Kiekvienas tą patį personažą suvaidins kitaip

Aktorė Asta Zacharovaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Delčia“ (KJT, 2020), „Audra“ (rež. Povilas Makauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „R.E.M. (Rapid Eye Movement)“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2017) ir kt.

Jūsų kūryba apima teatrą, muziką ir kiną. Kokią įtaką šiame kūrybiniame kelyje padarė Valentinas Masalskis?

Per vaidybos stojamuosius egzaminus, pamenu, komisija klausė: „Pas ką nori mokytis?“, nes buvo renkami net keli aktorių kursai. Atsakiau, kad pas visus. „O pas ką labiau?“ Atsakiau, kad pas Valentiną Masalskį. Esu vilnietė, šiame mieste gimiau ir užaugau, o Masalskis kursą rinko Klaipėdoje. Tačiau tuo metu noras mokytis ir tapti aktore buvo toks stiprus, Masalskiu žavėjausi kaip mokytoju ir aktoriumi, kad net nebuvo taip jau svarbu, kokiame mieste studijuoti. Įstojau į jo vadovaujamą vaidybos kursą ir išvažiavau į Klaipėdą. Mokytojo dėka vienijami trupės idėjos įkūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą, jau antrame kurse gavome profesionalaus teatro statusą. Viskas vyko žvėrišku greičiu ir labai intensyviai: gastrolės su spektakliais, studijos, repeticijos, egzaminai. Per baigiamuosius rodėme, regis, dešimt spektaklių.

Masalskį laikau savo pagrindiniu aktorystės mokytoju ir esu jam be galo dėkinga už tai, kur dabar esu. Dėl jo aistros teatrui ir aktoriaus profesijai, atsidavimo studentams ne tik įgijau vaidybos įgūdžių, kurie leido man tapti aktore, bet ir išmokau atsakingo požiūrio į savo darbą, disciplinos. Masalskis visada ragino smalsauti, ieškoti, dirbti ir kurti. Jis buvo be galo rūpestingas ir atsidavęs dėstytojas, jam labai nuoširdžiai rūpėjo, kad mes užaugtume gerais aktoriais, kurie valdo amatą, yra kūrybiški, geba dirbti grupėje ir atsakingai žiūri į profesiją. Jis dosniai ir nuoširdžiai visą savo patirtį perdavė mums, tikėjo mumis, visuomet būdavo pasiruošęs paskaitoms ar repeticijoms. Repetuodavome, kurdavome ir mokydavomės kartu su juo beveik kasdien. Ten išmoktos aktorinės technikos, principai, įgyti įgūdžiai, skonis ir įgalintas asmeninis autentiškumas tapo mums aktoriniu kompasu tiek teatre, tiek kine. Žinoma, tai turėjo didelės įtakos tolesnei profesinei ir asmeninei kelionei. O savo kišenėje po ranka tą kompasą turiu ir dabar – tai didelė dovana, kurią gavau būtent iš Masalskio.

Jūsų vaidmenys filme „Paradas“ (rež. Titas Laucius, 2022) ir spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ susipina. Ar šie kūrybiniai procesai turėjo panašumų kalbant apie trisdešimtmečio savęs paieškos temą?

Ši tema „Parade“ labiau skleidžiasi per pagrindinių veikėjų linijas, o didelio panašumo tarp šių dviejų kūrybinių procesų neįžvelgiu. Svarbu turėti omenyje, kad kinas ir teatras iš esmės skiriasi. Filme „Paradas“ vaidinu Dovilę. Jai dvidešimt penkeri, ji – nuoširdi, atvira, įsimylėjusi, labai aktyvi, jautri ir smagi. Filme pasakojama Dovilės tėvų istorija, o ją matome tiek, kiek to reikia pagrindinei linijai. Tad būtų sunku atsakyti, ar smarkiai Dovilė, kaip bet kuris dvidešimtmetis ar trisdešimtmetis, ieško savęs, – tai palikta už kadro. Matome jauną, gyvą, laisvą ir empatišką merginą, kuri, tikiu, labiausiai nori, kad visai šeimai viskas būtų gerai, o ir pati nori džiaugtis gyvenimu. Šio personažo linija buvo sukurta nuostabaus scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Tito Lauciaus, o Agnės veikėją spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ kūriau pati.

