Šokio dienoraščiai

Balandžio 26 d.

„Kitas pasaulis“

Marija Simona Šimulynaitė – jauniausia choreografė, išmananti klasikinio baleto leksiką ir galinti ja remtis savo choreografiniuose darbuose. Nors jos vadovaujamas Baltijos baleto teatras (BBT) kuria įvairių žanrų spektaklius, kuriuose derinamos įvairios stilistinės priemonės, nemažai juose dalyvaujančių įvairių kartų šokėjų turi ir klasikinio baleto artisto išsilavinimą (nuo žinomo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solisto Igorio Zaripovo iki prieš porą metų baleto artisto diplomą gavusio Pijaus Ožalo), ir choreografė stengiasi atskleisti jų šokio technikos galimybes. Spektaklis „Kitas pasaulis“ pagal grupės „Depeche Mode“ muziką – seniausias BBT repertuare, pradėjęs jo, kaip nepriklausomo šokio teatro, istoriją 2010-aisiais. Lietuvos rusų dramos teatre parodytas atnaujintas spektaklis skatino galvoti ir apie šokio kūrinių senėjimo problemas, ir apie choreografės braižo ypatumus. Režisūriniais ir choreografiniais sprendimais nesiekta stilistinio vientisumo, tačiau estetinio nenuoseklumo strategija, pastaraisiais dešimtmečiais dažnai naudojama tiek teatro, tie šokio spektakliuose, nesukūrė savito ir įtaigaus organizmo – spektaklis labiau priminė atskirų muzikinių epizodų rinkinį ar koncertą, kurio sąsajos su Haruki Murakami pasauliu pasirodė paviršutiniškos, o vizualiniai sprendimai (kostiumai, vaizdo projekcijos, šviesos) – pernelyg ekscentriški. Šiuo spektakliu su scena atsisveikino Žilvinas Beniuševičius – baleto artistas, choreografas ir pedagogas.

Gegužės 2 d.

Padėkos koncertas

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje sustabdė šalies kultūrinį gyvenimą, išblaškė menininkus, sukėlė jiems neįsivaizduojamą psichologinį stresą. Keliolika vaikų, kurie Ukrainoje mokėsi muzikos ir baleto, rado prieglobstį Vilniuje, o Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla suteikė jiems galimybę tęsti studijas, kurios ugdant menininką negali būti nutrauktos. Šokio teatre ukrainiečių mokinių surengtas Padėkos koncertas leido susipažinti su talentingais vaikais – būsimaisiais muzikais, bet daugiausia – baleto artistais, pristačiusiais įvairią klasikinių variacijų ir šiuolaikinių kompozicijų programą, kurią parengti padėjo kartu atvykusi mokytoja ir repetitorė Margarita Dušakova. Sujaudino paskutiniai koncerto epizodai – „Mes vieningi“ pagal Sviatoslavo Vakarčuko muziką (choreografė – moksleivė Darina Derbal) ir „Mes esame“ pagal Jurijaus Ševčenkos muziką, kurį pastatė Martynas Rimeikis, o šoko Olesia Šaitanova. Abu šiuos kūrinius sujungė tikėjimas ir viltis, kurie stebina ir įkvepia sekant ryžtingą ukrainiečių kovą.

Gegužės 3 d.

„Dog Rising“

„Žiauriai geras!“ – išgirdus šią trumpą repliką „Menų spaustuvės“ drabužinėje festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliui „Dog Rising“ pasibaigus, apėmė pavydas tiems jauniems žmonėms, kurie dar tik kaupia savo estetinių patirčių bagažą ir turi galimybę džiaugtis pirmaisiais kontaktais su pačiais įvairiausiais kūriniais, lyginti juos ir dėliotis prioritetus. Prisiminus Praną Vaičaitį, ilgėjančiuose gyvenimo saulės šešėliuose choreografiniai šio kūrinio sprendimai atrodė pernelyg mechaniški, tai, kas turėjo hipnotizuoti, kėlė nuobodulį, atrodė įstrigę laike, trukdė prasiveržti jausmams, be kurių kontaktas su meno kūriniu (bent jau kai kam) negali būti visavertis. Įvairiose srityse dirbančios kanadietės menininkės Claros Furey kūrinyje dėmesį atkreipė šokėjų energija, išradingi šviesų sprendimai, sukūrę abstrakčią besikeičiančių sceninio vaizdinio spalvų dramaturgiją.

