Ikonos reprezentuoja istoriją iš greta esančio medinio Šnipiškių rajono. Stebint greito gyvenimo virsmą kaimiškos buities rajone, atrandamas dviejų skirtingų tempų susidūrimas. Tai tapo autoriaus tyrimo lauku ir žaidimo aikšte. Ekspozicijoje šios ikonos tampa prekybos kiosko dalimi. 

Kreipiant dėmesį į miesto erdves panašias į Šnipiškes, diskutuojama apie ateitį: kaip keičiasi gyventojų būdas, kokios legendos kuriasi. 

 Kūrinys iš VDA grafikos katedros magistrų parodos „ZOOM OUT / pereinamieji kambariai“ perėjoje tarp Vilniaus universalinės parduotuvės ir Vilniaus savivaldybės. 

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.

Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).

Gegužės 20 dieną, pirmadienį, 19 val. menų fabrike Loftas (Švitrigailos g. 29, Vilnius, įėjimas pro parduotuvę „Iki“) vyks VIENO VAKARO paroda „NR. 4“, organizuojama sambūrio „Trys dienos“.

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Paroda „Jos“, skirta Moters dienos progai, atidaroma šventės išvakarėse – kovo 7 dieną, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje LDS būstinėje (Vokiečių g. 4/2, Vilnius). Sakoma, nereikia tų tulpių. Ir nereikia arba reikia, bet ši šventė – ne apie gėles.

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.

Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.

O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.

Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius: sausio 26 d. 13 val., vasario 16 d. 13 val.

Misijos svarba augo minutėmis.

Lyg banga užliedama kiekvieną.
Tūkstančiai buvo įtraukti.
Niekas neliks nuošalyje!
Mes pasieksime savo tikslą!
Tik truputis abejonės. Tik mažas sutapimas sulaikė srovę. Sumaištis prieš pabudimą.
14320 prarastų… turbūt dėl oro sąlygų!

Viduryje Niekur yra dviejų žinomų latvijos menininkų grupinė paroda. Joje pamatysite Egono Persevics skulptūrą ir Uldžio Rubezio tapybą. Parodoje eksponuojami kūriniai yra meninkų darbo vaisius, pasiektas diskusijomis apie realybių konfrontaciją bei suvokimą. Paklaustas apie projektą, Egons Persevics papasakojo apie Uldžio Rubezio tapybos darbą, kuris išpravokavo parodos idėją. ``Jis parodė nebaigtą paveikslą, prie kurio dirbo. Paveiksle pamačiau situacija kuri galėtų nutikti senuose video žaidimuose, kuriuose žaidėjas vaikšto po simuliuotą pasaulį, jam kažkaip pavyksta nesilaikyti iš anksto parašyto scenarijaus ir atsiduri žemėlapio pakraštyje. Taigi žaidėjas stovi ant krašto ir žvelgi nuo savo pasaulio į kažką neapibrėžto ir neparašyto. Jau anksčiau galvojau apie šį subjektą, bet neprisiverčiau pradėti dirbti ta kryptimi. Dabar atėjo laikas pradėti.``
Paroda veiks nuo sausio 18 d. iki gegužės 31 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.

Atidarymas sausio 18 d. 19 val.

Gegužės 14 d. 19 val. menų fabrike „Loftas“ vyks vieno vakaro paroda „NR. 3“, pristatoma sambūrio „Trys dienos“. Šioje parodoje siūloma į tapybą pažvelgti kaip į patyrimą. Kūrinio atsiradimo aplinkybės čia tampa ne mažiau svarbios nei galutinis meninis objektas.

Gruodžio 14 d. (ketvirtadienį) 18 val. kviečiame visus į galeriją „Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas), kur vyks dviejų parodų atidarymai. Antrojo aukšto ekspozicinėje erdvėje pristatysime galerijos menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų". O trečiame: 70-ties metų jubiliejų švenčiančios, tapytojos Laimos Drazdauskaitės personalinę parodą "Avarinis išejimas". Lauksime Jūsų!

Džiaugiamės galėdami pristatyti galerijos „Meno parkas“ menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų“. Tai yra pirmoji šios Vokietijoje gyvenančios, kuriančios ir pripažinimo sulaukusios autorės personalinė paroda Lietuvoje.

