jo sceninis išradingumas ir balsinis diapazonas yra ypatingi. Šiame spektaklyje kurdamas net kelis vaidmenis (Agentas Paša, Zurabas, Pilietinės visuomenės entuziastas, Gopnikas, lėlė Landsbergis) jis nustebino savo išmone ir sugebėjimu tiksliai atskleisti prasmes.

Vytautą Anužį šiandien galime išvysti visuose pagrindiniuose teatruose. Režisieriai jam skiria sudėtingiausius, monolitinius vaidmenis. Nežinia, kokia turi būti aktoriaus psichomotorika, kad galva atlaikytų tokius krūvius ir perkrovas. Ir Anužis nesikartoja. Taip, aktorių atskirti gali iškart, bet vaidmenys užauginami kaip atskiros enciklopedijos. Šįkart Anužis – Ūbas. Tiksliau – Volodia Putinas. Tai toji pabaisa, kurią perkąsti įmanoma, bet įkūnyti jo plastiką, saugumietiškas manieras, patologinius traukulius, tariamą ramybę ir čia pat išnyrantį despotizmą, pečių trūkčiojimą, kai susinervina, kairės rankos piršto judinimą ir apskritai skirtingą dviejų rankų valdymą gali ne bet kas... Toks jausmas, kad Anužis konsultavosi su Putino medikais ir labai šmaikščiai, labai plonais siūlais nuaudė pabaisos atvaizdą.

Į teatrą verta ateiti vien dėl Anužio. Kartais atrodė, kad šiam spektakliui užtektų tik jo, bet esmė ir yra ta, kad aplinka padeda išgryninti įvairias išsigimėlio būkles, įvairius pavidalus. Pradžioje Ūbas caras ryškėjo per plastiką ir taiklų grimą (dailininkė Jolanta Gunovič), o toliau spektaklyje matėme įvairias šio antžmogio moduliacijas: kalbėjimą patylomis („Aš nepastebimas, aš pilkas, aš kaip visi – toks mano darbas... Susilieti, neišsišokti...“), vaikščiojimą ramiai, kultūringai, nerėkiant ir čia pat – šėlstant it buivolui. Anužis – visoks. Personažas sukurtas kaip sistemos dalis, bet šįkart Ūbas Volodia galėjo toks būti tik dėl unikalios aktoriaus savianalizės. Niekas niekada aktoriui neįpūs, nepadovanos vaidmens sistemos, kokią tegali susikurti pats Anužis. Šis jo vaidmuo yra viso spektaklio dominantė, tačiau negali turėti „pagrindinio herojaus“ titulo, – juk ar išsigimėlius vadiname herojais? Ūbas Volodia tarytum pakeitė visas dramaturgijos sąvokas.

Spektaklis baigiasi putinizmo žlugimu, tačiau džiaugsmo nėra, nes didysis pasaulio banditas lig šiol tebėra gyvas.

Naujasis Parulskio kūrinys negali ištirti, išanalizuoti nusikaltimų, kaip, tarkim, savo istoriniame detektyve „Prūsų mėlis“ galėjo padaryti rašytojas Philipas Kerras, atskleisdamas nacistinės prigimties tipus, jų nusikaltimus, išplitimą, įsišaknijimą visoje Europoje. Lietuvių menininkams beliko „susisteminti“ bepročių veiksmus, jų sukeltą chaosą, melą ir pasipūtimą, kalbėti apie nenuspėjamus, nenumanomus, nenujaučiamus reiškinius. Kūrėjai konstatuoja faktus apie neprognozuojamus dalykus. Visi su kostiumėliais, tačiau aplink skurdas ir purvas. Išorė neturi nieko bendro su vidumi. Ir tai primena tuščiavidurę pamėklę. Gal dėl to pagrindiniu spektaklio įvaizdžiu tapo trys matrioškos – trys pabaisos, savo pranašystėmis primenančios „Makbeto“ Laumes. („Tave mylės milijonai / Tavęs bijos milijonai / Tavęs nekęs milijonai / Pranašystė išsipildys / Visus skeptikus nutildys / Paprastas, eilinis Vova / Caras bus visų galų / Bus daug kraujų ir skreplių.“) Tik Williamo Shakespeare’o tragedijų ar istorinių kronikų tragizmas yra numanomas, nujaučiamas, o Ūbo caro pasaulis – visiška anarchija. Dramaturgiškai sutvarkyti nesveiko proto reiškinius – nereiškia visko paversti grotesku. Tam reikalingas nuoseklus mechanizmas, lėtai besisukantis laikas; žiūrovai turi įsigilinti į visas aplinkybes, kad galėtų suvokti šito siaubo ištakas.

