Trisdešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ savo programą pradėjo Izraelio choreografo Emanuelio Gato darbu „Kartotojai“. Šokio teatro „Aura“ būstinėje – kino teatro „Romuva“ salėje – parodytas spektaklis sudomino savita erdvine ir ritmine struktūra, kurioje „Auros“ šokėjai, apsirengę minimalistiniais Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės sukurtais kostiumais, tapo lygiaverčiais choreografo partneriais. Tikslios judesių reakcijos derėjo su plastiškomis paslankių kūnų bangomis, smulkios rankų pirštų trelės tarytum pratęsė fortepijono muzikos garsus.

Tradicinis tampantis „LNOBT Open“ festivalis Valdovų rūmų kieme buvo atidarytas Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Likus kelioms valandoms iki spektaklio – įdomus pasivaikščiojimas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choro artiste ir gide Inga Bagaliūniene, prasidėjęs prie Vilniaus rotušės, kur 1809 m. Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos, talentingos dainininkės, Christine’s Gerhardi pastangomis oratoriją atliko to meto vilniečiai muzikantai. (Beje, Franko statomose operose buvo naudojami baleto intarpai – Niccolò Antonio Zingarelli „Romeo ir Džuljetoje“ juos statė baletmeisteris Dziwoni.)

„Aplinkui krenta žiedlapiai – it sniegas, / Ir krenta norai – jais šventai tikėjom, – / Pakąsti šalto rudeninio vėjo, / Tarytum metai, jau seniai praėję...“ – savo prisiminimuose apie Vilnių ir Lietuvos dvarus rašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869; iš lenkų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė). Įvairiausių augalų ir žiedlapių – sudžiovintų, nupieštų, nutapytų, išsiuvinėtų – apstu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Florentem“, kuri žydinčius augalus atskleidžia pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis: kaip stebėjimo, mokslo, kūrybos ir vaizduotės objektą.

Per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus didžiulio dėmesio sulaukęs Šeiko šokio teatro projektas „Indigo. Das Schliemann Projekt“, parodytas „Dūmų fabrike“, labiau priminė performatyvią instaliaciją, kurioje choreografinę mintį užgožė mėlynų plastiko dulkių pūga. Efektingas vizualinis sprendimas – juo gėrintis – drauge vertė nerimauti dėl Heinricho Schliemanno pėdomis sekančių šiuolaikinio šokio menininkų sveikatos: žiūrovams buvo siūlomi respiratoriai, o šokio archeologams klaidžioti po asociacijų erdves teko plikomis nosimis, burnomis ir akimis.

Dauguma Lietuvos kompozitorių parašytų baletų – vieno spektaklio kūriniai (išimtis – kelis kartus statyta Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“). Šią taisyklę sulaužė ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjera. 2005 m. į Vilniaus festivalio programą įtrauktas baletas, pastatytas Rusijos choreografo Kirillo Simonovo, tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro dalimi ir buvo rodomas iki 2013-ųjų. Tai vienintelis baleto spektaklis, sulaukęs paskyros „Prašome nenutraukti baleto „Dezdemona“ gyvavimo“ tinklalapyje www.peticijos.lt.

Naujausias Latvijos nacionalinės operos baleto trupės spektaklis – Oleksandro Rodino baletas „Baubas. Siaubo naktys“, kurio premjera įvyko 2023 m. balandžio 20 d., – atgaivino vaikystės prisiminimus apie nedideliame ir dar nespalvotame televizijos ekrane žiūrėtą, ko gero, vieną pirmųjų sovietinių siaubo filmų, sukurtą 1967 m. pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą.

„Arlekino milijonai“ – naujausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės premjera, kurios pirmieji spektakliai vyko kovo 24–25 ir 29–31 dienomis. Daugelyje pasaulio šalių žinomas Aleksejus Ratmanskis – choreografas archeologas, pagarsėjęs ne tik originaliais spektakliais, bet ir dėmesiu baleto istorijai. Jis LNOBT trupei ir žiūrovams padovanojo smagų reginį, nukeliantį į spalvingą ir lengvabūdišką fin de siècle epochą, kai grožio, meno ir pramogų pasaulyje buvo bandoma slėptis nuo artėjančių XX a. pradžios politinių ir socialinių negandų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės repertuaras praturtėjo dar trimis kūriniais – šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera Žvejų rūmuose įvyko kovo 17 ir 18 d., parodyti lenkų choreografo Roberto Bondaros ir švedų choreografo Alexanderio Ekmano darbai. Jie sukurti jau prieš kurį laiką, tačiau vis stiprėjančios Lietuvos uostamiesčio baleto trupės pastangomis įgavo dar vieną įdomų pavidalą, tapsiantį ir šiuolaikinio Lietuvos baleto istorijos dalimi.

Baleto spektaklių rodymas rečiau, bet serijomis, vis labiau pasiteisina – per ilgesnį laiką jų labiau pasiilgstama, baleto trupė turi daugiau laiko repeticijoms, o jų metu pasiekta atlikimo ir vaidybos kokybė nenueina perniek, nes intensyvaus darbo vaisiai turi progų būti matomi vienas paskui kitą rodomuose spektakliuose. Be to, pagrindinių veikėjų galeriją paprastai papildo nauji solistai. Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“, kurį pastatė buvęs prancūzų baleto étoile Manuelis Legris, taip pat galima buvo pasidžiaugti keliais naujais įdomiais vaidmenimis, atskleidžiančiais jaunųjų baleto artistų ir solistų sugebėjimus ir siekį tobulėti.

Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujamas Baltijos baleto teatras nuolat ieško naujų reginio formų, dažnai į savo spektaklius įtraukia vaizdo projekcijas ar lazerių šou elementus, tad naujausias šios nedidelės trupės darbas – „Aqua Chorus“, kuriame šeši šokėjai dėl dėmesio varžosi su scenos gale sumontuotų fontanų purslais, – pratęsia eksperimentų ir kontaktų su populiariųjų reginių išlepintais žiūrovais paieškų kelią. Spektaklis rodytas salėje „Compensa“, kurios aplinka nėra labai tinkama didesnių meninių tikslų siekiantiems pasirodymams, nes scenos matomumas gana netolygus, o sėdintieji pirmose eilėse negali matyti šokėjų kojų (jos šiame mene vis dėlto atlieka svarbiausią vaidmenį).