Šokis

Darija Seliukaitė

Pokalbis su pedagoge, buvusia baleto soliste Aušra Gineityte

Kas pastūmėjo Jus pasirinkti balerinos profesiją?

Mano dėdė Adomas Gineitis buvo profesionalus pramoginių šokių šokėjas ir choreografas. Būtent jis ir jo žmona Valentina mane paskatino lankyti baletą. Jie matydavo mane šokančią per mūsų giminės šventes. Atsimenu, šokdavau ir su pačiu dėde Adomu. Kartą teta Valentina rado laikraštyje skelbimą apie šokių būrelį Geležinkeliečių kultūros rūmuose ir parodė mano mamai. Aš šokinėjau iš džiaugsmo – noriu, noriu, noriu! Tai ir pradėjau šokti šešerių metų.

Žilvinas Dautartas

Apie Genovaitę Sabaliauskaitę ir Henriką Banį

Ši Senekos sentencija kuo puikiausiai tinka visiems, paskyrusiems savo gyvenimą šokio mūzai Terpsichorei. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, tad ne visi tas žvaigždes ir pasiekdavo. Dalį siekiančiųjų labiau domino ne tiek pati žvaigždė, kiek jos statusas.

Žilvinas Dautartas

Apie Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių

Šie vienos dainos žodžiai iškyla prisiminus vieną ryškiausių duetų Lietuvos baleto istorijoje. Tai Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus duetas, dešimtmečius spindėjęs baleto spektakliuose. Šio nuostabaus dueto palyginimas su ugnimi ir ledu gal ir skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie pažinojo šią porą tik gyvenime, man pritartų. Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Stebėtis matant, kaip emocijos užlieja sceną, kaip nevilties ir skausmo banga užtvindo žiūrovų, stebinčių Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, širdis. Arba kartu su balerinos Kitri Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Sunku būdavo patikėti, kad tai ta pati atlikėja.

Žilvinas Dautartas

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.

Žilvinas Dautartas

Olga Malėjinaitė ir Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė

Ne tiek jau daug liko laukti – gruodžio 4-ąją Lietuvos klasikinio šokio bendruomenė švęs  profesionalios baleto trupės gimtadienį: prieš 95-erius metus Valstybės teatro scenoje įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Bent jau šia proga prisiminkime tas pirmas šokėjas, privertusias oficialiai įteisinti naujos meno šakos gimimą jaunoje valstybėje. 

Kas buvo tos pirmosios, nuo kurių ir prasidėjo mūsų baleto istorija? Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė kartu su Eugenija Žalinkevičaite jau 1922 m. gruodžio 31 d. teatro administracijos rašte Kauno miesto ir apskrities karo komendantui dėl naktinių leidimų įvardytos kaip etatinės darbuotojos. Jos abi kartu su savo kolegėmis iš Olgos Dubeneckienės baleto studijos N. Rivkaite ir L. Gailevičaite tų pačių metų birželio 2 d. dalyvavo studijos mokinių Kauno visuomenei skirtame koncerte.

Rengėjų inf.

Aušra Kaminskaitė

Šokio spektaklis „To Da Bone“

Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ne viename interviu teigė, kad ilgą laiką jų svajonė buvo atnešti gatvės šokį į profesionalią sceną. Panašią idėją tik siauresniu – vieno spektaklio – mastu 2017-aisiais įgyvendino Marselyje apsistojusi ir „(La)Horde“ pasivadinusi choreografų trijulė – Marine Brutti, Jonathanas Debrouweras ir Arthuras Harelas, pastačiusi spektaklį „To Da Bone“ apie jumpstyle šokį ir jį šokančią visuomenę. Tiesa, anot pačių kūrėjų, su gatvės šokiu jų pasirinktas objektas neturi (beveik) nieko bendra.

Helmutas Šabasevičius

Baleto artistai atsako į klausimus

Dabar išgyvename keistą laiką. Labai dviprasmiški jausmai, nes kaip ir visada juk truputį laukiam atostogų, nes norisi pailsėti, sustoti, pabūti namie su šeima, atitrūkti, kad iš naujo pasiilgtume darbo. O dabar... tarsi ir laisvi, bet ir laukiame. Aš stengiuosi „neįjungti“ atostogų režimo, stengiuosi susidėlioti dienotvarkę su konkrečiais darbais ir tikslais, susikurti tam tikrą rutiną ir taip išbūti šį laiką. Žinoma, namų sąlygos mūsų profesijai nėra dėkingiausias variantas, tačiau visi tampam labai kūrybingi, kai tenka prisitaikyti ir rasti naujų būdų. Juolab kad visas pasaulis išgyvena tą patį. Baleto bendruomenė labai geranoriška, labai daug baleto pamokų iš daugelio teatrų galima rasti internete – su puikiais pedagogais ir artistais, sudėliotų taip, kad galima dirbti namie. Mes taip pat savo trupėje dirbam per pamokas videokonferencijos formatu.

Žilvinas Dautartas

Vytautas Kudžma

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.

Helmutas Šabasevičius

Baleto artistai atsako į klausimus (I dalis)

Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.