Šokio dienoraščiai

Kovo 31 d.

Vienas paskui kitą rodyti trys Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ spektakliai iš nerimo ir nežinios persmelktos kasdienybės nukėlė į romantizmo idėjomis alsuojantį XIX a. pasaulį ir padėjo kuriam laikui atkurti emocinę pusiausvyrą. Balete daug dėmesio skirta ne tik choreografinėms formoms, bet ir vaidybinėms scenoms, leidžiančioms žiūrovams įsijausti į pasakojimą ir mėgautis tokiomis būdingomis tam laikotarpiui estetizuotomis netekties ir liūdesio būsenomis. Solistai Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius toliau kuria ir tobulina savo herojų biografijas, o Laucius entrechat six serijoje, atrodė, atsiplėš nuo žemės ir pramuš scenos lubas. Maloni šio spektaklio staigmena – po ilgesnės pertraukos į baleto sceną grįžusi pagrindinė LNOBT solistė Kristina Gudžiūnaitė, su Victoru Coffy stilingai ir lengvai šokusi Valstiečių pas de deux. 

Balandžio 1 d.

Kas vakarą išgyvendamas nelaimingos Žizel meilės istoriją, džiaugiesi naujomis vaidmenų detalėmis. Dėmesį traukė nuoširdus, naivus Gohar Mkrtchyan kuriamas Žizel įvaizdis, jausmingas, elegantiškas, savo lengvabūdiškumo pasekmes jautriai išgyvenantis Jeronimo Krivicko Albertas, už puikius entrechat six taip pat sulaukęs entuziastingų publikos ovacijų. Spektaklio puošmena buvo ir Valstiečių pas de deux – su Gudžiūnaite pirmą kartą šoko Edvinas Jakonis, tiksliais, grakščiais, lyg be jokių pastangų atliekamais šuoliais perteikęs romantinės choreografijos esmę. Labai įdomus buvo dar vienas debiutas – Karolina Matačinaitė pirmą kartą atliko vėlių valdovės Mirtos vaidmenį. Pirmose jos scenose buvo akivaizdus jaudinantis liūdesys, atskleidžiantis antrojo spektaklio veiksmo svarbiausią temą, kuris tik pamažu, pasirodžius kitoms vėlėms, užleido vietą griežtoms ir negailestingoms intonacijoms.

Balandžio 2 d.

Paskutinis „Žizel“ spektaklis intrigavo labiausiai – pagrindinį vaidmenį pirmą kartą atliko Julija Stankevičiūtė, priklausanti jauniausiai Lietuvos baleto artistų kartai. Įvairiapusis jos talentas džiugina ir šiuolaikiniuose, ir klasikiniuose spektakliuose: visai neseniai ji puikiai pasirodė balete „Bajaderė“. Žizel – kiekvienos balerinos svajonė; variacija iš šio baleto 2015 m. Stankevičiūtei padėjo laimėti tarptautinio jaunųjų baleto artistų konkurso „Jeune Ballet Méditerranéen“ Grase (Prancūzija) auksą. Po septynerių metų – visavertis vaidmuo spektaklyje, liudijantis šokėjos techninę ir artistinę brandą. Stankevičiūtė savo herojei suteikia spalvų, paryškinančių pagrindines meilės, išdavystės ir atleidimo temas. Ypač jaudina jos kuriamas trapus, šviesus pirmojo veiksmo Žizel pasaulis, įtikinantis, kad meilės jausmas ją aplankė pirmą kartą, – tuo skaudesnis, tragiškesnis šio pasaulio griuvimas veiksmo pabaigoje. Stankevičiūtė įtaigiai suvaidino Žizel išprotėjimo sceną, dramatišką finalo nuotaiką padėjo sukurti ir Žizel motina Berta, kurią pirmą kartą vaidino Vilija Montrimaitė – beje, Stankevičiūtės bendraklasė M.K. Čiurlionio menų mokykloje bei bendrakursė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Antrajame veiksme Stankevičiūtė sukūrė skaidrų Žizel vėlės paveikslą, kurio nežemiškus pavidalus perteikti padėjo patyręs ir patikimas partneris Genadijus Žukovskis.

Šiame spektaklyje buvo ir daugiau debiutų: elegantišku, aristokratišku grožiu spindėjo Batilda – Miryam Roca Cruz, Valstiečių pas de deux pirmą kartą šoko Marine Pontarlier (jos partneris – Danielis Dolanas).

Balandžio 12 d.

