Siekiai ištrūkti

„Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“

Susijungus dviem kūrybingoms jaunų menininkų komandoms – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė ’22“ dokumentinį pasivaikščiojimą „Iš|m(i)estas“ sukūrusioms merginoms ir ten pat šiuolaikinio cirko pasirodymą „7 minutės“ pristačiusiems vaikinams – gimė neverbalinio dainavimo ir judesio spektaklis su cirko elementais. Taip į vizualiuosius menus linkstantį ir estetinę dermę išaukštinantį kūrinį „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ (2023) įvardijo patys autoriai. Vyksmo epicentre – grupelė jaunuolių, gyvenančių gatvėje be namų, šeimos ar buitinių patogumų. Nepaisant kasdienės kovos už būvį, jie turi marias laiko, tad iš nuobodulio imasi ieškoti laimės tokiuose primityviuose žaidimuose kaip žongliravimas obuoliais, padangų ridenimas, tuščios metalinės skardinės spardymas ar mėtymas, spalvotų popieriukų iškėlimas į orą, stebint, kaip jie sklando leisdamiesi žemyn.

Spektaklio režisierė Armanda Rudelytė tvirtai suvaldo sudėtingą, skirtingas scenos meno sritis susiejančią dramaturgiją, įtraukdama žiūrovus į jaunatviško maišto ir guvaus smalsumo pripildytą žemesnių socialinių sluoksnių kasdienybę, kurioje, norint ištempti dar vieną dieną, reikia nenukabinti nosies. Jungiant kūnų ir judesio samplaikomis kuriamas choreografines skulptūras su trumpais, absurdiškus Charlie Chaplino nebylių juostų nutikimus primenančiais komiškais etiudais užgimsta nauja, savita sceninės išraiškos kalba – poetiška ir abstrakti. Jos pagrindinė ašis – atmosfera ir specifinis ritmas, ne vedantis visus elementus paskui save, bet išskaidytas, eksperimentinis. Viena paskui kitą slenkančių choreografinių impresijų koliaže susiformuoja unikali formų ir prasmių sintezė, leidžianti prisiminti Sergejaus Eizenšteino kino montažo teoriją, stulbinanti iki šiol neregėtu gyvumu, organika ir netikėtumu, kurį sunku iki galo paaiškinti.

„Kraitis“

Monospektaklyje „Kraitis“ choreografė ir šokėja Giedrė Kirkilė kuria judesio pasakojimą apie moterį, atsispirdama nuo konkretaus simbolio, susijusio su istorinės moters tapatybės socialiniu aspektu. Kūrinio pradžioje šokėja vilki megztą suknelę, besistiebiančią kaklu ir visiškai uždengiančią atlikėjos veidą. Chaotiškai judinamos skirtingos apmegzto kūno dalys beldžiasi į žiūrovų vaizduotę pažįstamais, sentimentaliais atspindžiais. Bejėgio, savęs paties į negailestingą rutinos kalėjimą įmesto personažo sąmonė atbunda ir siekia ištrūkti iš raizgių pančių. Po vieną akį, eilutę ir spalvą mezginys kruopščiai ir elegantiškai išardomas. Fone skambant pavieniams industrinio triukšmo garsams, šis dinamiškas, smarkus siūlų kokono ardymo ritualas atrodo taip pat smagiai kaip stiklapūčių triumfo maršas olandų dokumentininko Berto Haanstros filme „Stiklas“ („Glas“, 1958).  Tačiau lėtesni, karštligiški, negirdimi vidiniai monologai, stengiantis bet kokia kaina išsivaduoti, – kur kas jautresni, paveikesni, aptakumu primenantys reikšmingą Marthos Graham pasirodymą „Lamentation“ (1930).

Personažui išsinėrus iš odos, apsauginio kiauto mechaninė judesių plastika nepakinta. Laisvumo, neapibrėžtumo nepripažįstantis kūnas bando save surišti atgal į mazgą, tapti buvusia išorine forma. Nepamirštama nusilenkti ir klasikiniam šokiui, pakartojant mirštančios gulbės variacijos fragmentą. Prisikėlimo, kurį lemia sąmoningas sprendimų priėmimas, motyvas kartojasi ir vėliau – šokėjai paneriant į indą su vandeniu ar bandant atkurti mezginį iš palaidų siūlų krūvos. Prieštaringus elementus derinantį spektaklį pamažu užvaldo harmonija: pradžioje įraše trypiamas, girgždantis sniegas pabaigoje virsta vangiu krapnojimu – mitiniu pokyčių pranašu.

Klasikiniuose šokio spektakliuose pirmu smuiku dažniausiai groja tema (turinys) ir choreografija (atlikimas), šokėjas perteikia judesį kūnu, būdamas tiltu tarp kūrybinės idėjos ir žiūrovų, tačiau netapdamas asmenybe. Tai vienas iš rudimentų, vis dar pasikartojantis šokio spektakliuose, save priskiriančiuose šiuolaikiniam stiliui. „Kraityje“ atlikėja virsta charakteriu, kurio kulminacija tampa monologas, atliekamas ne personažo, bet už jo pasislėpusio žmogaus. Personažo kaukės mainosi tarsi vienas per kitą šnekantys septyni nykštukai: kaprizingas, niurzga, savo teritoriją ginantis, viskuo nepatenkintas gnomas, nuobodžiaujantis linksmuolis, apsukrus kvailelis ir t.t. Nuotaikos ar gesto pastiprinimas kauke nenuveja žiūrovo dėmesio nuo judesių choreografijos, papildo „Kraitį“ teatrališkumo kruopelyte, komedijos ir žmogiškumo spalvomis. Taip spektaklis iš konceptualaus meninio tyrimo tampa jaukiu ir artimu pabuvimu su šokėja ir jos išgyvenimais.