Gegužės 5 d.

„Siguifin“

Prieš dvidešimt šešerius metus pirmą kartą surengtas festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ gerokai pranoko pavadinime nurodytas erdves – šiais metais buvo proga susipažinti net su Vakarų Afrikos šiuolaikinio šokio kultūra. Choreografo Amalos Dianoro trupės spektaklis „Siguifin“ – bendras Malio, Burkina Faso ir Senegalo šokio kūrėjų bei šokėjų darbas. Jį jungia akivaizdus ryšys su tradicine šio regiono kultūra, kurią tikriausiai reikėtų labiau pažinti, norint tinkamai suvokti spektaklį. Jame naudojami vokaliniai, interaktyvūs tekstiniai elementai neužgožė rituališko, ritmiško, ypatinga plastikos ir garso pajauta pasižyminčio plastinio prado, nors stilizuoti balti atlikėjų kostiumai su abstrakčiais geometriniais juodais ir raudonais motyvais kūrinį traukė į europietiškos sceninės kultūros lauką.

Gegužės 6 d.

Baleto skyriaus moksleivių kompozicijų vakaras

Jau kurį laiką M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius ne tik moko šokti, bet ir skatina moksleivius kurti choreografiją, taip pat kviečia į savarankiškos kūrybos koncertus. Šiais metais irgi parengtas dviejų dalių koncertas. Konsultuojami mokytojų Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, Giedrės Zaščižinskaitės, Vytauto Brazdylio ir Erikos Vizbaraitės-Vaičiulienės, moksleiviai pristatė 44 darbus, sukurtus remiantis klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio principais. Šokio kūrimo malonumą pajuto net penktos klasės mokiniai, parodę netrumpą epizodą „Fauna“, kuriame charakteringais judesiais stengėsi perteikti įvairių gyvūnų knibždantį pasaulį. Kūrėjai daugiausia buvo ir atlikėjai, tačiau kelis epizodus moksleiviai sukūrė ir savo bendramoksliams. Tris kūrinius pristatė dvyliktokė Emilija Stasiūnaitė, kartu su moksleiviais lietuviais šoko ir ukrainietė Darina Derbal. Prie Baleto skyriaus moksleivių prisidėjo ir Muzikos skyriaus auklėtinė Sofija Varkulevičiūtė, kartu su Adrianu Klimaševskiu sukūrę ir pašokę nuotaikingą „Rendez-Vous“ (abu mokosi vienuoliktoje klasėje).

Gegužės 8 d.

„Carmina Burana“

Daugelio žmonių iš Lietuvos ir Ukrainos pastangų bei darbo pareikalavo Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro gastrolės, vykusios beveik visą gegužę įvairiuose Lietuvos miestuose. Kai kuriuose jų buvo rodomi ir baleto koncertai, kuriuos būtų buvę įdomu pamatyti. Tačiau susipažinti su Charkivo baleto trupe galimybių turėjo ir vilniečiai – dviejų dalių koncerte, kuriame skambėjo muzikiniai kūriniai ir operų ištraukos (tarp jų – Lietuvos ir Ukrainos solistų bei charkiviečių choro atliekama Ūdrio daina iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“), buvo dvi nemažos Aramo Chačaturiano baleto „Spartakas“ ištraukos bei adagio iš baleto „Pandoros paslaptys“ pagal Richardo Wagnerio muziką (choreografė Anonina Radijevska). Antroje vakaro dalyje parodytas vienaveiksmis spektaklis „Fortūnos ratas“ pagal Carlo Orffo kantatą „Carmina burana“. Tai choreografės Allos Rubinos darbas, o vaizdinius pavidalus jam suteikė dailininkė Nadežda Švec, scenos gilumoje ant pakylos įkurdinusi amžiną Fortūnos ratą. Jo fone veikia spektaklio personažai – Angelas ir Velnias, Karalius ir Elgeta, kuriems likimas dalina ir iš kurių atima karūnas, Juokdarys, pavasario pergalę simbolizuojanti Flora, taip pat ir įspūdinga Apskrudusi gulbė.