Spektaklyje nagrinėjome, ką reiškia perkopti trisdešimtmetį, kaip laikui bėgant keičiasi žmogaus poreikiai, požiūris, santykis į save ir kitus, ėmėme interviu iš skirtingo amžiaus žmonių ir rėmėmės jų istorijomis, nors kūrinys ir nėra dokumentinis. Agnės personažas atskleidžia įsimylėjimo, meilės temas, nepriklausomybės ir laisvės poreikį, romantinį idealizmą ir svajonių susidūrimą su tikrove. Agnė – jautri intelektualė ir ironiška romantikė. Turbūt kiekvienam perkopusiam trisdešimtmetį kyla mintys: kur aš esu? O kur įsivaizdavau, kad būsiu, kai man sukaks trisdešimt? Kaip maniau, kad gyvensiu? Koks būsiu? O gal jau per vėlu siekti svajonių? Tiek spektakliu, tiek vaidmeniu norėjosi pasidžiaugti dėl kiekvieno iš mūsų praeities, kelionės, kurią nukeliavome iki dabarties taško. Nepaisant to, kiek mums metų ir net jeigu ta kelionė buvo sunki ar skaudi, svarbu įvertinti, kiek daug išmokome, patyrėme. Siekiame įkvėpti žiūrovams drąsos jausti, mylėti, gyventi ir žiūrėti į priekį, nes vis dėlto, kad ir kaip vertinsi, gyvenimas dar prieš akis. Nereikia bijoti nei savęs ieškoti, nei su savimi susitikti ir pripažinti, kad esame juokingi, keisti, žavingi ir iš tiesų labai vieni į kitus panašūs.

Kaip skirtingų menų perspektyva keitė jūsų požiūrį į šią temą?

Manau, kad abu personažai, nepaisant panašumų savęs paieškų temos atžvilgiu, yra skirtingi. Abiejose veikėjose daug manęs pačios. Ironija, aktyvumas, kartais net tiesmukiškumas, romantinis idealizmas, meilės, įsimylėjimo temos, iš šeimos parsinešti jautresni išgyvenimai mane sieja ir su Agne, ir su Dovile.

Minėtas Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis paremtas improvizacija, o filme veda scenarijus. Kas jums yra improvizacija – laisvė tam tikrose ribose ar nevaržoma kūryba?

Improvizacija – tai laisvė ribose arba laisvė laikantis žaidimo taisyklių. Kai žinau ribas arba taisykles, nuo jų atsispyrusi galiu leistis improvizacijos keliu ten, kur nežinau, ką atrasiu, o ten ir įvyksta netikėčiausi, nuostabūs dalykai, kurie gali net sukelti priklausomybę. Kuriant spektaklį ir improvizuojant ribomis tapdavo mus jaudinančios temos, kilusios iš pokalbių su pašnekovais, bei režisieriaus nustatytos atlikimo formos taisyklės. Tarp tų taisyklių ir užgimsta laisvė ir nevaržoma kūryba, bet jų turėjimas neleidžia aktoriui visiškai pasimesti ir suglumti – jis visada turi į ką atsiremti. Taip improvizuojant, skiautelė prie skiautelės, žiūrėk, ir išsiaudžia visas spektaklio audinys.

O filmo „Paradas“ scenarijaus dialogai yra nuostabūs, todėl buvo gera savimi įpūsti Dovilei gyvybės. Ir tai nereiškia, kad neliko laisvės kurti vaidmenį, juolab kad neįmanoma aktoriaus kuriamo personažo surašyti į penklinę ir kaskart groti lygiai taip pat. Kiekvienas žmogus gros jį visiškai kitaip, o ir tas pats žmogus kiekviename dublyje bus bent mažumėlę kitoks. Ši profesija labai gyva. Improvizacijos gali būti labai daug net ir ten, kur atrodo, kad jos visai nėra.

Ar teatro ir kino vaidmenys įkvepia jūsų muzikinę kūrybą?

