Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujamas Baltijos baleto teatras nuolat ieško naujų reginio formų, dažnai į savo spektaklius įtraukia vaizdo projekcijas ar lazerių šou elementus, tad naujausias šios nedidelės trupės darbas – „Aqua Chorus“, kuriame šeši šokėjai dėl dėmesio varžosi su scenos gale sumontuotų fontanų purslais, – pratęsia eksperimentų ir kontaktų su populiariųjų reginių išlepintais žiūrovais paieškų kelią. Spektaklis rodytas salėje „Compensa“, kurios aplinka nėra labai tinkama didesnių meninių tikslų siekiantiems pasirodymams, nes scenos matomumas gana netolygus, o sėdintieji pirmose eilėse negali matyti šokėjų kojų (jos šiame mene vis dėlto atlieka svarbiausią vaidmenį).

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Po keturiasdešimties metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) grąžino skolą kompozitoriui Feliksui Bajorui – lapkričio 17, 18 ir 19 d. įvyko jo operos-baleto „Dievo avinėlis“, parašyto 1982-aisiais, premjeriniai spektakliai. Meno kultūros žurnale „Krantai“ (1989, gegužė) išspausdinta paties kompozitoriaus parengta publikacija su šio kūrinio užsakymą bei svarstymą nušviečiančiais dokumentais ir tuometės Meno tarybos rezoliucija: „Į 1984 metų repertuarą operos „Dievo avinėlis“ neįtraukti. Jei autorius pataisys libretą ir muziką, ateityje... žiūrėsim.“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė sezoną pradėjo pasipildžiusi keliais jaunais šokėjais, tarp jų – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai Nora Straukaitė, Adriana Jakonytė, Nijolė Seriožnikova (klasikinio šokio mokytoja Deimantė Karpušenkovienė) ir Jonas Kertenis (klasikinio šokio mokytojas Danielius Kiršys) bei šokėja iš Ukrainos Anastasija Tokina. Į pirmąjį sezono spektaklį baleto artistai pakvietė vaikus – parodė Kareno Chačaturiano „Čipoliną“, kuriame grafienių Vyšnių vaidmenis pirmą kartą atliko Kotryna Rudych ir Straukaitė.

Ši diena Lietuvos profesionaliajam šokiui ypatinga – lygiai prieš šimtą metų Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje, įvyko pirmasis Olgos Dubeneckienės baleto studijos moksleivių koncertas. Pirmoje dalyje mokinės parodė baleto pamoką prie atramų, po to – salės viduryje. Antroje dalyje žiūrovai pamatė atskirų šokių programą, kurioje kartu su kitomis studijos auklėtinėmis dalyvavo Jadvyga Jovaišaitė, vėliau tapusi viena mėgstamiausių Valstybės teatro baleto artisčių.

„Juodasis žemynas“ – vyresnioji karta tikriausiai dar prisimena šį vaizdingą posakį, kuriuo net ir dabar kartais apibūdinama Afrika. Tačiau Vytauto Kasiulio dailės muziejuje gegužės 10 d. atidaryta paroda „Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės, svajos ir realijos“ atskleidžia kur kas daugiau šio žemyno spalvų – tiesiogine ir perkeltine prasme. Parodos kuratorės Vilma Gradinskaitė ir Karina Simonson bei eksponuojami kūriniai griauna ir šį, ir kitus su Afrika susijusius stereotipus, rodo įdomią, nevienareikšmę jos šiuolaikinės vizualinės kultūros panoramą.

Prieš porą metų Didžiajame teatre Poznanėje parodytas vienaveiksmių baletų vakaras BER (Robert Bondara / Alexander Ekman / Martynas Rimeikis), o gegužės 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusio panašiais principais sukomponuoto baletų triptiko programėlę papuošė raidės RPM. Trys choreografai – lietuvis Martynas Rimeikis (g. 1980), ispanas Ivánas Pérezas (g. 1983) ir anglas Wayne’as McGregoras (g. 1970), trys skirtingi kūriniai, trys panašia kontempliatyvia nuotaika persmelktos šokio novelės, judesiu atskleidžiančios žmogaus sielą, spinduliuojančią nerimą, ilgesį ir viltį.

Marija Simona Šimulynaitė – jauniausia choreografė, išmananti klasikinio baleto leksiką ir galinti ja remtis savo choreografiniuose darbuose. Nors jos vadovaujamas Baltijos baleto teatras (BBT) kuria įvairių žanrų spektaklius, kuriuose derinamos įvairios stilistinės priemonės, nemažai juose dalyvaujančių įvairių kartų šokėjų turi ir klasikinio baleto artisto išsilavinimą (nuo žinomo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solisto Igorio Zaripovo iki prieš porą metų baleto artisto diplomą gavusio Pijaus Ožalo), ir choreografė stengiasi atskleisti jų šokio technikos galimybes.

Vienas paskui kitą rodyti trys Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ spektakliai iš nerimo ir nežinios persmelktos kasdienybės nukėlė į romantizmo idėjomis alsuojantį XIX a. pasaulį ir padėjo kuriam laikui atkurti emocinę pusiausvyrą. Balete daug dėmesio skirta ne tik choreografinėms formoms, bet ir vaidybinėms scenoms, leidžiančioms žiūrovams įsijausti į pasakojimą ir mėgautis tokiomis būdingomis tam laikotarpiui estetizuotomis netekties ir liūdesio būsenomis. Solistai Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius toliau kuria ir tobulina savo herojų biografijas, o Laucius entrechat six serijoje, atrodė, atsiplėš nuo žemės ir pramuš scenos lubas.

Ilgai lauktas pirmasis pasimatymas su graikų menininko Dimitrio Papaioannou kūryba, kuriam įvykti padėjo šių metų festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, atvėrė tokias estetinio suvokimo erdves, kurias įtikinamai perteikti gali tik nemenką literatūrinį talentą turintis vertintojas.