Kas įsiminė 2025-aisiais?

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai pakvietė teatro kritikus apžvelgti įsimintiniausius 2025-ųjų scenos meno įvykius, asmenybes, tekstus, reiškinius, judėjimus.

Žilvinas Dautartas

Turime tokią patarlę, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, todėl pasidžiaukime Lietuvos baleto šimtmečiui skirtais renginiais, įrodančiais, jog mūsų vanduo teka, ir galinga srove. Sutikime, kad jubiliejui skirti renginiai – tarsi uvertiūra, sukaupusi praeityje vykusius procesus, be kurių nebūtų pagrindo didžiuotis Lietuvos baletu. O dviejų amžių sandūroje pasirodžiusi dar viena „Kopelija“ suteikė galimybę vėl patikėti, kad ieškojimams, praradimams ir atradimams nėra ribų. Tad susipažinkime su naujai atrasta Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano „Kopelija“ ir atsisveikinkime su Léo Delibes’o „Kopelija“, šimtą metų karaliavusia mūsų scenose – Valstybės teatro scenoje Kaune, Operos ir baleto teatro scenoje Vilniuje, Jono Basanavičiaus g. 13, Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro scenoje Vilniuje, Antano Vienuolio g. 1. Ar naujoji „Kopelija“ nustelbs prisiminimus apie pirmtakę, parodys ateitis. O dabar džiaukimės ir neužmirškime, kad abi „Kopelijos“ skirtos žiūrovams, ir jiems spręsti, kuri iš jų geresnė, savo sprendimą grindžiant suvokimu, apie ką kalbama, ko siekiama baleto scenoje atskleidžiant Homo sapiens ieškojimus.

Ugnė Kačkauskaitė

Žvelgiant retrospektyviai šie metai atrodo suskilę. Aštrus pokytis įvyko rugsėjo 22-ąją, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį, kai anksčiau atrodęs suprantamas pasaulio vaizdinys subyrėjo į „baltą triukšmą“. Mintyse metus dalinu į dvi dalis: prieš tai vykusį scenos menų gyvenimą ir šį, netvirtumo būsenos kultūrinį sapną.

Nors spektakliai formaliai čia „niekuo dėti“, neįmanoma atskirti žiūrovo-kritiko patirčių nuo radikaliai pakitusio (ir tebesikeičiančio) šalies politinio, kultūrinio ir socialinio konteksto. Klajojant „balto triukšmo“ rūke, įsiminė tie scenos reiškiniai, kurie labiausiai priartėjo prie žmogaus ir jo būsenų.

„INSIDES“ („El Patio Teatro“, Festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“): sausį matytas intymus spektaklis jaukioje „beveik anatomijos pamokoje“ tyrinėjo mūsų kūnus – kas esame mes, jų savininkai, ir kur jie keliauja, kai išnyksta.

„Unearth“ (Jefta van Dintheris, „New Baltic Dance“): kūrinys panardino publiką į apeiginę atmosferą, tačiau ji atrodė toliau už bet kokią religiją – atvira saviems ritualams ir minčių „išsivalymui“.

„AeReA“ (Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“): šis pasirodymas kūnais transliavo kasdien jaučiamą grėsmės nuojautą. Maksimaliai įtempta ir nerimastinga atmosfera, kurios didžiausia įtampa dėl to, kad kulminacija nepasiekiama. Tai šiurpus sprendimas, atliepiantis naująją mūsų kasdienybę.

Metų ĮVYKIS: „Sporos“ („Pakui Hardware“, 9-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA). Tai tapo stipriausiu estetiniu ir emociniu patyrimu. Šis darbas, tyrinėjantis emocinės sveikatos, technologijų, gyvos ir virtualios pagalbos sampynas, didžiausią krūvį patikėjo atlikėjai Justinai Mykolaitytei. Pastaraisiais metais Justina – tikras atradimas: ji pasižymi ypatingu talentu organiškai būti scenoje, prisitaikant prie įvairiausių žanrų ir sąlygų. Jos buvimas visad atidžiai apgalvotas ir nuoseklus, niekada neforsuotas ir nepervaidintas.