Teatre tokiais atvejais didžiausiais pagalbininkais dažnai tampa dailininkai. Šį spektaklį sunku būtų įsivaizduoti be scenografo Makarevičiaus ir lėlių bei kostiumų dailininkės Skuratovos. Abu – išradingi ir siūlantys neordinarius sprendimus. Unikaliais scenovaizdžio architektūriniais sprendiniais garsėjantis Makarevičius šį kartą turėjo supaprastinti gyvų lavonų pritvinkusį Maskvos Kremliaus ansamblį. Dailininkas supaprastino jį iki animacinio filmuko įvaizdžio, o tvirtovės galybę pavertė pripučiamu ir finale subliūkštančiu statiniu, pajuokos vertu objektu. Ar ne taiklu? Kremliaus eglutės... Raudonoji žvaigždė... Atrodė, kad aplink tokį nekaltą namelį turėtų zuiti nekalto žvilgsnio mašenkos. Šviesos dailininko Vilučio dėka šis statinys tai degė ugny, tai nykiai stūksojo provincinėje tamsumoje. Kartu su apšvietimu pastatas kito ir atrodė tikrai grėsmingai, kai „danguje“ likdavo apšviesta tik raudona jo žvaigždė. („Šviečia Kremliaus kupolai / Kaip raudona klizma.“)

Makarevičius nesunkiai sukuria ir trumpiau scenoje užsilaikančius objektus. Pavyzdžiui, sovietinių televizorių dėžės – tušti langai, iš kurių apkvailintai tautai savo „tiesas“ veblena Marija Zacharova, Vladimiras Solovjovas, Margarita Simonian. („Kiekvieno ruso viduje – atominis reaktorius, branduolinis karas mums nebaisus!“)

Kai ryškėja visa karo mašina su jos nusikaltėliais, prieš mūsų akis veriasi begalė personažų, kuriems reikalingos tikslios detalės, kostiumai, įvairios papildomos priemonės. Būtent jų charakteristikas taikliai sukūrė Skuratova. Ji labai atidi kiekvienai detalei, kiekvienam įvaizdžiui. Tos trys matrioškos – tai ne kas kita, kaip baisios bobos su barzda iš Rusijos gilumos, kurios skanduoja: „Tu didis, tu ryškus, tu ne kancaras – tu caras!“ Tai – karo giltinės. Prieš mūsų akis ir „chokėjininkas“ Aleksandras Lukašenka praskrieja, neapsieita ir be rusiškos meškos, ant kurios iš dangaus krinta sniegutis, čia ir rusiška „sniegūročka“, be kurios neapsiėjo nė viena sovietinė žiemos šventė. Dailininkė turėjo padabinti ir patį popą Kirilą. Nors jį įkūnijančio aktoriaus Irmanto Jankaičio balsas toks sodrus, kad ir be drabužių įmanoma pajusti popizmo veidmainysčių mastą. Stotingas aktorius boso tembru tarytum sugriaudi visos Rusijos cerkvių garsais.

Skuratovos stichija – lėlės, o spektaklyje jų net penkiolika. Jų turinį dailininkė kuria kartu su režisieriumi. Kiekviena lėlė turi ne tik būti išoriškai tiksli, bet ir savaip atliepti savo „prototipo“ kalbėjimo esmę. Lėlėms sceninio laiko skirta mažiau, tad jos privalo būti ekspresyvios ir charakteringos. Tai Aldonos Bendoriūtės-Gadliauskienės Angela Merkel, net keturi Mato Dirginčiaus prezidentai – Silvio Berlusconi, Nicolas Sarkozy, Viktoras Orbánas ir Emmanuelis Macronas, Donato Želvio George’as Bushas ir Adolfas Hitleris, Sigliuko Landsbergis, Jankaičio Lukašenka, Dovydo Stončiaus Barackas Obama ir Jensas Stoltenbergas, Giedrės Giedraitytės Joe Bidenas, Simono Storpirščio arba Nerijaus Gadliausko Olafas Scholzas, Sergejaus Ivanovo popiežius Pranciškus ir Karolio Kasperavičiaus Volodymyras Zelenskis. Jam lemta ant savo „pečių“, karo duobėj, tai yra apatiniame spintos aukšte, išlaikyti visus aukščiau jo išsidėsčiusius postringautojus. (Bidenas: „Aš pažiūrėjau jam į sielą ir pamačiau akis. Ne, ne, pažiūrėjau į akis ir pamačiau sielą!“) Dar neseniai apie ginklus buvo sakoma „Duosime, kiek reikės“, o pastaruoju metu pažadai kardinaliai pasikeitė: „Duosime, kiek galėsime.“