Su personaline paroda grįždama į Kauną, miestą, kuriame pradėjo meno studijas, Patricija Gilytė taip pat sugrįžta prie klasikinės meno formos – natiurmorto tyrimo. Autorės kūrybai būdinga ją dominančias temas nagrinėti pasitelkiant įvairiausias stilistikas, medžiagas, objektus, mechaninius elementus, taip pat – kviestis bendradarbiauti kvalifikuotą komandą – kompozitorius, operatorius, fotografus, bet kokius profesionalus, kurie padėtų drąsiai eksperimentuoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo – taiklaus ir unikalios išraiškos kūrinio.

Besigilindama į natiurmorto žanrą, Patricija Gilytė jungia savo pastarąjį dešimtmetį naudotas medijas: videomeną bei techniką, kai atvaizdus kuria iš pikselių (standartinio dydžio modulių iš įvairių medžiagų (cukraus, putų polistirolio ir kt.), taip pat žaidžia pavadinimais ir neatitikimais. Šioje Patricijos Gilytės parodoje natiurmortas svarbus ne kaip tradicinis paveikslas, o kaip erdvės, objektų ir kadrų sąveika. Lietuviškai natiurmortas verčiamas kaip negyvoji gamta, iš prancūziško nature morte. Angliškas still life pavadinimas nurodo besielę, sustingusią natūrą. O olandų kalba – natiurmortas stilleven gali būti interpretuojamas, kaip nenutrūkstantis gyvenimas, tylus, sustabdytas gyvenimas. Tuo natiurmortas artimas Patricijos Gilytės naudojamai videomedijai, kuri užfiksuoja gyvenimo judėjimą, sutalpindama jį į laikmeną, technikos pagalba gebančia atkurti to judesio dvelksmą. Ši paroda yra tęstinis projektas: kaip ir ankstesniuose projektuose, specifinės vietos kūriniais autorė reaguoja į parodinės erdvės bei geografinio konteksto ypatumus.

Performatyvumas - svarbus Patricijos Gilytės kūrybos aspektas, įsitvirtinęs kaip kūrybinė strategija jau nuo 2000-ųjų metų. Sąveika su aplinka, anot autorės, nenutrūksta ir ruošiant parodą, kūryba transformuojasi veikiama įvairių sąlygų, taip pat ir apribojimų. Kūriniais užvaldomą erdvę menininkė dažnai paverčia neatsiejama kūrinio, o taip pat ir kūrybos dalimi. Parodos tampa besitęsiančiais, performatyvumu grindžiamais, reiškiniais.

Parodoje išvysite, išgirsite arba užuosite laikrodžius, vašką, žvakides, medžiagą, karpius, bei cukrinius kilimus – 11 praėjusių metų sutalpintų viename kūrinyje. Antiretrospektyvinis parodos charakteris formuojamas pasakojimais bei komentarais.
_____________________________________________________________________________________
Antroji parodą kurią galėsite aplankyti galerijoje, tai tapytojos, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorės - Laimos Drazdauskaitės - personalinė paroda „Avarinis išėjimas“. Kviečiame!
Parodos tema ir galerijos patalpa atkreipė mano dėmesį į tą ribą, kur realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti - beveik „objektais“. Iš šios situacijos man beliko tik ieškoti „Avarinio išėjimo“ apniūkusiame danguje autobusu važiuojant į Šančius.  (L. Drazdauskaitė)
Parodos galerijoje „Meno parkas“ veiks iki 2017 m. sausio mėn. 12 d.
Parodos yra galerijos projekto "Kaunas.LT" dalis.
Dalinai parodų įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

Galerijos ekspozicinių erdvių darbo laikas:
II-V 12-18:30
VI 11-16

„Meno parkas“, Rotušės a. 27, 44279 Kaunas                                     

www.artsy.net/meno-parkas   
www.menoparkas.lt                                                                                  www.facbook.com/galerija.meno.parkas
[email protected]                                                                           www.instagram.com/menoparkasgalerija    
                                                                                                                      www.twitter.com/galerijamenopar

Lietuvoje vis dar neįprasta komiksus suvokti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau ši medija mūsų šalyje turi nemažą gerbėjų ratą ir susilaukia vis daugiau dėmesio. Šį kartą komiksų mėgėjams siūloma pažvelgti į kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant ir aiškinantis, kaip turėtų atrodyti ir skambėti  garso komiksas, ši idėja buvo įgyvendinta kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė parengė piešinius, o aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė garso takelius.