Teatras
Evelina Kondrotaitė
Kai skauda, traukia ten, kur muzika
Tarpdisciplininis spektaklis „Tearful Words“
„Jums reikės: servetėlės, nulupto svogūno ir aiškaus laiko limito“, – tokiu instruktažu žiūrovus pasitinka tarpdisciplininis spektaklis „Tearful Words“ (rež. Agnė Ambrozaitytė), jau pirmomis minutėmis leidžiantis suprasti, kad gedėjimas ir liūdesys nebus vaizduojami tradiciškai. Vietoje dramatiško sentimentalumo kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.
Aistė Narbuntaitė
Ir aš buvau nevykėlis
Bufonados spektaklis „Nulis“
Spektaklio „Nulis“ režisierė Aistė Rekašiūtė ir idėjos autorė aktorė Gabrielė Penčylaitė „Menų spaustuvėje“ tilpusią visuomenės dalį pastatė į akistatą su neturinčiu ko prarasti, drąsiu ir šiek tiek neprognozuojamu protagonistu Nuliu. Salėje tą dieną veikė tik jis ir drąsiausi publikos atstovai. Visas spektaklis – intymus žaidimas su žiūrovų kantrybe ir jų įsitikinimų trapumu.
Monika Kazabuckaitė
Iš kur ateini, Jerma?
Artūro Areimos „Jerma“ Vilniaus senajame teatre
„Milenialsų smėlinė“ (angl. millennial beige), dar vadinama „liūdna smėline“ (angl. sad beige), – šiuolaikinis dykynės atitikmuo Vilniaus senojo teatro ir režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Jerma“. Jo kūrėjai iš to paties pavadinimo Frederico García Lorcos teksto perima troškimo, troškulio pirmiausia kaip noro atsigerti dėmenį ir jį įvaizdina scenografija, imituojančia blankų buto interjerą. Šioje aplinkoje skleidžiasi moters troškimas juntamą stygių, tuštumą užpildyti susilaukiant atžalos.
Virginija Rimkaitė
Lėlių teatras – mano kalba
Pokalbis su lėlininke Renata Kutaite-Raudoniene
Profesionali lėlininkė, lėlių teatro kūrėja, aktorė ir edukatorė Renata Kutaitė-Raudonienė jau daug metų scenoje kuria dialogą tarp lėlės ir žiūrovo. Nesvarbu, ar scenoje, ar edukaciniuose susitikimuose, Renata išsiskiria gebėjimu megzti ryšį žodžiu, vaizdu ir subtiliu humoru – taiklia fraze, jautriu klausimu ar netikėtu sąmoju ji į bet kokį vyksmą įtraukia net ir tyliausią žiūrovą. Kada teatras tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo kalba?
Viktorija Sinicyna
Žaliųjų žmogeliukų būta ir Lietuvoje
Garso spektaklis „Ne ryšio zona“
Neįtikėtina ir neramu, kaip pasimiršta nevykę politiniai manevrai. Su įkarščiu aptarinėjama naujiena gali būti tokio masto, kad, atrodo, toliau jau niekur. Karščiausia tema buvęs koks nors įvykis po mėnesio ar kelių natūraliai užkalkėja begalės naujos informacijos nuosėdomis. Pasvarstymus apie rezonansines žinias ir žmogišką polinkį jas užmiršti įtraukiu tikėdama, kad garso spektaklio „Ne ryšio zona“ (Menų agentūra „Artscape“ ir LRT Klasika) pagrindu tapusią situaciją bus užmiršęs ne vienas.
Aistė Šivytė
10 būdų nuskęsti rūgštyje
Zagrebe kurto Antano Obcarsko spektaklio gastrolės Vilniuje
Nors ir yra bandančių kurti kitaip, teatras vis dar sunkiai atsiejamas nuo galios struktūrų. Režisierius ar choreografas dažniausiai būna grupės vadas, duodantis nurodymus, kreipiantis kūrinį savo norima linkme. Tai procesas, kuriame lengvai gali nublankti ribos: kas yra sudrausminimas, o kas smurtas, kas yra pastaba, o kas įžeidinėjimas, kas prisilietimas, o kas – priekabiavimas? 2017 m. išsprogusio „#MeToo“ judėjimo, demaskuojančio seksualinius priekabiautojus, akyje akimirksniu atsirado teatro, šokio ir kino industrijos žmonės, taip tarsi patvirtinant, kad ši aplinka – ypač palanki naudoti savo turimą galią prieš kitus.
Ingrida Jankauskaitė
Vadovautis pojūčiais
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu
Režisierius Justinas Vinciūnas sukūrė tokius spektaklius kaip „Trukdis“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2026), „Atidaryk duris“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), „Pranašystė“ (Valstybinis jaunimo teatras (VJT), 2024) ,„Dulkės“ (VJT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras bei LMTA, 2023) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Vaidyba – ilgas ir vingiuotas kelias
Pokalbis su aktoriumi Dainiumi Jankausku
Aktorius Dainius Jankauskas Juozo Miltinio dramos teatre sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Pereigos ritualai“ (rež. Paulius Pinigis, 2026), „Šešėlių miestas“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė, 2025), „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juška, 2025), „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (rež. Valentinas Masalskis, 2024), „Vaiduoklių laivas“ (rež. Agnė Sunklodaitė, 2023), „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rež. Agnius Jankevičius, 2023), „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2023) ir kt.
Monika Višnevska
Nuo kasdienybės iki visiško siaubo ir atgal
Árpádo Schillingo spektaklio „Mažasis Ejolfas“ gastrolės Vilniuje
Árpádas Schillingas – patyręs teatro kūrėjas ir socialiai angažuotas menininkas, pagarsėjęs Viktoro Orbáno kritikas, 2018 m. dėl politinių priežasčių palikęs Vengriją. Lietuvoje Schillingas yra sukūręs keletą garsiai nuskambėjusių spektaklių politinėmis temomis – „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), „Autonomija“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT, 2018), „Barbarai“ (VJT, 2023).
Jūratė Petruškevičiūtė
Spektaklyje apie tvaną – vandens trūkumas
Jokūbo Brazio „Nojaus arka“ Klaipėdos dramos teatre
Jaunosios kartos režisierius Jokūbas Brazys nuo pirmųjų spektaklių atkreipė į save teatro kritikų ir žiūrovų dėmesį kaip įdomus, talentingas kūrėjas. Savo kūrybinę biografiją pradėjo eidamas ne saugiu, laiko patikrintu tradicinio teatro, o novatorišku ieškojimų, atradimų, kai kada – ir paklydimų ar praradimų keliu. Režisierius kiekvienu nauju pastatymu kelia sau vis didesnius iššūkius, siekdamas įveikti tik tai, kas sunku.