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius šiais metais vėl parengė nemažą būrį būsimųjų baleto artistų, kurie, tikėtina, papildys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno bei Klaipėdos valstybinių muzikinių teatrų baleto trupes. Vaikinų klasę mokė pedagogas Danielius Kiršys, jo auklėtinis Jonas Bernardas Kertenis, pažįstamas iš Baleto skyriaus koncertų, jau sukūręs Princo vaidmenį balete „Pelenė“, senokai kreipia dėmesį elegantiškomis judesio formomis, dėmesiu šokio siluetų detalėms. Egzamino programą atlikti jam padėjo jaunesnių klasių vaikinai, kurie taip pat mokosi Kiršio klasėje.

Dešimties šių metų absolvenčių merginų mokytoja – Deimantė Karpušenkovienė, parengusi beveik pusantros valandos trukusią sudėtingą egzamino programą. Tarp jos auklėtinių – ir Nora Straukaitė, tarptautinių jaunųjų baleto artistų konkursų dalyvė ir laimėtoja, įdomios Anželikos Cholinos choreografinės kompozicijos pagal M.K. Čiurlionio „Jūrą“ solistė, neseniai sukūrusi ir Pelenės vaidmenį.  

Balandžio 13 d.

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, kuris įspūdingai prasidėjo Dimitrio Papaioannou spektakliu „Transverse orientation“, programą pratęsė Pietų Korėjos šokio enfant terrible vadinamos menininkės Eun-Me Ahn spektaklis „Šiaurės Korėjos šokis“. Kaip ir galima buvo tikėtis, čia remiamasi politinėmis, kultūrinėmis ir estetinėms dviejų Korėjų įtampomis, kurias iliustruoja ekrane pasirodančios datos. Spektaklyje vyrauja ironiškas žvilgsnis į reprezentacinę, militaristinę Šiaurės Korėjos kultūros tapatybę, tačiau ne visiems lengva besąlygiškai priimti šią kūrybinę strategiją ir ja mėgautis. Šokiai su kaspinais, vėduoklėmis ir kitais aksesuarais, akrobatiniai triukai, blizgantys ir „kermošinių“ saldainių popierėlių spalvų derinius primenantys kostiumai kuria margą reginį, stokojantį konceptualumo. Ryškesnių prasminių orientyrų jam nesuteikia nei muzikantės, grojančios tradiciniu instrumentu, epizodas, atskleidžiantis tas pačias kultūrines abiejų Korėjų šaknis, nei neabejotinai savotiškos charizmos turinčios pačios menininkės pasirodymas. Vis dėlto su didele žiūrovų dalimi spektakliui pavyko užmegzti jausminį ryšį, ir artistai buvo išlydėti gana ilgai trukusiais plojimais atsistojus.

Balandžio 14 d.

Baleto skyriaus absolventų duetinio šokio egzaminas visų pirma domino todėl, kad šią laidą mokė dabartiniai LNOBT pagrindiniai solistai Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis. Išradingas kombinacijas su pakėlimais ir prilaikymais moksleiviams padėjo įgyvendinti ir LNOBT artistai Aistis Kavaliauskas bei Tomas Kratkovskis.

Vakare Žukovskiui iš pedagogo teko virsti Čiurlioniu – dalyvauti pirmame iš trijų atnaujintų Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ spektaklių. Prieš prasidedant vaidinimui teatro fojė vyko pokalbis su kompozitoriumi Kuprevičiumi ir choreografu Robertu Bondara, kurį moderavo jauna baleto ir šokio kritikė Ditė Elzbergaitė.

Nors rodytas senokai, spektaklis nepateikė staigmenų naujais vaidmenimis, solistų Žukovskio ir Krivicko kuriamas dvilypis Čiurlionio paveikslas pasirodė jautrus ir gana gilus, nors šį kartą dėmesį labiau traukė atskirų sprendimų iliustratyvumas, kuris sustiprina spektaklio edukacinę, pažintinę vertę, tačiau prislopina savarankišką choreografijos kaip meninės kalbos poveikį.

Balandžio 15 d.

Didįjį penktadienį Baleto skyriuje vyko baigiamosios klasės charakterinio šokio egzaminas, kasmet suteikiantis progų įvertinti būsimųjų baleto šokėjų artistinį talentą ir temperamentą. Pedagogės Aušros Gineitytės sudėliotą turiningą programą pradėjo judesiai ir jų kombinacijos prie atramų, o baigė atskirų šokių ekspozicija. Šalia žinomų choreografinių epizodų parodytos ir pačių moksleivių Džesikos Vienažindytės bei Emilijos Stasiūnaitės sukurtos ir atliekamos kompozicijos. Nudžiugino moksleivių artistiškumas, gebėjimas pajusti muziką ir perteikti nuotaiką, sukurti epizodą-mini spektaklį, atskleidžiantį vis kitokį charakterį.