Metų šventė: „Play Dead“. Bene vitališkiausią metų šventę pasiūlė trupė „People Watching“ (Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“). Šis spektaklis aštriai ir žaismingai atskleidžia žmogaus elgesio ir santykių vingius bei paradoksus, įrėmintus sapniškos atmosferos ir dinamiškos fizinės raiškos. Mažose detalėse užčiuopta žmogiškoji klaida leidžia šį kūrinį stebėti kaip žavų mūsų visų, žmogiškų būtybių, netobulumą, kuris už viską įdomesnis ir reikalingas.

Miglė Munderzbakaitė

Atmintin įstrigo:

Pirmoje metų pusėje matytas paslaptingasis, tikrovės ir fikcijos ribomis žaidęs „Antrininkas“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT).

Kitokią perspektyvą Niekados šaliai pasiūlęs – „Piteris Penas“ (rež. Karolis Zajauskas, Kauno miesto kamerinis teatras).

Atsigręžimas į Antrojo pasaulinio karo įvykius Vilniaus gete – „Lygiosios trunka akimirką“ (rež. Justas Tertelis, NKDT), kuris tapo ne muziejiniu pasakojimu, o gyvu kvietimu ne tik suvokti, bet ir išjausti istorinę traumą.

Vizualinė klasikinės pasakos interpretacija, tikslingai sujungianti skirtingų medijų raišką, – „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (rež. Žilvinas Vingelis, NKDT).

Monospektaklis pagal britų dramaturgo Denniso Kelly pjesę „Mergaitės ir berniukai“ (rež. Diāna Kaijaka, NKDT), sutelkęs dėmesį į teatro pamatą: aktorės Godos Piktytės ir žiūrovo susitikimą. Paveikus pasakojimas, paverčiantis žiūrovą tarsi aktyviu liudininku, dalyvaujančiu jautriame atminties, patirties apmąstyme.

Taip pat įsiminė Lietuvos scenose pristatyti užsienio kūrėjų darbai – „Banginio pilve“ (rež. Marwa Manai, Ivano Zajco Kroatijos nacionalinis teatras), analizavęs migracijos reiškinį, vis dar brėžiamas skiriamąsias linijas; „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (rež. Tiago Rodrigues), siekęs sukrėsti, net provokuoti žiūrovą ir priversti apmąstyti santykį tarp istorijos ir dabarties; taip pat Tarptautiniame Alytaus teatro festivalyje pristatytas „Kas nužudė mano tėvą“ („Who Killed My Father“, rež. Andrei Măjeri), per skausmingą tėvo ir sūnaus santykį kalbėjęs apie atsakomybę, priklausymą, kartų žaizdas.

Ingrida Ragelskienė

Apžvelgdama svarbiausius ir įsimintiniausius 2025-ųjų teatrinio sezono įvykius pasirinkau du kriterijus. Pirmasis skamba tarsi utopinis klausimas: kurios iš šių metų lietuviškų premjerų vertos būti parodytos Edinburgo „Fringe“ festivalyje? Pagaliau savo akimis įsitikinusi šio Škotijos sostinę visam rugpjūčiui teatrine Meka paverčiančio festivalio magnetizmu ir atrankos, primenančios bado žaidynes, žiaurybe, į Edinburgo „Fringe“ pristatyti geriausia, ką lietuviškame teatre turime, nedvejodama siųsčiau:

1. Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Akies istorija“ (Oskaro Koršunovo teatras, OKT) – dėl intelektualinės drąsos ir radikalios kūniškumo estetikos, gebančios prakalbinti išrankiausią publiką.

2. Beno Šarkos judesio ir garso performansą „DACH BACH“ (Klaipėdos žvejų rūmai) – dėl unikalaus performatyvaus intensyvumo ir autentiškos meninės kalbos, išskirtinės net pasauliniame kontekste.

3. Režisieriaus Adomo Juškos spektaklį „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT) – dėl tiksliai suvaldytų politinės galios, traumos ir tylos temų gylio.

Antras kriterijus skamba ganėtinai sentimentaliai ir subjektyviai: kas teikia didžiausią viltį šiuolaikiniame Lietuvos teatre? Šiemet išskirčiau du aktorius:

Saulę Emiliją Rašimaitę už vaidmenis spektakliuose „Mąstanti barakų širdis“ (Solo teatras) ir „Keliaujantys“ (VJT).

Matą Sigliuką už vaidmenis spektakliuose „Akies istorija“ (OKT) ir „Keliaujantys“ (VJT).

