Choreografas Elegijus Bukaitis
Yra tokia patarlė, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia, bet ar realiame gyvenime pasitaiko panaši situacija? Taip, nors ir retai. Ypač Terpsichorės valdose. Tad mintimis grįžkime į 1959 m. vasarą. Operos ir baleto teatro scenoje žiūrovai ir teatro bendruomenė susipažįsta su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos baleto mokyklos absolventais, nuo naujojo sezono pradžios įsiliesiančiais į teatro baleto trupę.
Rugsėjis ir spalis
Trisdešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ savo programą pradėjo Izraelio choreografo Emanuelio Gato darbu „Kartotojai“. Šokio teatro „Aura“ būstinėje – kino teatro „Romuva“ salėje – parodytas spektaklis sudomino savita erdvine ir ritmine struktūra, kurioje „Auros“ šokėjai, apsirengę minimalistiniais Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės sukurtais kostiumais, tapo lygiaverčiais choreografo partneriais. Tikslios judesių reakcijos derėjo su plastiškomis paslankių kūnų bangomis, smulkios rankų pirštų trelės tarytum pratęsė fortepijono muzikos garsus.
„Jumpcore“ festivalyje „Sirenos“
Būna tokių pasirodymų, kurie nuvilia net ir be išankstinių lūkesčių. Tikriausiai tokie pasirodymai yra stipriausia atlikėjo autonomijos išraiška – kai jis tampa nepriklausomas nuo keliamų lūkesčių ir geba sukviesti pilną salę žiūrovų, kad kalbėtų apie tai, kas jam svarbu, neatsižvelgdamas, kaip bus suprastas.
Apie Lietuvos baletmeisterius
Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju.
Pokalbis su balerina Karolina Matačinaite
Karolina Matačinaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2014 m., baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. 2015 m. pelnė „Metų baleto vilties“ apdovanojimą. Baleto solistė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt.
Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Šokio dienoraščiai – liepa ir rugpjūtis
Tradicinis tampantis „LNOBT Open“ festivalis Valdovų rūmų kieme buvo atidarytas Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Likus kelioms valandoms iki spektaklio – įdomus pasivaikščiojimas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choro artiste ir gide Inga Bagaliūniene, prasidėjęs prie Vilniaus rotušės, kur 1809 m. Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos, talentingos dainininkės, Christine’s Gerhardi pastangomis oratoriją atliko to meto vilniečiai muzikantai. (Beje, Franko statomose operose buvo naudojami baleto intarpai – Niccolò Antonio Zingarelli „Romeo ir Džuljetoje“ juos statė baletmeisteris Dziwoni.)
Pokalbis su balerina Marine Pontarlier
Marine Pontarlier, prieš dvejus metus baigusi Europos baleto mokyklą Amsterdame, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės, šoka ir kordebalete, ir antraplanius bei pagrindinius vaidmenis. Pasirodė tokiuose spektakliuose kaip „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kituose. Sukūrė pagrindinius vaidmenis vaikiškuose spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Čipolinas“.
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
Gegužė ir birželis
Per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus didžiulio dėmesio sulaukęs Šeiko šokio teatro projektas „Indigo. Das Schliemann Projekt“, parodytas „Dūmų fabrike“, labiau priminė performatyvią instaliaciją, kurioje choreografinę mintį užgožė mėlynų plastiko dulkių pūga. Efektingas vizualinis sprendimas – juo gėrintis – drauge vertė nerimauti dėl Heinricho Schliemanno pėdomis sekančių šiuolaikinio šokio menininkų sveikatos: žiūrovams buvo siūlomi respiratoriai, o šokio archeologams klaidžioti po asociacijų erdves teko plikomis nosimis, burnomis ir akimis.