„Ūbas caras“ įgyja pagreitį, kai susilieja aktorių energija. Šiame spektaklyje, kaip retai kuriame, ypač įdomu pajusti jaunųjų aktorių nuostatas, jų aktyvią intervenciją į spektaklio audinį. Tuomet ir tekstai suskamba daug raiškiau. O juos išgirsti ypač svarbu. Dramaturgas iš lėto įsuka politinės bakchanalijos smagratį, bet tie aktoriai, kurie iškart pagauna scenų esmę, išlieka atminty. Kaip visada savo scenas išgrynina, taikliai sudėliodama loginius taškus, Bendoriūtė-Gadliauskienė. Įsimintinas Ivanovo Nikolajus Patruševas – vaikščiojantis gyvas lavonas. Aktorius vaidmens neprimityvina, nešaržuoja, jo išbalęs saugumietis praneša: „Geriausia spalva mūsų šalyje – kraujo spalva.“ Daliaus Skamarako Josifas Stalinas, o vėliau ir Sergejus Šoigu, Jankaičio Borisas Jelcinas ir Sergejus Lavrovas – personažai, kurie sukelia dar didesnį pasibjaurėjimą, nei buvo galima įsivaizduoti. Spektaklio juodoji energija, sklindanti iš šių personažų lūpų, – gili srutų duobė, pragaras, pilnas saugumiečių. Spektaklyje juos vaidina Kristupas Budrys, Mindaugas Činčys ir Rokas Siaurusaitis. („Tvarkos trūksta. Reikia siųsti agentus, kad įkrėstų baimės.“) Jie padarys, ką reikia: „Vienas girtas iškris pro langą iš keturiolikto aukšto, kitas girtas rūkys lovoje ir sudegs, trečias žus autoavarijoje.“ Kaip dažnai nutinka, net neįtarsi, kad tai agentai, nors jų labai daug. Spektaklyje veikia ir pulkelis „gopnikų“, kuriuos vaidina Kasperavičius, Gadliauskas, Sigliukas, Stončius, Storpirštis ir Želvys. Kai kurie iš jų gyvenime gal net nesusidūrė su Rusijoje paplitusiais tipais, bet spektaklyje šią mokyklą teko pereiti.

Kvailumas Rusijoje – ne nuodėmė, joje siaučia įvairių kvailių gaujos. Ryškus spektaklio motyvas – „Otriady Putina“. Tai visišką neviltį ir dvasinę bejėgystę garsiai transliuojančios būtybės. Kartais atrodo, kad jos – net ne žmonės. Būtent pagrindinėms spektaklio aktorėms Bendoriūtei-Gadliauskienei, Giedraitytei ir Dovilei Šilkaitytei jas ir tenka sušokti, sudainuoti. Šių trijų aktorių dalia spektaklyje nepaprasta: jos ir lėles valdo, ir matrioškų viduriuose daineles dainuoja, ir kvailas Rusijos bobas vaidina.

Spektaklyje daug įvairios muzikos. Kompozitoriui Bialobžeskiui teko suspėti paskui kiekvieną: jis turėjo ir valdyti pagrindines spektaklio temas, ir tapti kiekvieno personažo ar choro akompaniatoriumi. Spektaklyje daug dainų, ypač jas mėgsta užplėšti raganos matrioškos. Nuveiktas didžiulis darbas: kompozitorius kai kuriuos atpažįstamus „didžiųjų“ klasikų muzikinius motyvus taikliai integravo į savo temas, tuoj pat iš jų išsilaisvindamas, vėl virsdamas į nieką nepanašiu Bialobžeskiu. Šio kompozitoriaus teatrinė genetika labai šviesi, todėl spektaklyje skambančios temos ar tiesiog garsų dizainas neužgožė, nežlugdė sąmonės, nors kelias tam buvo atviras. Kompozitorius žanriniu požiūriu tiesiog sukūrė sceninę polifoniją, kurioje muzika atlieka dar vieną aktyvaus dalyvio vaidmenį. Kompozitorius nesiekė efekto, ir tai didžiausias jo nuopelnas.

Spektaklis primena Ūbo prakeiksmą: „Eikite ir skleiskite įtarumą, baimę, nepasitikėjimą.“ Tokia realybė mus pasitinka dažną dieną, tad privalome išlikti akyli, atrasti jėgų kasdien sugebėti atskirti istorines pabaisas, kurių vieta šioje „Šėpos“ spintoje. Politinė prostitucija labai bjauri. Vakarykščiai „rimti sprendimai“ šiandien atrodo kaip kvaili žaidimai. Ir spektaklis visa tai demaskuoja. Dėl to tas mirties alsavimas mums už nugaros toks skausmingas, nes kažkada daug kuo tikėta. Po 2014 m. Maidano revoliucijos gyvenome užrištomis akimis. Retas menininkas išsižadėjo motinos Rusijos, o kai kam ji tapo pagrindine maitintoja. Šiandien neįmanoma apie aktualijas, dabar vykstančią istoriją kalbėti Ezopo kalba. „Ūbas caras“ – pirmasis bandymas karo akivaizdoje suvesti sąskaitas su putinizmu teatro kalba.