Šokio dienoraščiai

Lapkričio 25 d.

„Aqua Chorus“. Baleto ir fontanų šou su styginių orkestru

Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujamas Baltijos baleto teatras nuolat ieško naujų reginio formų, dažnai į savo spektaklius įtraukia vaizdo projekcijas ar lazerių šou elementus, tad naujausias šios nedidelės trupės darbas – „Aqua Chorus“, kuriame šeši šokėjai dėl dėmesio varžosi su scenos gale sumontuotų fontanų purslais, – pratęsia eksperimentų ir kontaktų su populiariųjų reginių išlepintais žiūrovais paieškų kelią. Spektaklis rodytas salėje „Compensa“, kurios aplinka nėra labai tinkama didesnių meninių tikslų siekiantiems pasirodymams, nes scenos matomumas gana netolygus, o sėdintieji pirmose eilėse negali matyti šokėjų kojų (jos šiame mene vis dėlto atlieka svarbiausią vaidmenį).

Šimulynaitė kuria su profesionaliais šokėjais, dauguma jų dėl įvairių priežasčių pasirinkę laisvo menininko kelią. Šiame spektaklyje šoko Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigę Agnė Steponkevičiūtė, Evelina Fokina, Audronė Stelionė, Danielius Voinovas, kartu su jais – buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistas Kipras Chlebinskas. Choreografinė kalba, besiremianti klasikinio baleto principais, skleidėsi skambant gyvai atliekamoms (nors įgarsinimas tą gyvybės pojūtį ir slopino) žinomoms kompozitorių Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Jules’io Massenet ir kitų melodijoms, kūrė reginį, kuris neturėjo ypatingos dramaturgijos ir labiau priminė šventinį koncertą.

Lapkričio 27 d.

„Aladinas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Stingant didesnės apimties baleto spektaklių vaikams, smalsu buvo antrą kartą pažiūrėti Ukrainos kompozitoriaus Oleksandro Rodino (g. 1975) spektaklį, kurį Kaune sukūrė jo tautiečių komanda – choreografas ir režisierius Serhijus Konas, muzikos vadovė ir dirigentė Oksana Madarash, scenografė Natalia Klisenko, kostiumų dailininkas Dmytro Kuriata. Ryškiomis rytietiškomis spalvomis švytintis spektaklis primena iliustruotą knygą, papildytą teatro ir kino priemonėmis. Kartais atrodė, kad vizualinių efektų per daug, spalviniai kostiumų deriniai pernelyg rėksmingi, o kai kurie animuoti vaizdai, nors ir išradingi, stokoja logikos – pavyzdžiui, įėjimas į olą projekcijoje vaizduojamas kaip grėsmingi žvėries nasrai. Spektaklio choreografija remiasi klasikinio baleto formomis, papildyta šiuolaikinio šokio elementais ir publiką papirkti mėginančiais režisūriniais sprendimais, tarkim, Džinas pasirodo su elektriniu paspirtuku. Įvestas ir Stebuklingą kilimą vaizduojantis personažas, kurio choreografinėje plastikoje naudojami akrobatikos elementai. Neįkyriai šmaikšti pasirodė detalė, spektaklį susiejanti su baletu: pabudęs Sultonas ne tik mankštinasi, bet ir atlieka klasikinio baleto pamoką prie lazdos. Ypač daug energijos prireikia Aladinui; šį vaidmenį per premjerą ištvermingai ir nuotaikingai atliko Valerijus Osadčenko, o šią dieną – Andrejus Ianbekovas. Premjeroje Džino vaidmenį kūrė Aurimas Tiškevičius, klastingo Džafaro paveikslą – ukrainietis Romanas Zavgrodnis, kuris lapkričio 27 d. įsikūnijo į Džiną (pertraukos metu su juo teatro fojė noriai fotografavosi vaikai), o Džafarą išraiškingai vaidino Deividas Dulka, Nacionalinės M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus absolventas, neseniai prisijungęs prie Kauno baleto trupės.     

Lapkričio 30 d.

„Orfėjas, Euridikė“ Dūmų fabrike

„Šiuolaikiniu baletu“ spaudos pranešimuose įvardintas kompozitorių Alberto Navicko ir Jūros Elenos Šedytės kūrinys pagal Rimanto Ribačiausko libretą kūną įgavo šiuolaikinės muzikos dueto „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas), choreografo Martyno Rimeikio bei šokėjų Julijos Stankevičiūtės ir Jeronimo Krivicko pastangomis.

Dūmų fabriko salė, kurią vykstant šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ programai prijaukino prancūzų menininkas Yoannas Bourgeois, čia rodęs savo „Laikinus sprendimus sustabdytai akimirkai“, scenografo ir šviesų menininko Arvydo Buinausko pastangomis virto metafizine erdve, magišku švytėjimu traukiančia akį dar iki prasidedant kūriniui. Bourgeois trumpose konceptualiose miniatiūrose gvildenami laiko klausimai rūpėjo ir „Orfėjo, Euridikės“ kūrėjams, nes, pasak pranešimo, jie spektaklį kūrė remdamiesi „naujausiomis fizikos idėjomis apie laiką“. Tačiau spektakliui kaip garsų ir judesių struktūrai jų keliami klausimai nesuteikė reikiamos kibirkšties, pasirodė pernelyg racionalūs, blaivus konceptualumas slopino dėmesį, kuriam nespėjus vėl susitelkti Orfėjo ir Euridikės istorija netikėtai pasibaigė.

