Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Šokio dienoraščiai – liepa ir rugpjūtis
Tradicinis tampantis „LNOBT Open“ festivalis Valdovų rūmų kieme buvo atidarytas Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Likus kelioms valandoms iki spektaklio – įdomus pasivaikščiojimas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choro artiste ir gide Inga Bagaliūniene, prasidėjęs prie Vilniaus rotušės, kur 1809 m. Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos, talentingos dainininkės, Christine’s Gerhardi pastangomis oratoriją atliko to meto vilniečiai muzikantai. (Beje, Franko statomose operose buvo naudojami baleto intarpai – Niccolò Antonio Zingarelli „Romeo ir Džuljetoje“ juos statė baletmeisteris Dziwoni.)
Pokalbis su balerina Marine Pontarlier
Marine Pontarlier, prieš dvejus metus baigusi Europos baleto mokyklą Amsterdame, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės, šoka ir kordebalete, ir antraplanius bei pagrindinius vaidmenis. Pasirodė tokiuose spektakliuose kaip „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kituose. Sukūrė pagrindinius vaidmenis vaikiškuose spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Čipolinas“.
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
Gegužė ir birželis
Per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus didžiulio dėmesio sulaukęs Šeiko šokio teatro projektas „Indigo. Das Schliemann Projekt“, parodytas „Dūmų fabrike“, labiau priminė performatyvią instaliaciją, kurioje choreografinę mintį užgožė mėlynų plastiko dulkių pūga. Efektingas vizualinis sprendimas – juo gėrintis – drauge vertė nerimauti dėl Heinricho Schliemanno pėdomis sekančių šiuolaikinio šokio menininkų sveikatos: žiūrovams buvo siūlomi respiratoriai, o šokio archeologams klaidžioti po asociacijų erdves teko plikomis nosimis, burnomis ir akimis.
Pokalbis su šokėju Diego Armando Vega Alcalá
Meksikoje gimęs šokėjas Diego Armando Vega Alcalá prie Kauno šokio teatro „Aura“ trupės prisijungė 2022 metais. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „Sodas 4.12°“ (choreografė Birutė Letukaitė, 2023), „Ištrintos durys“ (choreografė Letukaitė, 2022), „Esybė“ (choreografas Ryu Suzuki, 2022), „Sužeistas elnias“ (choreografai Clara Giambino ir Blake’as Seidelis, 2021), „Imagine / Įsivaizduok“ (choreografė Letukaitė, 2020), „Norėčiau būt paparčio žiedu“ (choreografė Bea Debrabant, 2018) ir kt. Už vaidmenį spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ (choreografė Letukaitė, 2022) nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.
Pokalbis su baleto šokėju Imanoliu Sastre’u Martinu
Ispanų kilmės baleto šokėjas Imanolis Sastre’as Martinas, baigęs Europos baleto mokyklą Amsterdame, trečius metus šoka Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Pasirodydavęs įvairių spektaklių kordebalete, praėjusį sezoną debiutavo Espados vaidmeniu balete „Don Kichotas“. Taip pat „Kūrybiniame impulse“ pristatė savo sukurtą choreografiją: 2022 m. – eskizą „Sielos“, o 2023 m. – „Sinergija“.
Apie Lietuvos choreografiją
Jau rašiau, kad klasikinio baleto pasaulyje moterys po truputį užkariauja, o vyrai (taip pat po truputį) užleidžia savo turėtas pozicijas. Taip teigti leidžia statistiniai skaičiavimai, gal ir ne tokie tikslūs, kaip norėtųsi, bet iškalbingi. Vos ne per šimtmečio etapą Lietuvos baletui vadovavo arba repertuarą formavo daugiau nei penkiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Pastarųjų įtaka per tą laikotarpį buvo minimali. Ir vis dėlto kas inspiravo tuos pokyčius, nors ir lėtus? Tad persikelkime į XX amžiaus pradžią.
„Kūrybinis impulsas XI“
Besidomintiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) šokėjų trupe svarbiu ir džiugiu įvykiu tampa buvusio baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanyta iniciatyva „Kūrybinis impulsas“, šiais metais surengtas vienuoliktą kartą. Jis tapo erdve pasireikšti pradedantiems choreografams, kurių idėjos atspindi ne tik šiandienos Lietuvos baletą, bet ir jo ateitį.
Anatolijaus Šenderovo ir Anželikos Cholinos baletas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Dauguma Lietuvos kompozitorių parašytų baletų – vieno spektaklio kūriniai (išimtis – kelis kartus statyta Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“). Šią taisyklę sulaužė ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjera. 2005 m. į Vilniaus festivalio programą įtrauktas baletas, pastatytas Rusijos choreografo Kirillo Simonovo, tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro dalimi ir buvo rodomas iki 2013-ųjų. Tai vienintelis baleto spektaklis, sulaukęs paskyros „Prašome nenutraukti baleto „Dezdemona“ gyvavimo“ tinklalapyje www.peticijos.lt.