Man, kaip teatro kritikei, aukso vertės patirtimi tapo prof. Peterio Osborne’o paskaita, vykusi Vilniaus dailės akademijoje, „Apie kritikuojamumą“. Pagaliau supratau – teatras išlieka gyvas tik tiek, kiek drįsta būti kritikuojamas bei atviras santykiams, istorijai ir toms dar neužgimusioms reikšmėms, kurių ieškome žvelgdami į jo ateitį.

Viktorija Sinicyna

Šiemet valstybės reikalai išklerusiais bėgiais lekia velniop. Vienintelė prošvaistė ta, kad oponuoti politinei besmegeniadai stojo kultūros žmonės. Mobilizavusi neabejingus, Kultūros asamblėja pasipriešino ne draskydamasi marškinius, bet sutelkdama ir įkvėpdama. Plojimų vertais organizaciniais įgūdžiais ir retorika, kokios didžioji dalis politikų niekada nesugebėtų pademonstruoti.

Reaguodama į po kojomis besiveriančius plyšius, Scenos meno kritikų asociacija nusprendė kai ką, mano galva, daug paveikesnio, nei būtų buvę pasiekta bendru pranešimu. Asociacijos „Recenzija NA spektakliui“ – tuščias lapas „7 meno dienų“ laikraštyje – atrodė efektingai. Tai man asocijuojasi ne tik su pozicija prieš tuo metu į NA gniaužtus patekusią Kultūros ministeriją, bet ir su priešprieša Lietuvos teatro apolitiškumui. O ir kas galėjo pamanyti, kad jau greitai tuščio lapo recenzija surezonuos su žurnalistų protesto išraiška – tylos minute LRT eteryje, simbolizuojančia, kas būtų, jei neliktų laisvo žodžio.

2025 m. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programos sudarytojai vizionieriškai nusprendė atvežti portugalų režisieriaus Tiago Rodrigueso spektaklį „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. Pirmą sykį mačiau, kad Lietuvos žiūrovai Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje tryptų kulnais ir baubtų personažui populistui.

Atskira padėka – už Palestinos įvedimą į Lietuvos teatrinį diskursą, už teatro vadavimą iš vakuumo. Ačiū Adomui Juškai, Laurynai Liepaitei ir visai kūrybinei komandai už spektaklį „Menka detalė“.

Daiva Šabasevičienė

• Oskaro Koršunovo „Laukinė antis“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir šio spektaklio aktorių ansamblis.

• Alexanderio Ekmano „The Play“ („Žaidimas“; „Palais Garnier“, Paryžius).

• Rolando Kazlo spektaklis pagal Valdemaro Kukulo eiles „Viskas, ko neturi“ ir visa kūrybinė grupė (Vilniaus teatras „Lėlė“).

• Anželikos Cholinos šokio spektaklis pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką „Karalių pasaka“ (Anželikos Cholinos šokio teatras).

• Austėjos Vilkaitytės „Sportinis šokis“ (Tarptautinis šokio festivalis „Aura“).

• Audronės Girdzijauskaitės tekstai „Šiaurės Atėnuose“.

• Paroda „M.K. Čiurlionis ir Vilnius“ (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus).

Helmutas Šabasevičius

Įsiminė profesionalaus Lietuvos baleto šimtmečiui, kurį minėjome gruodžio 4 d., skirti renginiai, beveik pusę metų vykę ir tebevykstantys Kauno, Klaipėdos, Vilniaus teatruose, bibliotekose, muziejuose ir kitose viešose erdvėse, – knygų pristatymai, konferencijos, diskusijos, koncertai, parodos, spektakliai. Iš jų išskirčiau baleto „Kopelija“ premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (Léo Delibes’o muzikos rekompozicijos autorius Jievaras Jasinskis, libreto bendraautoris Laurynas Katkus, choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas), naujai pažvelgusią į seną pasakojimą, ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus „Laiškus gyvenimui“ ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kuriuos padėjo parašyti choreografas Jurijus Smoriginas.

Laura Šimkutė

Reikia pripažinti, kad viską, kas įvyko teatre, galiausiai nustelbė tai, kas vyksta kultūros lauke ir politikoje. Pati genialiausia dramaturgija ir režisūra vargu ar sudėliotų tokį scenarijų, koks ištiko Kultūros ministeriją. Gyvenimas teatrališkesnis už patį teatrą.