Gruodžio 7 d.

„Spragtukas“ LNOBT

Dešimties kalėdinių „Spragtukų“ seriją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradėjo kartu su ryškiu debiutu – pagrindinį vaidmenį atliko vienas jauniausių baleto trupės solistų Edvinas Jakonis. Iki šiol matytas kaip mažesnių vaidmenų (Benvolijus „Romeo ir Džuljetoje“, Auksinis dievukas „Bajaderėje“) ir partijų (Valstiečių pas de deux „Žizel“, Pas de trois „Pachitoje“) atlikėjas, Jakonis įrodė, kad gali imtis ir sudėtingų, ištvermės bei vaidybinių gebėjimų reikalaujančių personažų. Solistas šoko sklandžiai, gražiomis pozomis ir lengvais judesiais perteikė šiai pasakai būtiną jaunystės ir polėkio dvasią, šiltomis veido išraiškomis mezgė ryšį su partnere Marija Kastorina. Abu solistai sukūrė patrauklų duetą, įtikinusį muzikoje slypinčia vaizduotės ir meilės galia.

Gruodžio 15 d.

„Auros“ jubiliejus „Menų spaustuvėje“

Choreografė Birutė Letukaitė ir jos įkurtas bei puoselėjamas Kauno šokio teatras „Aura“ – ypatingi Lietuvos kultūros reiškiniai. Šiais metais minimo „Auros“ keturiasdešimties metų jubiliejaus renginiai vyko ir Kaune, ir Vilniuje. Turtinga programa suteikė progų pamąstyti apie Lietuvos šiuolaikinio šokio kelią, „Auros“ kaip teatro ir kaip šokio individualybių formavimosi erdvės reikšmę, peržengiančią šokio ribas. Charizmatiška choreografės asmenybė – Kauno šiuolaikinio šokio spiritus movens, gebanti sudominti, įkvėpti, uždegti, o savo choreografiniais darbais siekianti reaguoti į praeities ir dabarties aktualijas. „Aura“ jau seniai nebe vien trupė, bet artimas estetines ir etines vertybes išpažįstančių žmonių bendruomenė, kurios gyvybingumu ir gausa buvo galima įsitikinti vakarui pasibaigus.

Į programą buvo įtraukti skirtingu metu sukurti darbai, seniausias jų – „Lietuviškos variacijos“ (1984), kuriame kartu su „Auros“ šokėjais pasirodė ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specializacijos moksleiviai, taip pat dalyvavę specialiai jubiliejui atkurtame spektaklyje „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“ (2003). Parodytos ir „Godos“ (2016), Vilmos Pitrinaitės performansas „Tai ne tavo sapnas“ (2021), o kompozicijoje „Prisiminimai apie ateitį“, kurią atliko visų kartų „Auros“ šokėjai, buvo ypač įdomu pamatyti Lietuvos moderniojo šokio pradininkės Danutės Nasvytytės mokinės ir jos idėjų tęsėjos Kiros Daujotaitės „Noktiurną“. Programą simboliškai užbaigė dabartinės „Auros“ atliekamas „Imagine / Įsivaizduok“, tapęs savotišku „Auros“ tapatybės manifestu.

Gruodžio 17 d.

„Užburtos akys“ LNOBT

Jau kuris laikas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje scenoje rodomi kameriniai operos spektakliai, kurių veiksmas telkiasi avanscenoje, o muzikantai įkurdinami scenos šonuose. Atėjo laikas šį formatą pritaikyti ir baletui. Pirmajam spektakliui pasirinkta reikšminga Lietuvos baletui tema – Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakoje „Smėlio žmogus“ pateikiama jaunuolio Natanaelio, įsimylėjusio lėlę-automatą Kopeliją, istorija. Choreografė Edita Stundytė Hoffmanno pasakojimą, baleto aistruoliams pažįstamą iš choreografo Kirillo Simonovo ir dailininko Michailo Šemiakino per anksti nunykusio spektaklio, pritaikė jaunesnio mokyklinio amžiaus moksleiviams. Derindama klasikinio ir šiuolaikinio šokio principus, ji sukūrė dviejų veiksmų spektaklį pagal gyvai atliekamą Mozarto muziką, papildytą kompozitorės Agnės Matulevičiūtės elektroniniais intarpais.

