Ar teatras reikalingas?
Šiek tiek keista, kad Lietuvoje, veik neabejotinai (ir daugiaprasmiškai) teatro krašte, gana mažai kalbama apie teatrą.
Džiugina savotiškai jau įvykęs, bet dar gresiantis ir daug žadantis teatro menininkų bei kritikų kartų pokytis, stebina tai, kad jis tarsi vyksta tuštumoje. Ieškoma vietos, žiūrovo, bendravimo, diskusijos, bet dažnai visa tai palieka ore pakibusio troškimo „būti“ – menui, žiūrovui, kritikui, Teatrui – įspūdį. Aišku, toks šauksmas tyruose skamba ir gana didingai, išdidžiai, bet reikalavimai, iššūkis aplinkai neišvengiamai verčia kelti ir klausimus sau. „Kaip manote, ar teatras reikalingas?“ – klausė be kaukių pasirodę aktoriai nematomų žiūrovų. „Nesuprantu, apie ką jūs, ko jūs norite?“ – atsakė ne vienas. Ir kažin ar vien tik dėl to, kad buvo pabaidytas netikėtumo ir klausimo dydžio: iš tikrųjų, koks teatras, kam, kur ir kada?