Bet jei jau apie konkrečius kūrinius, tai galvoje išliko:

Lauros Kutkaitės ir Kristinos Mortos Paškevičiūtės performatyvi paskaita „tremolo“ – dėl atvirumo, temos aktualumo ir drąsaus moteriško žvilgsnio (ir gebėjimo nuogumą paversti neobjektizuotu).

Adomo Juškos ir Laurynos Liepaitės „Menka detalė“ – dėl nejaukumo teatro efekto, kai nepataikaujama žiūrovui ir jo patogumui.

Karolio Kaupinio „Dainų šventė“ NOA – dėl nostalgijos, psichodelinį efektą keliančios muzikos ir kasdienybės dramaturgijos.

Raimondo Klezio ir Justo Tertelio „Beveik laimingas“ – dėl sugebėjimo megzti ryšį su jaunaisiais žiūrovais ir tikrumo.

Ir šokis. Tiesiog šiuolaikinis šokis. 

Aistė Šivytė

Pirmą kartą apžvelgiant metus smagu turėti labai ryškų ir aiškų favoritą – tai Rūtos Oginskaitės knyga „kartu“. Nuostabiai aprašyta legendinės teatro asmenybės Jūratės Paulėkaitės istorija įtraukė ir nepaleido nuo pirmo puslapio, o kartu atgaivino kasdienybėje neišvengiamai priblėstantį meilės ir aistros teatrui jausmą. Manau, ši knyga – didelis šių metų teatro istorijos įvykis.

Smagu buvo sulaukti ir Scenos meno kritikų asociacijos išleistos Erikos Fischer-Lichte knygos „Teatrologija. Įvadas į šio mokslo pagrindus“. Tai knyga, leidusi dar kartą pasikartoti tai, kas išmokta studijų metais, o kartu, neabejoju, tapsianti būsimųjų kritikos studentų biblija.

Žvelgiant į spektaklius:

Drąsa, aktualumu ir puikiai apgalvota forma džiugino Lauros Kutkaitės performatyvi paskaita „tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija).

Savito jaukumo blyksniais, magiška Laurynos Liepaitės scenografija ir Eitvido Doškaus projekcijomis bei puikia medžiaga ne kartą šiemet žavėjo Adomo Juškos „Priešinimosi melancholija“ (Juozo Miltino dramos teatras).

Pauliaus Pinigio „Belaukiant Godo“ (Klaipėdos jaunimo teatras). Nustebino, kad kažkas sugebėjo imtis klasikinės pjesės ir padaryti ją savaime šmaikščią, tragišką ir įdomią. Be jokio aktualinimo ar bandymo į sceną dirbtinai nešti šiandieną. Scenoje – tiesiog puikiai išnagrinėtas kūrinys.

Šiemet džiugino NOA programa, ypač Alberto Navicko oratorija „Miške“ ir „Pakui Hardware“ kūrinys „Sporos“.

Ko gero, ne pirmą kartą miniu „Art for rainy days“ kolektyvo darbą „How a spiral works“ – puikiai atidirbtas, geros struktūros ir unikalios cirko disciplinų jungties kūrinys.

Galiausiai Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“ – pašėlusi, nerūpestinga ir taip scenoje reikalinga queer klasika!

Ieva Tumanovičiūtė

• Rūtos Oginskaitės knyga „kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ bei jos pristatymo renginys Vilniuje, priminę, kad teatras yra svarbus ir brangus.

• Performatyvi Lauros Kutkaitės ir Kristinos Mortos Paškevičiūtės paskaita „tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija, MMLAB), vykusi VU Medicinos fakulteto auditorijoje. Tokio drąsaus ir radikaliai feministinio pasirodymo Lietuvoje dar nebuvo.

• Spektaklių „Paukščiai“ (rež. Anna Smolar, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT) ir „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, VJT) vizualinė estetika. Kūrinių dramaturgija kelia abejonių, bet tai, ką regi akys, verčia pasigėrėti.

• Aktorės Aušros Pukelytės Esternė, „Nematomo banginio“ scena ir Laurynos Liepaitės scenografija spektaklyje „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juška, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras). László Krasznahorkai romanas tirštesnis už spektaklį, tačiau šis išlieka atmintyje.

• Uršulės Bartoševičiūtės spektakliai „Moters dalys“ (Vilniaus senasis teatras) ir „Savižudybės anatomija“ (LNDT), kurio nepaminėjau praeitais metais. Nes vis dar trūksta spektaklių, kuriuose pagrindinės veikėjos būtų moterys.

