7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis

Ieva Tumanovičiūtė

Atsipalaiduoti nuo meilės

Šokio spektaklis „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“

Šokio spektakliai, stebint šokėjų judesius, skatina atnaujinti ryšį su savo kūnu, geriau jį pajusti. Choreografių ir šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (premjera gruodžio 9, 10 d., „Be kompanijos“) norisi kartu su jomis siūbuoti klubais, stebėti kūno impulsus, kratyti galvą, pulsuoti krūtine, mechaniškai suktis, leistis užvaldomam judesio tarsi svetimos jėgos, greta kito išsitiesti ant iš ilgų, šviesių plaukų padaryto kilimo, oda pajusti jo faktūrą.

Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. V. Ruzgaitės nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Šokio dienoraščiai

2022-ųjų lapkričio pabaiga–gruodis

Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujamas Baltijos baleto teatras nuolat ieško naujų reginio formų, dažnai į savo spektaklius įtraukia vaizdo projekcijas ar lazerių šou elementus, tad naujausias šios nedidelės trupės darbas – „Aqua Chorus“, kuriame šeši šokėjai dėl dėmesio varžosi su scenos gale sumontuotų fontanų purslais, – pratęsia eksperimentų ir kontaktų su populiariųjų reginių išlepintais žiūrovais paieškų kelią. Spektaklis rodytas salėje „Compensa“, kurios aplinka nėra labai tinkama didesnių meninių tikslų siekiantiems pasirodymams, nes scenos matomumas gana netolygus, o sėdintieji pirmose eilėse negali matyti šokėjų kojų (jos šiame mene vis dėlto atlieka svarbiausią vaidmenį).

Darija Seliukaitė ir Joao Jezleris balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Darija Seliukaitė ir Joao Jezleris balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Aladinas“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš baleto „Aladinas“. D. Rimeikos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Joao Jezleris ir  Briese Phelan-Boyd balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Joao Jezleris ir Briese Phelan-Boyd balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Laimis Roslekas ir Darija Seliukaitė balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Laimis Roslekas ir Darija Seliukaitė balete „Užburtos akys“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis ir Akvilė Šulcaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis ir Akvilė Šulcaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Žilvinas Dautartas

Pažintis su Lietuvos baleto istorija scenoje

„Prieš devyniasdešimt metų. Penki baleto spektakliai iš Valstybės teatro repertuaro“

Gruodžio 20-osios ir 22-osios vakarais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre parodyti penki baleto spektakliai puikiai iliustravo vis labiau mūsų baleto pasaulyje įsigalinčią tendenciją: naujų baleto ir šokio spektaklių kūrybą į savo rankas perima moterys. Perima gražiai, be revoliucinių šūkių, perversmų – tiesiog įgyvendina savo ar kitų sumanymus. Tad nieko nuostabaus, kad iš penkių baleto miniatiūrų dvi buvo sukurtos trijų choreografių.

Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Naktis raganų kalne“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Tėja Daujotaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Tėja Daujotaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis ir Akvilė Šulcaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Adrianas Klimaševskis ir Akvilė Šulcaitė balete „Aubade“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Rūta Karvelytė choreografinėje miniatiūroje „Rožės dvasia“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Rūta Karvelytė choreografinėje miniatiūroje „Rožės dvasia“. M. Aleksos nuotr.
Rūta Karvelytė ir Edvinas Jakonis choreografinėje miniatiūroje „Rožės dvasia“. M. Aleksos nuotr.
Rūta Karvelytė ir Edvinas Jakonis choreografinėje miniatiūroje „Rožės dvasia“. M. Aleksos nuotr.

Įsimintiniausi 2022 m. teatro ir šokio įvykiai

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
„Puikus naujas kūnas“ (festivalis NOA (Naujosios operos akcija). M. Aleksos nuotr.
„Puikus naujas kūnas“ (festivalis NOA (Naujosios operos akcija). M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas operoje-balete „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas operoje-balete „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“ (festivalis „Sirenos“). D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“ (festivalis „Sirenos“). D.Matvejevo nuotr.
Nataša Živković spektaklyje „Sūnelis“ (festivalis „Sirenos“). D. Matvejevo nuotr.
Nataša Živković spektaklyje „Sūnelis“ (festivalis „Sirenos“). D. Matvejevo nuotr.
Ignas Zalieckas

Ryšio troškimas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kaskada“. M. Argyrogio nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Scena iš spektaklio „Liebestod“. Ch. Raynaud de Lage nuotr.
Žilvinas Dautartas

Baleto asmenybės

XIX–XXI baleto mokyklos laidos. Eglė Špokaitė, Anželika Cholina ir Aurelijus Daraškevičius

Bandydamas išsamiau susipažinti su M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, mininčio savo septyniasdešimtmetį, veikla, vis dažniau pagalvodavau: kodėl ji buvo tokia banguota, kodėl nepavykdavo Vilniaus, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos teatrus nuolat aprūpinti profesionaliai parengtais baleto artistais? Kodėl vienais metais Baleto skyrių baigdavo keli absolventai, o kitais ir keliolika, nors į Baleto skyrių būdavo priimama tikrai nemažai norinčiųjų tarnauti šokio mūzai?

