Jų tarnystė menui, tikėjimas grožio jėga

Baleto solistas, pedagogas, baletmeisteris Vytautas Brazdylis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis iš tų choreografų, kuriuos vadinu romantikais, mohikanais, tikėjusiais ir tebetikinčiais grožio bei deivės Terpsichorės jėga. Jų ne tiek daug ir liko (jei tik liko!), nors viltis gyva. Vienas tų išlikusių – Alfredas Kondratavičius, Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjas, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis baletmeisteris, neseniai atšventęs garbingą jubiliejų. Gaila, bet šis taktiškas, santūrus choreografas nepelnytai primirštas klasikinio baleto išpažintojų bendruomenėje. O juk jis – vienas pirmųjų Lietuvos choreografų (po Genovaitės Sabaliauskaitės 1962 m. pastatyto Piotro Čaikovskio baleto „Frančeska da Rimini“), atsisakiusių libreto, „realistinio“ teksto pateikimo ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams. Atsisakęs to įprasto buitinio teksto kalbos, baletmeisteris privertė ir atlikėjus keisti kūno kalbą.

Kondratavičiaus kaip baletmeisterio debiutas įvyko 1970 m. gruodžio 26 d., kai teatro uždangai pakilus žiūrovams pristatytas vieno veiksmo baleto spektaklis „Atsisveikinimo simfonija“ pagal Franzo Josepho Haydno muziką. Tad tiek žiūrovai, tiek Lietuvos baletas gavo gražią kalėdinę dovaną. Sakoma, kad viena kregždė – dar ne pavasaris, bet jau 1971 m. vasario 27 d. Antano Rekašiaus „Aistras“ pristatė hiperaktyvus baletmeisteris Elegijus Bukaitis. Kondratavičius neliko „skolingas“ ir 1972 m. rugsėjo 29 d. pateikė malonią staigmeną – vienaveiksmį baleto spektaklį „Terra Archegon“ pagal Juliaus Juzeliūno muziką „Afrikietiški eskizai“.

Kondratavičiaus kūrybos sąraše – ne vienas ir ne du choreografiniai kūriniai, vis dėlto „Archegono žemė“ – vienas brandžiausių bei originaliausių jo darbų. Nors prieš tai ir po to buvo ir vienaveiksmės „Akimirkos“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką, ir „Peras Giuntas“ pagal Edvardo Hagerupo Griego muziką (bet su reveransu draminiam baletui), ir gausybė choreografinių inkliuzų šalies dramos teatruose, tačiau „Archegono žemė“ pelnytai užima tikrai svarią vietą mūsų baleto padangėje. Tiesa, ne visuomet taip buvo. Kai šį ne patį didžiausią choreografijos deimančiuką Kondratavičius pastatė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams, per repeticiją kompozitorius Juzeliūnas man išreiškė viltį, kad „Afrikietiški eskizai“ galbūt kada nors bus atlikti ir profesionalių šokėjų. Nors jau ėjo 8-asis XX a. dešimtmetis, nieko negalėjo padaryti ir Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktorius bei meno vadovas Virgilijus Noreika. Atrodo, kad kultūros ir meno funkcionieriai vis dar negalėjo kompozitoriui dovanoti už jo operą „Sukilėliai“. Viliuosi, jog kada nors šią choreografijos miniatiūrą vėl pamatysime akademinėje scenoje. Ji tikrai to verta, kaip verti ir jos autoriai kompozitorius Juzeliūnas ir choreografas Kondratavičius.

Dažnai prisimenu ir leidžiu sau pacituoti vieną Marijaus Petipa teiginį, kuris tarsi parodo kryptį choreografams: „Talentingas baletmeisteris, atnaujindamas senus baletus, šokius kurs vadovaudamasis savo fantazija, savo talentu bei žiūrovų skoniu ir negaiš laiko kopijuodamas tai, kas buvo kitų padaryta senais senais laikais.“ Vienas tokių talentingų baletmeisterių, praktine veikla realizavęs Petipa teiginį, – Egidijus Domeika. Maskvos choreografijos mokyklos auklėtinis, 1972 m. pradėjęs šokėjo karjerą Lietuvos operos ir baleto teatre, netruko įsitvirtinti tarp pagrindinių atlikėjų. Tai lėmė puikiai įsisavinta klasikinio šokio atlikimo technika, gaivališkas temperamentas, kai to reikėdavo kuriamam personažui (pvz., Bazilis Ludwigo Minkaus „Don Kichote“), ir gebėjimas valdyti tą temperamentą šokant pagrindinius vaidmenis Piotro Čaikovskio baletuose „Gulbių ežeras“ ir „Miegančioji gražuolė“ arba Francą Léo Delibes’o „Kopelijoje“. Dabar galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs Domeikos likimas, jei nuo jo nebūtų nusisukusi Fortūna, ir ne tik nusisukusi, bet ir išdavusi. Po nelaimingo atsitikimo Domeika neteko kojos. Ar įsivaizduojate, kaip turėjo jaustis baleto šokėjas, pilnas jėgų, vis dar kylantis į profesionalumo olimpą. Sakoma, kad tai, kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius. Domeika buvo stiprus ir be tų visų likimo išbandymų. Jis taip ir liko ištikimas savo požiūriui į klasikinį šokį, tikėjimui grožiu, kurį scenoje skleidė šokis.

Tas tikėjimas ir palaikė Domeiką nebylioje kovoje už Lietuvos baletą, už grožį scenoje. Kolega Helmutas Šabasevičius rašė: „<...> Domeika pasirinko klasikinio šokio kalbą, retsykiais pagyvindamas ją originaliu siluetu, poza, judesiu. Balsio muzika skatino kurti ne tik šokio, bet ir teatro spektaklį, kuriame svarbi personažų, visų pirma Eglės, vidinė drama. <...> Choreografas nenorėjo, kaip dažnai būna klasikiniam balete, vaidmenį skaidyti į atskirus šokio numerius, mėgino kurti nenutrūkstančią plastinę partijos liniją. Šis principas priartino iš esmės klasikinio baleto struktūra remiantis sukurtą veikalą prie modernesnės šokio plastikos spektaklių“ („Baletas LT. Originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX–XXI a. pradžioje“, Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2022, p. 67). Pateikdamas „Eglę žalčių karalienę“ žiūrovų teismui choreografas nebijojo jokio nuosprendžio, nes jautėsi neišdavęs savo principų, savo pasirinkto kelio. Ko gero, ir tai lėmė, kad „Eglė žalčių karalienė“ buvo paskutinis Domeikos sukurtas baletas. Gaila, kad iki 1998 m., kol jis buvo gyvas, neatsirado galimybės sudaryti sąlygas pastatyti dar bent vieną baletą. Gal Domeikos kūryba kažkam trikdė gyvenimą? Gal grožio siekis ne tik gyvenime, bet ir scenoje šiais laikais nereikalingas?