• Tiago Rodrigueso spektakliai „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ bei „Atmintinai“ festivalyje „Sirenos“. Dėl paprastumo ir gebėjimo jungti tai, kas asmeniška, su tuo, kas globalu ir politiška.

• Žilvino Vingelio „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Norisi, kad vaikai patirtų tokį estetiškai turtingą ir kokybišką teatrą.

• Aktorė Viktorija Kuodytė spektaklyje „Menka detalė“ (rež. Juška, VJT) ir Adanios Shibli prozai statyti pasitelktas dokumentinio teatro stilius.

• Šokio spektakliai „Harmonia“ ir „Unearth“ festivalyje „New Baltic Dance“. Pirmasis skatina norą šokti ir išlaisvinti kūną, antrasis – atrasti ramybę.

• Muzikinės Agnės Matulevičiūtės „Sayonakidori“ (MMLAB) ir Linos Lapelytės „Kosminių namų“ („TR Warszawa“ ir MMLAB) patirtys – subtilios, švelniai užburiančios ir sutelkiančios į dabarties akimirką.

Rasa Vasinauskaitė

Deja, ne viską per šiuos metus suspėjau pažiūrėti. Daug dalykų užgožė ir pastarųjų mėnesių įvykiai – nepaprastai greitai meno ir kultūros žmones subūrusi Kultūros asamblėja, bemaž kiekvienam teatro spektakliui suteikusi ypatingą bendruomeniškumo reikšmę. Vis dėlto išskirti norėčiau:

1. Režisieriaus Adomo Juškos „Menką detalę“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT) – kaip jautrų ir paveikų žvilgsnį į kitą politiškai aktualią zoną.

2. Aktorių Donato Želvio ir Valentino Novopolskio vaidybinį džiazavimą „Laukinėje antyje“ (rež. Oskaras Koršunovas, VJT).

3. Tiago Rodrigueso spektaklius „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ – kaip nebanalų, įtaigų istorijos, tradicijos ir politikos teatrinį susiejimą, ir „Atmintinai“ – kaip pavyzdinį monospektaklį, kuriame per asmeninės ir kultūrinės atminties sužadinimą į jo kūrimą įtraukiama visa žiūrovų salė („Sirenos“).

4. „Eimunto Nekrošiaus spektaklių muziką“ – kaip užburiantį, apvalantį ir nuskaidrinantį, muziką, vaizdą ir visų kūrėjų bei klausytojų širdis sujungiantį renginį („Meno fortas“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, VšĮ „Creators76“).

Pernelyg skausminga atsisveikinti su ką tik išėjusiais – Kostu Smoriginu, Nadia Gultiajeva.

Greta Vilnelė

Šiais metais ypač džiugino šiuolaikinio cirko spektakliai. Iš jų norisi išskirti Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisieriaus Žilvino Vingelio sukurtą dinamišką ir įtraukiančią „Alisos Veidrodžio karalystėje“ interpretaciją, taip pat „Menų spaustuvėje“ pristatytą konceptualų ispanų ir prancūzų trupės spektaklį „Mentir lo minimo“. Beje, verta paminėti ir režisieriaus Gildo Aleksos komediją „Pažadink savo vidinę deivę“, kurioje pasitelkiami dramaturginiai ir režisūriniai triukai dar kartą taikliai atsuka humoro veidrodį prieš naujus mūsų visuomenės elgesio įpročius.

Iš vaikams skirto teatro labiausiai įsiminė „No Shoes“ spektaklis „Kuris kurį“, gaivališka forma sugebėjęs sudominti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Taip pat verta paminėti Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklį „Mergaitė su šautuvu“, išsiskiriantį tiek išraiškingomis lėlėmis, tiek aktualia interpretacija ir itin įtikinama aktorių vaidyba.

Galiausiai norisi atkreipti dėmesį į svarbiausius metų reiškinius. Tai dviejų originalių ir itin talentingų kūrėjų pajėgas suvienijęs šiuolaikinio šokio spektaklis „Clap & Slap“, kurio aktualumas ir svarba, regis, didėja su kiekviena diena, taip pat Scenos meno kritikų asociacijos recenzija NA spektakliui, kurią paradoksaliai būtų galima laikyti viena prasmingiausių šio keisto laiko refleksijų.