Jeigu man lemta šokti, mane priims ir čia

Smiltė Mazūraitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės (LNOBT) prisijungė prieš daugiau nei metus ir jau spėjo pradėti savo antrą sezoną. Į trupę atėjo baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (choreografas Witoldas Borkowskis, atnaujino Jurijus Smoriginas, LNOBT, 1972 m., atnaujintas 1988 m.), „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, LNOBT, 2022 m.), „Arlekino milijonai“ (choreografas Alexei Ratmansky, LNOBT, 2023 m.). Kaip šokėja dalyvavo projekte „Kūrybinis impulsas“.

Jau eina antri metai, kai esate LNOBT baleto trupės narė. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo šokis?

Į mano gyvenimą šokis atėjo labai natūraliai. Iš mamos pasakojimų suprantu, kad buvau labai aktyvus vaikas, todėl tėvai nusprendė pabandyti „iškrauti“ mano energiją kokiame nors būrelyje. Kurį laiką lankiau tenisą, o drauge ir baletą. Galiausiai prilipo būtent baletas – taip ir susiklostė, kad su juo gyvenu iki šiol.

Kaip apibūdintumėte metus, praleistus M.K. Čiurlionio menų mokykloje?

Šioje mokykloje mokiausi visus dvylika metų. Per tą laiką ji tapo man labai artima. Pradines klases prisimenu kaip labai smagų ir šviesų laikotarpį. Vėliau, bėgant metams, ateina supratimas, kad reikia ne tik žaisti ar leisti laiką su draugais, bet ir prisiimti atsakomybę, pradėti galvoti apie ateitį. Vyresnėse klasėse ne viskas klostėsi lengvai – buvo įvairių sunkumų, tačiau tikiu, kad tai mane tik sustiprino. Todėl ši mokykla man labai brangi.

Nekilo abejonių, ar šokėjos karjera – jūsų kelias?

Taip, buvo etapas, kai atrodė, jog niekas manimi netiki, o ir pati pradėjau abejoti savimi. Tačiau džiaugiuosi, kad sugebėjau nepasiduoti. Manau, norėjau ir sau, ir kitiems įrodyti, kad galiu eiti šiuo keliu.

Kodėl pasirinkote Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę?

Dar mokykloje tikrai nežinojau, kas bus toliau, todėl svarsčiau apie kitas galimybes. Vienas variantų buvo važiuoti į užsienį, tačiau tam reikia labai daug ruoštis, o dvyliktoje klasėje tai buvo beveik neįmanoma. Todėl pasakiau sau: jeigu man lemta šokti, mane priims čia. Taip ir atsitiko. Esu be galo laiminga, kad gavau vietą ir galiu šokti ten, kur užaugau.

Kokie buvo jūsų pirmieji metai LNOBT?

Pirmieji metai tikrai nebuvo lengvi; patyriau daug iššūkių, tačiau kartu jaučiausi lyg naujai gimusi, nes prieš akis atsivėrė visiškai naujas gyvenimas.

Pirmasis pusmetis buvo tarsi įsibėgėjimas: pripratau prie aplinkos, teatro sistemos ir jos veikimo. Antroji sezono dalis – ypač netikėta, nes gavau galimybę šokti vieną iš Kitri draugių spektaklyje „Don Kichotas“. Šį vaidmenį dažniausiai atlieka daug daugiau patirties turintys artistai, todėl tikrai bijojau. Tai buvo didžiulis iššūkis ir rimtas išbandymas. Nelaikau šių pasirodymų savo geriausiais, tačiau jie kol kas yra vieni svarbiausių mano gyvenime.

Sezono pabaigoje, dėl Jurgitos Droninos tikėjimo manimi, buvau perkelta į korifėjas. Tai buvo dar viena staigmena, už kurią esu labai dėkinga.

Balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“ atlikote pagrindinį Snieguolės vaidmenį. Kokia buvo jūsų Snieguolė?

Tai buvo pats pirmasis mano antrojo sezono spektaklis. Kaip ir anksčiau, nesitikėjau, kad gausiu šį vaidmenį. Jam pasiruošti buvo sunku, tačiau visas procesas mane labai daug ko išmokė, juk tai dar vienas svarbus mano gyvenimo įvykis. Nenorėjau Snieguolės daryti visiškai kitokios nei pagal istoriją, todėl mano Snieguolė taip pat buvo geraširdė, drovi, jautri, rūpestinga ir labai naivi mergina, tikinti tikra meile. Šis vaidmuo man pasirodė labai artimas.

Prieš spektaklius, ypač premjeras, beveik kiekvienas jaučia jaudulį. Kas jums padeda nusiraminti?

Su jauduliu ir jo valdymu man dar reikia daug dirbti, tačiau laikui bėgant jis virsta tuo geru jauduliuku, kuris šokti net padeda. Kuo daugiau einu į sceną, tuo labiau išmokstu jį kontroliuoti. Žinoma, per dideles premjeras vis tiek būna sunku ir belieka tiesiog tikėti savimi. Taip pat turiu tradiciją – prieš kiekvieną pasirodymą į kuoduką įsidedu man svarbų žiedą ir apyrankę. Žinojimas, kad šie daiktai yra su manimi net ir scenoje, labai ramina. Gal tai ir pasirodys vaikiška, bet taip darau nuo mokyklos laikų.

Šokote ir kituose spektakliuose – baletuose „Užburtos akys“, „Arlekino milijonai“ ir kt. Kaip „prisipratinate“ vaidmenį, kad jis taptų savas?

Iš pradžių prisipratinti vaidmenį man buvo didelis iššūkis, nes ir mokykloje nebuvau ta, kuri labai drąsiai atsiskleistų scenoje. To mokausi iki šiol, tikiu, kad laikui bėgant gerėju. Tačiau ruošiantis ir dirbant kasdien, vaidmuo pamažu tarsi savaime „prilimpa“. Vieniems vaidmenims reikia daugiau kruopštumo ir analizės, kiti pavyksta lengviau.

Kas sunkiausia šioje profesijoje?

Profesija tikrai nėra lengva – nei fiziškai, nei emociškai. Turi visada būti pasiruošęs viskam, mokėti priimti tiek nesėkmes, tiek sėkmes, nuolat dirbti su savimi, analizuoti ir judėti į priekį. Kartais užstringi rutinoje ir staiga viskas pasidaro dvigubai sunkiau, tačiau labai svarbu nepamiršti, kodėl tai darai ir kiek daug jau yra įdėta ir pasiekta.

Ką jums reiškia judesys?

Su judesiu aš užaugau. Kaip ir minėjau, buvau labai aktyvus vaikas, todėl judesys man visada buvo artimas. Tai vienas iš mano būdų išreikšti save. Tikiuosi, taip visada ir liks.

Ačiū už pokalbį.