Aktorystė sudaro didelę dalį mano gyvenimo, todėl natūralu, kad šioje srityje įgyta patirtis, žinios, vaidmenų temos, išryškėjęs požiūris į tam tikrus dalykus tampa ir mano dalimi. Sakyčiau, kad tai pasąmoniniai procesai: viskas, ką mes darome, per ką keliaujame, galiausiai atsiduria tam tikruose sielos stalčiukuose. Kuriant naujus vaidmenis, taip pat ir muziką, tie stalčiukai būna atidaromi. Muzikos ir dainų tekstų atspirties tašku neišvengiamai tampa idėjos, kurios mane jaudina. Su grupe „Graži ir ta galinga“ kurdamos dainas „Lietuvos moterų“ programai turinio sėmėmės iš Lietuvos moterų istorijos puslapių, tačiau kiekviena iš mūsų pasirinkome temas, kurias norėtume apdainuoti. Programoje „Mimozos ir sirenos“ atsigręžėme į save – į tai, kas mums tuo metu nedavė ramybės ir kėlė klausimų. Pastarajame kūrinyje skleidžiasi ir mūsų vidinės istorijos, temos, emocijos, dvejonės.

Ar muzikuodama kuriate personažą?

Šiuo metu mano muzikos kūryba vyksta grupės „Graži ir ta galinga“ formato ribose, o mes visos esame aktorės ir spektaklius-koncertus pradėjome kurti pasitelkdamos savo vaidybos įgūdžius. Dainas programoje „Lietuvos moterys“ atlieka savotiškas personažas. Specialiai jo nevaidinu, dėl kūrinių temos ir dainų tekstų jis tiesiog įgyja tam tikrą pavidalą. O dainas „Mimozose ir sirenose“ atlieka mano savotiškas alter ego. Šios dainos yra įkvėptos mano pačios patirčių, minčių, dvejonių, tačiau viskas tampa hiperbolizuota, išryškinta, pakeliui įgyja formą, žanrą ir stilių. Galiausiai, atlikdama kūrinį, ten jau nebesu aš, jį atlieka mano alter ego, bet jis jau gyvena savo gyvenimą, turi savo pavidalą, formą ir filosofiją. Galima būtų sakyti, kad scenoje vienu metu esu ir aš, ir nebe aš.

Kokią reikšmę muzika turi teatre ir kine?

Muziką laikau pačia stipriausia ir paveikiausia meno sritimi. Magiška, kaip tam tikri skambesiai, harmonijos, garsai gali veikti mūsų emocijas be jokio racionalaus ir logiško paaiškinimo. Tad manau, kad muzikos įtaka teatrui ir kinui yra milžiniška. Muzika gali padėti kūriniui kvėpuoti, būti gyvam, nepastebimai išjudinti žiūrovo emocijas, geriau atskleisti temą ar mintį. Dėl muzikos kūrinys taip pat gali varginti, erzinti, muzika gali trukdyti. Be galo gerbiu teatro ir kino kompozitorius, mano galva, jie ne ką mažesni žiūrovų emocijų ir kylančių minčių lėlininkai nei režisierius ar aktorius. Pagrindinis skirtumas, kurį galėčiau įžvelgti, toks, kad muzika teatre, kaip ir vaidyba, paprastai turi kitokių įrankių nei kine: teatre ji dažniausiai būna ryškesnė, o kine – subtilesnė, intymesnė. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo žanro, formos ir idėjos.

Kuriai iš meno sričių šiuo metu skiriate daugiausia laiko ir kokie jūsų ateities planai?

Šiuo metu daugiausia laiko praleidžiu vaidindama spektakliuose ir su grupe „Graži ir ta galinga“, kurioje kūrybiniai procesai niekada nenutrūksta. Daug koncertuojame, ką tik išleidome naują muzikinį albumą „Mimozos ir sirenos“, turime minčių kurti naujus kūrybinius projektus. Taip pat nemažai laiko skiriu improvizacijai ir klounadai – esu asociacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ aktorė. Be abejo, jau svajoju apie naujus vaidmenis teatre bei kine ir naujus muzikinius projektus.

Dėkoju už pokalbį.