Tikrasis Afrikos „aš“

„Juodasis žemynas“ – vyresnioji karta tikriausiai dar prisimena šį vaizdingą posakį, kuriuo net ir dabar kartais apibūdinama Afrika. Tačiau Vytauto Kasiulio dailės muziejuje gegužės 10 d. atidaryta paroda „Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės, svajos ir realijos“ atskleidžia kur kas daugiau šio žemyno spalvų – tiesiogine ir perkeltine prasme. Parodos kuratorės Vilma Gradinskaitė ir Karina Simonson bei eksponuojami kūriniai griauna ir šį, ir kitus su Afrika susijusius stereotipus, rodo įdomią, nevienareikšmę jos šiuolaikinės vizualinės kultūros panoramą.

Nors Afrikos pavadinimas Lietuvos kultūroje žinomas nuo XVII a. (dar 1638 m. vasario 14 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV Vazos rūmuose Varšuvoje buvo parodytas spektaklis „L’Africa supplicante“), mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo egzotizmas, savotiškas afriquerie, ir nieko bendro su tikrąja Afrikos kultūra neturėjo. Tas pats būdinga ir negausiems afrikietiškiems motyvams XVIII, XIX ir XX a. pradžios Lietuvos kultūroje. Sovietmečio teatro fotografijose užfiksuoti tamsiai grimuoti Lietuvos artistų veidai iš spektaklio „Giliosios šaknys“ (1948), baleto „Gęstantis kryžius“ (1966) ir kitų kreipė dėmesį į rasizmo problemas ir Afrikos tema manipuliavo ideologinėje kovoje su Vakarais. Gal tik Juliaus Juzeliūno simfoninė siuita „Afrikietiški eskizai“ (1961) nutolo nuo pirminio ideologizuoto libreto „Vanagų sala“ ir po dešimtmečio virto spalvingu spektakliu „Archegono žemė“, kurį 1972 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatė choreografas Alfredas Kondratavičius.

Šiais metais progų pažinti tikrąją šiuolaikinę Afrikos kultūrą (bent jau kelis jos fragmentus) buvo daugiau. Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytas senegaliečio šokėjo ir choreografo Amalos Dianoro projektas „Siguifin“, kuriame derinama šiame archajiškame žodyje slypinti stebuklingos pabaisos reikšmė ir europietiškos šiuolaikinio šokio praktikos. Tradicijos ir naujų formų bei prasmių dermės akivaizdžios ir parodoje, kuri pirmą kartą Lietuvoje taip išsamiai pristato šiuolaikinę Afrikos dailę.

Afrikietiškos tapatybės klausimai šiuolaikinėje kultūroje dėmesį atkreipė prieš gerą dešimtmetį, kai sekant Lietuvos baleto pėdsakais teko lankytis Monte Karle ir ten pamatyti afrikiečių kilmės brito Ynkos Shonibare (g. 1962) parodą „Looking up...“, surengtą Nouveau Musée National de Monaco. Londone gimęs ir Nigerijoje užaugęs menininkas ryškiaspalviais kūriniais siekia suvokti savo europietiškos ir afrikietiškos tapatybės proporcijas, neretai vizualiai ir medžiagiškai transformuodamas kanoninius Europos kultūros paveldo kūrinius, tokius kaip Thomo Gainsborough „Ponų Andrews portretas“ (apie 1750), Jeano-Honoré Fragonard’o „Sūpynės“ (1767), Théodore’o Géricault „Medūzos plaustas“ (1818–1819).

Kasiulio muziejuje veikiančios parodos veidas – Obou Gbais (g. 1992) iš Dramblio Kaulo Kranto paveikslas „Laisvė“, perfrazuojantis Eugene’o Delacroix kūrinį „Laisvė, vedanti žmones“ (1830). Tolimame dešiniajame šios Luvre eksponuojamos drobės plane ryškėja apibendrintai nutapytas Paryžiaus Dievo Motinos katedros siluetas su trimis mažais teptuko brūkštelėjimais – mėlynu, baltu, raudonu: iškelta Prancūzijos vėliava. Gbais paveiksle frygų kepurėle pasipuošusios atvirakrūtės laisvės alegorijos vietą užima afrikietiškų bruožų moteris su kasytėmis ir kauke, o kairėje akį traukia ant bokšto plevėsuojanti Ukrainos mėlyna ir geltona dvispalvė. Tad afrikietiška tapatybė atsiveria tam, kuo dabar gyvena daugybė žmonių, reflektuoja temas, jaudinančias ne tik Afriką, bet ir visą pasaulį.

