Šokis
Helmutas Šabasevičius
Latvių baletas Vilniuje
„Peras Giuntas“ ir „Karlsonas“ LNOBT
Baigėsi Estijos, Latvijos ir Lietuvos šimtmečiui skirtų šiose valstybėse veikiančių didžiausių teatrų mainai: gegužę susipažinę su teatro „Estonia“ „Goblinu“ ir „Geismų tramvajumi“, spalio 6 ir 7 d. vilniečiai matė du Latvijos nacionalinės operos baletus – „Perą Giuntą“ pagal Edvardo Griego muziką ir Jurio Karlsono „Karlsonas skrenda...“.
Helmutas Šabasevičius
Baleto sezono pradžiai – „Stebuklingas mandarinas“
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjera
LNOBT baleto trupė sezoną pradėjo atsinaujinusi – šokėjų gretas papildė trys Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventės – Darija Seliukaitė, Dominyka Vosyliūtė ir Emilija Šumacherytė, kurias baleto mėgėjai jau spėjo įsidėmėti mokykliniuose spektakliuose, koncertuose „Baleto atmintis“ bei baigiamuosiuose egzaminuose (merginų mokytoja – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė).
Helmutas Šabasevičius
Baletas ant ratų
Grupės „Classic Art. Ballet motion company“ koncertas
Legendinė balerina Anna Pavlova, 1911 m. įkūrusi savo trupę ir palikusi saugią Sankt Peterburgo imperatoriškojo Marijos teatro pastogę, ryžosi pati užkariauti pasaulį ir meile baletui užkrėtė ne tik Europos, bet ir Australijos, Peru, Honkongo, Kinijos, Brazilijos, Argentinos, Egipto, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Venesuelos, Meksikos bei daugelio kitų šalių žiūrovus.
Helmutas Šabasevičius
Sirtakis pajūryje
Baletas „Graikas Zorba“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre
Įprasta, kai iš scenos į sceną keliauja šimtamečiai klasikinio baleto pastatymai, kiekviename teatre įgyjantys vis naujų bruožų, tačiau kuriami prisilaikant tam tikro choreografinio kanono. O štai šiuolaikiniai baleto ir šokio spektakliai ilgaamžiškumu nepasižymi.
Helmutas Šabasevičius
Nepasimiršę šokiai
Įspūdžiai iš baleto mokyklų baigiamųjų koncertų
Pasibaigus mokslo metams dauguma Lietuvoje veikiančių šokio ir baleto mokyklų surengė baigiamuosius koncertus, kurių įspūdžiai per vasarą nepasimiršo, o artėjant naujam šokio sezonui prašosi bent trumpai užfiksuojami.
Helmutas Šabasevičius
Impulsas, tampantis pulsu
Septintasis „Kūrybinis impulsas“ LNOBT
Jau septintą kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas choreografinių projektų koncertas „Kūrybinis impulsas“ – viena iš iniciatyvų, garantuojančių normalią šokio kultūros būtį ir raidą, užtikrinančių, kad daugiau mažiau tolygiai vystytųsi visi ją sudarantys komponentai.
Laura Šimkutė
Skirtingų kartų reivas
Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius „Z+“ bei „Somaholidays“
Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad „Naujasis Baltijos šokis“ – tai keletą dienų trunkantis vakarėlis, kuriame šokis tampa priemone ne tik atsipalaiduoti ir nusimesti dienos rūpesčius, bet ir kalbėti(s). Antroje festivalio pusėje netikėtas pokalbis įvyko tarp dviejų spektaklių: Z kartą nagrinėjančio „Airos“ šokio teatro „Z+“ ir trupės „Wie cie“ atostogų ypatumus ironiškai perteikiančio „Somaholidays“.
Helmutas Šabasevičius
Budrumo pamokos
Alaino Platelio „Nicht Schlafen“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šiemet dvidešimt pirmą kartą surengtas tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ jau virto istorija, baigiasi scenos meno sezonas, ir mintys krypsta link rudens, kada bus pradėtas imti naujų teatro ir šokio spektaklių bei projektų derlius. Vis dėlto Alaino Platelio spektaklis „Nicht Schlafen“, įtrauktas į festivalio programą, nesileidžia užmirštamas – ir dėl subjektyvių, ir dėl objektyvių priežasčių.
Helmutas Šabasevičius
Aitvarai ir tramvajai
Estijos baleto spektakliai LNOBT
„Mieli lietuviai...“ – su maloniu estišku akcentu tris vakarus iš eilės mobiliuosius telefonus ragino išsijungti garso įrašas, kuriuo buvo pradedami Estijos nacionalinės operos gastroliniai spektakliai, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyti gegužės 15–17 dienomis.
Rimgailė Renevytė
Judėjimas vakuume
„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą.