Spalvingos melodijos, ryškūs judesiai, įvairus emocijų spektras per pietus Šokio teatre, o vakare „Menų spaustuvėje“ – festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programos lietuviškas akcentas: Annos Marijos Adomaitytės „Pas de deux“, kuris šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ 2022 m. atrinktas į įdomiausių jaunųjų Europos choreografų dvidešimtuką. Šveicarijoje gyvenanti kūrėja yra išsamiai aiškinusi savo kūrinio idėją, pasakojusi apie savo ir šokėjų Mélissos Guex ir Victoro Poltier atliktą parengiamąjį darbą ieškant vyro ir moters dueto šiuolaikinėmis socialinėmis sąlygomis prasmių. „Patriarchalinio režimo įžadus“ (cituojant pačią menininkę) kūrėjai-tyrėjai penkiasdešimt minučių laužė mėlynu kilimu išklotoje Juodosios salės arenoje, juos stebėjo iš visų pusių areną apsupę žiūrovai, tikriausiai simbolizuojantys „heteronormatyvią meilę“. Iš viršaus blausiai švytinčių stačiakampių prislėgtoje erdvėje mechaniškas, bejausmis pasikartojančių judesių rinkinys iš atlikėjų reikalavo didžiulio susikaupimo ir fizinių pastangų, spindinčių veidais savu ritmu riedančiuose prakaito lašeliuose. Jaunatviška kūrybos, kaip laužymo, strategija sukaupusiems daugiau gyvenimiškos ir meninės patirties žiūrovams neatvėrė netikėtų patyrimo erdvių, o pačius kūrėjus pavertė kaleidoskopiško šiuolaikinio šokio tyrimo objektais.

Balandžio 20 d.

Šių metų tarptautinis baleto konkursas „Youth America Grand Prix“ vėl buvo sėkmingas Lietuvos dalyvėms. Per tiesiogiai transliuojamą apdovanojimų ceremoniją paskelbta, kad Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė Akvilė Šulcaitė (mokytojos Kristina Kanišauskaitė-Navickienė ir Neli Beredina) pateko tarp dvylikos geriausių konkurso dalyvių. Klasikinio šokio konkursinėje programoje ji atliko variaciją iš baleto „Venecijos karnavalas“ (dar žinomą kaip Satanella), o šiuolaikinio šokio programoje šoko Aušros Krasauskaitės sukurtą kompoziciją. Šulcaitei bei kitai Baleto skyriaus moksleivei Evai Bugakovai (mokytoja Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė) skirtos Harid Conservatory (FL) vasaros mokyklos stipendijos, be to, Bugakova apdovanota Johno Cranko baleto mokyklos Štutgarte metine stipendija. Bugakova konkurse atliko variaciją iš baleto „Pachita“ ir šiuolaikinio šokio kompoziciją, kurią sukūrė Sigita Juraškaitė.

Balandžio 21–23 d.

Vasarinio projekto „LNOBT Open“ baleto diptikas „Pachita“ ir „Bolero“ grįžo į uždaras erdves ir su minimaliais dalyvių pakeitimais buvo rodomas tris vakarus iš eilės. Teatro scenoje spektakliai atrodė solidžiau ir neprarado estetinio „rausvos“ ir „raudonos“ kontrasto intrigos, kuri labiau suvokiama nei pajuntama. Kūrėjų sumanymas apvalyti Marijaus Petipa choreografiją nuo XIX a. antrosios pusės baletui būdingų vizualinių aksesuarų, siekiant atskleisti abstraktų, formalų klasikinio šokio grožį, suprantamas. Iš baltų skydų suformuotoje scenos dėžutėje vykstantis choreografinis veiksmas ir vienas kitą keičiantys kordebaleto, duetų, trio ir solo epizodai tapo Juozo Statkevičiaus išpuoštų, „nimfos šlaunies“ spalvos kostiumais apsitaisiusių artistų meistrystės vitrina, kurios reprezentatyvumą atsvėrė antroje dalyje rodomas aistringas Maurice’o Ravelio ir Krzysztofo Pastoro „Bolero“. Nors sukurtas ir atliktas „patriarchaliniu režimu“, šis kūrinys skleidė įtraukiančią pirmapradžių jausmų ir instinktų energiją. Vasarinius įspūdžius papildė Kristina Gudžiūnaitė, pirmuose dviejuose „Pachitos“ spektakliuose debiutavusi kaip pirmosios variacijos atlikėja, o trečiajame pirmą kartą įsijungusi į Pas de trois atlikėjų gretas.