Paroda, suskirstyta į tris sąlygines dalis – „Pasidalinti akimirka“, „Kasdieniai ritualai“ ir „Tikrasis „aš“, – priverstinai nemodeliuoja pačių kūrinių suvokimo, leidžia jiems kvėpuoti laisvai, skleisti tikrą šiuolaikinės Afrikos dailės dvasią (nemažai paveikslų sukurti šiais metais, dauguma – pernai ar užpernai).

Parodos kataloge – kur kas daugiau kūrinių, nei sutilpo trijose muziejaus salėse, o tie, kurie pasirinkti eksponuoti, išdėstyti taip, kad liktų erdvės jų savarankiškam bendravimui su žiūrovu, kad nekiltų estetinių įtampų su greta esančiais darbais.

Dauguma parodoje dalyvaujančių menininkų – Afrikos autochtonai, tačiau yra ir tokių, kurie atstovauja įvežtinei šio žemyno kultūrai, pavyzdžiui, Gavino Raino (g. 1971) iš Pietų Afrikos nutapytas optinis fragmentuotas amerikiečių aktoriaus Jameso Deano portretas – vienas iš seniausių šios kolekcijos darbų, sukurtas 2005 metais.

Vienspalviuose ryškiuose fonuose įkurdintomis tamsiomis baltadantėmis figūromis išsiskiria Pietų Afrikoje kuriančio Thokozani Madonselos (g. 1988) kūriniai. Juose akivaizdi ironija, perteikiama detalėmis (telefonu daroma asmenukė) ar tekstu („Better days are coming“). Įrašas anglų kalba byloja ir šalies bei žemyno ribas siekiančią peržengti komunikaciją.

Išimtinai vyrišką parodos autorių kompaniją paįvairina dailininkės iš Etiopijos Tiemar Tegene (g. 1985) mišria technika atlikti kūriniai – portretai, leidžiantys jai kalbėti kur kas platesnėmis nei konkrečių žmonių atvaizdavimas temomis. Ryžtingos, raiškios linijos, juodos ir kokios nors sodrios spalvos – žalios, raudonos – kontrastas sukuria paveikų ir įtaigų rezultatą, nepasiklysta tarp kitų parodoje eksponuojamų spalvingų kūrinių.

Vienas jauniausių parodos dalyvių – 2000-aisiais gimęs ir Ganoje kuriantis Oscaras Quarshie Nelsonas tiesiogiai įvaizdina jam rūpimą tapatybės klausimą, paveiksle „Tikrasis „aš“ plakatiškai pavaizdavęs rausvais drabužiais apsivilkusią juodaodę baleriną. Šis kūrinys vėl priminė matytą Shonibare’s vaizdo instaliaciją „Odeta ir Odilija“ (2005), kurioje dvi šokėjos – baltaodė ir juodaodė – su klasikinio silueto, bet ryškiais afrikietiškais raštais išmargintais drabužiais, stovinčios viena prieš kitą, skiriamos tik rėmo, sinchroniškai atlieka tuos pačius judesius, tapdamos veidrodiniais, bet kitokiais viena kitos atspindžiais, dailininko sukonstruotomis Baltąja ir Juodąja gulbėmis iš plačiausiai pasaulyje žinomo Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“. Šiame kūrinyje svarstoma apie odos spalvą ir kultūrinę prigimtį, ilgą laiką buvusią kliūtimi juodaodėms šokėjoms tapti „baltojo baleto“ dalimi. Oscaras Quarshie Nelsonas, savo paveikslo pavadinime susitapatindamas su savo kūrinio heroje, skatina galvoti apie kultūrinės, lytinės ir įvaizdžių tapatybės ribas.

Parodą papildo vaizdo medžiaga, supažindinanti su kelių menininkų kūrybos užkulisiais, ant palangių padėtos kaukės, leidžiančios parodos lankytojams taip pat kuriam laikui pakeisti savo tapatybę, pasislepiant už tamsių, stilizuotų afrikietiškų veidų.

Penkiolikos parodoje pristatomų šešiose Afrikos šalyse kuriančių dailininkų amžiaus vidurkis – 33 su puse metų, tarp jų vienas baltasis, viena moteris. Tai tikriausiai atspindi realią šiuolaikinės Afrikos dailės situaciją. Patys kūriniai patvirtina, kad čia išlieka dėmesys ritualams, spalvoms ir kaukėms, tačiau Afrikos dailė iškyla kaip mozaikiškas tradicijų ir naujovių derinys, praradęs savo regioninį ir etninį uždarumą, atsivėręs universaliems egzistenciniams klausimams.

Paroda veikia iki rugsėjo 4 d.