Gegužės 10 d.

„Esybė“

Dar vienas susitikimas su Kauno šokio teatru „Aura“ įvyko „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kurioje pristatytas naujausias šios trupės darbas – spektaklis „Esybė“, sukurtas japonų choreografo Ryu Suzuki. Užsitęsusi pradžia (spektaklis gali vėluoti, bet nebūtina versti salėje susirinkusių žiūrovų klausytis bukinančios muzikos) suformavo tam tikras išankstines nuostatas „Esybės“ atžvilgiu, nes kūrėjų arogancija ir nesiskaitymas su žiūrovais yra bruožas, sumenkinantis net vertingiausius meninius sprendimus. „Auros“ šokėjai žinomi kaip stiprios, techniniu požiūriu puikiai pasirengusios individualybės, galinčios įgyvendinti sudėtingus sumanymus, papildyti juos savo kaip atlikėjų indėliu. „Esybėje“ šokėjai kuria choreografines situacijas vienas su kitu ir su kitokios prigimties būtybėmis – lėlėmis, bet trūkčiojantis spektaklio tempas, iki galo neartikuliuoti choreografiniai ir režisūriniai akcentai padarė spektaklio, kurį dar būtų galima redaguoti, įspūdį.

Gegužės 24 d.

„La CALASH La Latin-LT“

Po pietų – ekskursija po parodą „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ Valdovų rūmuose, stebint laužytose klostėse įsisupusių skulptūrinių šventųjų įmantrų šokį, vakare – naujas Šeiko šokio teatras barokišku pavadinimu „La CALASH La Latin-LT“, kurį pastatė danų choreografas Palle Granhøjus, jau nebe pirmą kartą dirbantis su klaipėdiečiais šokėjais. Pačioje spektaklio pradžioje – dar viena asociacija su XVIII a. skulptūra. Į vieną eilę išsirikiavę dešimt šokėjų nebyliai mimikuoja lyg Franzo Xavero Messerschmidto Charakterköpfe – skirtingas ir dažniausiai trikdančias emocines būsenas veido išraiškomis perteikiantys skulptūriniai personažai. Spektaklio koncepciją lemia dviejų skirtingų šokio formų – sportinio, siejamo su fasadine žvalių šypsenų ir vietoje nenustygstančio kūno kultūra, ir šiuolaikinio, suvokiamo kaip prasminga, gili emocinė ir intelektualinė veikla, derinimas plastiniame, vaizdiniame ir prasminiame kontekstuose. Toks principas lemia komiškas situacijas, tačiau pasirodė, kad spektaklis būtų konceptualesnis ir įtaigesnis, jei šokėjai savo intonacijomis ir utriruotais judesiais stengtųsi mažiau juokinti žiūrovus.

Gegužės 25 d.

„Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“

Didžiausios šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dovanos – susitikimai su graiko Dimitrio Papaioannou ir prancūzo Yoanno Bourgeois kūryba. Festivalį atidaręs Papaioanou „Transverse orientation“ – sudėtingas „pilnametražis“ spektaklis, o uždarę Bourgeois „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ – konspektyvesnis kūrybinių menininko principų pristatymas, nepretendavęs kurti vientiso prasminio ir estetinio naratyvo. Nepaisant to, trijų dalių fizikos šokio „spektaklis“ šalia stebinančio technicizmo ir virtuoziškumo skleidė ir emocinę energiją, palikusią erdvės mikroistorijoms (tegul ir kiekvieno žiūrovo individualiai susigalvotoms) apie žmogaus (dviejų žmonių) vietą fizinių dėsnių valdomame pasaulyje ir jo (jų) siekį tuos dėsnius pažinti bei pasitelkti tam, kad būtų perteiktos metafizinės idėjos.