Nors baleto pasakojimas kartais trūkčioja, o užburtų akių motyvas daugiausia iliustruojamas šokėjams prie akių prisidedant menamus akinius iš pirštų, bendras spektaklio įspūdis malonus ir stilingas. Vaizdinį baleto pavidalą sukūrė dailininkė Indrė Pačėsaitė, jau senokai kurianti kostiumus įvairiems spektakliams, tačiau atrodo, kad tai jos kaip scenografės debiutas didžiojoje baleto scenoje (beje, ne taip seniai išleista Pačėsaitės iliustruota italų šokio menininkės Giannos Valenti knyga anglų kalba „I was born dancing“ – „Gimiau šokdama“). Lakoniškų formų, šviesaus kolorito scenovaizdžio elementai kuria apibendrintą miesto įvaizdį, o centre sumontuotos besivarstančios durys nesunkiai leidžia nusikelti į Profesoriaus K. dirbtuvę, kuriai Levo Kleino ir Andriaus Ringevičiaus šviesos suteikia paslaptingumo. Prie scenografijos dera Mariaus Vilčinsko vaizdo projekcijos, nušvintančios ant žvynuotos gaisrinės teatro uždangos ir leidžiančios „pasireikšti“ šio įdomaus netrukus penkiasdešimtmetį švęsiančio teatrinės architektūros elemento faktūroms.

Premjeriniame spektaklyje pagrindinius vaidmenis nuotaikingai atliko jauniausi LNOBT baleto trupės artistai Darija Seliukaitė (Klara), Joao Jezleris (Natanaelis), Briese Phelan-Boyd (Olimpija), Profesoriaus K. vaidmenį sukūrė įdomiais mininiais vaidmenimis dėmesį traukiantis vyresnės kartos artistas Laimis Roslekas.

Gruodžio 20 ir 22 d.

„Penki baletai iš Valstybės teatro repertuaro“ Šokio teatre

Daugiau nei metus trukę paruošiamieji projekto „Prieš devyniasdešimt metų. Penki baletai iš Valstybės teatro repertuaro“ darbai įgavo sceninį pavidalą: Šokio teatre buvo galima pajausti dalį tos muzikinės ir choreografinės energijos, kuri baigiantis 1932 metams sklido iš Valstybės teatro Kaune scenos. Tuometinio baleto trupės vadovo Nikolajaus Zverevo sumanyta baletų programa supažindino laikinosios sostinės žiūrovus su garsių ir garsėjančių XX a. pradžios choreografų Michailo Fokino, Vaclavo Nižinskio, George’o Balanchine’o kūriniais bei paties Zverevo braižą atskleidžiančiomis kompozicijomis, kurių skirtingą nuotaiką po devyniasdešimties metų perteikė šviesų dailininko Mariaus Apansko sprendimai.

„Krantų“ redakcijai bendradarbiaujant su nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriumi, Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, valstybiniu ansambliu „Lietuva“ bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi, buvo atkurti Carlo Marios von Weberio ir Michailo Fokino „Rožės dvasia“ (baletmeisteris Petras Skirmantas) bei Claude’o Debussy ir Vaclavo Nižinskio „Fauno popietė“ (baletmeisteris Aleksandras Jankauskas); spektaklių kostiumus, remdamasi garsiojo scenografo Leono Baksto eskizais, sukūrė Vida Leonavičiūtė-Insodienė. Šiuose spektakliuose XX a. pirmųjų dešimtmečių choreografijos stilistiką turėjo progos „pasimatuoti“ LNOBT solistai Rūta Karvelytė ir Edvinas Jakonis („Rožės dvasia“) bei Kauno valstybinio muzikinio teatro artistės ir solistai Aurimas Tiškevičius ir Auksė Mikalajūnaitė-Osadčenko.

Sugrįžimas į praeitį padovanojo ir tris kūrinius dabarčiai bei ateičiai: neišlikusį „Nakties raganų kalne“ sukūrė choreografės Giedrė Zaščižinskaitė ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė (solinę Šviesiosios dvasios partiją čia šoko Adelija Kondrataitė), o Franciso Poulenco „Aubade“ – Jurijus Smoriginas, dirbę kartu su Baleto skyriaus mokiniais. „Aubade“ parengtos dvi solistų sudėtys: Smorigino originaliai interpretuotą mitą apie skaistybės ir medžioklės deivę Dianą ir medžiotoją Akteoną įkūnijo Akvilė Šulcaitė, Adrianas Klimaševskis ir Tėja Daujotaitė (gruodžio 20 d.) bei Gabrielė Šinkūnaitė, Jurgis Vyrukaitis ir Smiltė Mazuraitė (gruodžio 22 d.); su moksleiviais repetavo mokytoja Deimantė Karpušenkovienė. Baletų vakarą užbaigė Maurice’o Ravelio „Bolero“, jį choreografė Aušra Krasauskaitė sukūrė kartu su „Lietuvos“ artistais, prie kurių prisijungė LNOBT baleto trupės šokėjas Jonas Bernardas Kertenis.

Projekto rėmėjų Lietuvos kultūros tarybos ir UAB „Puantas“ bei vakaro vedėjo aktoriaus Vaidoto Martinaičio dėka bent trumpam pavyko prisiliesti prie turtingos, netrukus šimto metų jubiliejų švęsiančio Lietuvos baleto istorijos.