Nerijus Juška ir Eglė Špokaitė balete „Ana Karenina“. M. Raškovskio nuotr.
Nerijus Juška ir Eglė Špokaitė balete „Ana Karenina“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė balete „Karmen“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė balete „Karmen“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys balete „Karmen“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys balete „Karmen“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys balete „Gulbių ežeras“. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys balete „Gulbių ežeras“. M. Raškovskio nuotr.
Anželika Cholina. P. Gasiūno nuotr.
Anželika Cholina. P. Gasiūno nuotr.
Aušra Gineitytė spektaklyje „Moterų dainos“. E. Rastenytės nuotr.
Aušra Gineitytė spektaklyje „Moterų dainos“. E. Rastenytės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Carmen“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Carmen“. D. Matvejevo nuotr.
Agnė Zėringytė

Suprasti skirtingą šokį ir choreografiją

Pokalbis su baleto šokėju Edvinu Jakoniu

Edvinas Jakonis prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė vos prieš dvejus metus. Jis baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Miuncheno baleto akademiją. 2018 m. tapo tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Youth America Grand Prix“, vykusio Niujorke, laureatu. Kuria vaidmenis tokiuose LNOBT spektakliuose kaip „Bajaderė“, „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), Pachita, Infra“ (choreografas Wayneas McGregoras, 2022) ir kt. Šiuo metu ruošia vaidmenį balete „Spragtukas“.

Edvinas Jakonis balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Jade Longley balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Jade Longley balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis balete „Bajaderė“. T. Ivanausko nuotr.
Edvinas Jakonis balete „Bajaderė“. T. Ivanausko nuotr.
Marine Pontarlier ir Edvinas Jakonis balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Marine Pontarlier ir Edvinas Jakonis balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Kristina Gudžiūnaitė balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Kristina Gudžiūnaitė balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina, Edvinas Jakonis ir Gohar Mkrtchyan balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina, Edvinas Jakonis ir Gohar Mkrtchyan balete „Pachita“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Marija Kastorina koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.
Edvinas Jakonis ir Marija Kastorina koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš choreografinės kompozicijos „Fundamentalus adagio“ („Kūrybinis impulsas“). M. Aleksos nuotr.
Scena iš choreografinės kompozicijos „Fundamentalus adagio“ („Kūrybinis impulsas“). M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Juoda mirtis, balta mirtis

Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Po keturiasdešimties metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) grąžino skolą kompozitoriui Feliksui Bajorui – lapkričio 17, 18 ir 19 d. įvyko jo operos-baleto „Dievo avinėlis“, parašyto 1982-aisiais, premjeriniai spektakliai. Meno kultūros žurnale „Krantai“ (1989, gegužė) išspausdinta paties kompozitoriaus parengta publikacija su šio kūrinio užsakymą bei svarstymą nušviečiančiais dokumentais ir tuometės Meno tarybos rezoliucija: „Į 1984 metų repertuarą operos „Dievo avinėlis“ neįtraukti. Jei autorius pataisys libretą ir muziką, ateityje... žiūrėsim.“

Jeronimas Krivickas operoje-balete „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas operoje-balete „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“. M. Aleksos nuotr.
Ignas Zalieckas

Kompromiso paieškos

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)

Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.

Marlene Monteiro Freitas šokio spektaklyje „Idiota“. B. Borgers nuotr.
Marlene Monteiro Freitas šokio spektaklyje „Idiota“. B. Borgers nuotr.
Scena iš spektaklio „Ritualas nr. 5: Mirtis“. Ph. Lebruman nuotr.
Scena iš spektaklio „Ritualas nr. 5: Mirtis“. Ph. Lebruman nuotr.
Scena iš spektaklio „Ritualas nr. 5: Mirtis“. Ph. Lebruman nuotr.
Scena iš spektaklio „Ritualas nr. 5: Mirtis“. Ph. Lebruman nuotr.
Jolente De Keersmaeker spektaklyje „Šokiai vienai aktorei“. H. Sorgeloos nuotr.
Jolente De Keersmaeker spektaklyje „Šokiai vienai aktorei“. H. Sorgeloos nuotr.
Jolente De Keersmaeker spektaklyje „Šokiai vienai aktorei“. H. Sorgeloos nuotr.
Jolente De Keersmaeker spektaklyje „Šokiai vienai aktorei“. H. Sorgeloos nuotr.
Marlene Monteiro Freitas šokio spektaklyje „Idiota“. B. Borgers nuotr.
Marlene Monteiro Freitas šokio spektaklyje „Idiota“. B. Borgers nuotr.
Greta Vilnelė

Dramaturgijos trūkumas

Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“

Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (2022) įkvėptas tapytojo Francio Bacono paveikslų. Vienas įtakingiausių XX a. dailininkų pagarsėjo ekspresyvia raiška, kuria bandė įprasminti pokarinį žmonijos būvį. Jo paveiksluose gausu deformuotų, skausmo iškreiptų žmonių kūnų ir veidų. Daugelyje šokio spektaklio scenų nuorodos į Bacono meno kūrinius blankios. Ant apšviestos širmos pasirodo kūno dalių – plaštakos, pėdos ir t.t. – šešėliai. Dekonstruotas kūnas atrodo mįslingai, tačiau neatkuria Bacono vaizduoto grotesko. Vienintelis šokio etiudas aplink stačiakampę širmą paveikiai liudijo apie įkvėpimo šaltinį. Vienas po kito šokėjai išnyra į šviesą tarpusavyje susipynusiomis rankomis, kai neaišku, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Nuleidę galvas, pritūpę ir sukumpę, jie lėtai sėlina aplink. Ant sienos išryškėja begalvių, agonijos iškreiptų žmonių šešėliai. Siena tampa drobe, o šokėjų kūnai – dažais, kuriais tapomas paveikslas.

Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 31  >>> Archyvas