Sovietmečiu Ukrainos ir Lietuvos fotomenininkų sąveika buvo labai produktyvi. Dažniausiai iniciatyvą rodydavo ukrainiečiai. Fotografai – Charkovo grupės „Vremia“ („Laikas“) nariai Borisas Michailovas, Jurijus Rupinas, Olegas Malevany ir Jevgenijus Pavlovas – važiuodavo pas lietuvių fotografus į Nidą ir Vilnių, domėjosi Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus ir Rimanto Dichavičiaus kūryba. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Jurijus Rupinas persikėlė į Vilnų ir čia gyveno daugiau nei 30 metų iki mirties 2008-aisiais. Fotografų grupė iš Černivcių (miestas Ukrainoje) taip pat atvažiuodavo į Lietuvą. Čia, Lietuvoje, jie net sukūrė keturių fotografų grupę, kurią pavadino lietuvišku žodžiu „Keturi“, ir 1973 m. surengė savo pirmąją parodą Šiaulių fotografijos muziejuje.

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu.

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Priešžiemio veiksmas persikelia į Klaipėdą – ten tris savaites KKKC rūmai užpildyti fotografijos parodomis, o į jų atidarymą suvažiavo kas tik galėjo iš Vilniaus ir Kauno. Prie rūbinės klaipėdietis Artūras Šeštokas norinčius fotografavo XIX a. šlapio kolodijaus technika – pilstė chemikalus ant stiklo plokštelių, jas dar šlapias eksponavo ir ryškino. Visa tai žinau šiaip iš istorijos, nes stebėti nebuvo kada – skubėjau apžiūrėti parodas.

Rugsėjo viduryje Nacionaliniame dramos teatre pasirodė naujas režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“, parengtas pagal Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“. Spektaklyje  susipina Vito Luckaus, Bertrando Cantat istorijos, kurias jungia tik vienas dalykas – Lietuva. Paraleliai spektaklio istoriją pasakoja scenografo Fabieno Lédé ant scenos pastatytame kambaryje pakabinti Hieronymo Boscho paveikslai.

Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos.

Liepos 27 d. atidarytos parodos „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius padarė viską, kad tylus paribių tyrinėtojas Remigijus Pačėsa būtų sugrąžintas į Lietuvos fotografijos meno lauką kaip ryškus menininkas ir originalus kasdienybės filosofas. Vito Luckaus fotografijos centrui bendradarbiaujant, puikiai parengta, tekstais ir dokumentais papildyta paroda išskleidžia išsamų šio dramatiško menininko kūrybinių ieškojimų paveikslą. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų jau cirkuliavo Pačėsos feisbuko paskyroje. Tik vienadieniai skaitmeninio ekrano paveikslėliai muziejaus erdvėse transformavosi į monumentalių kompozicijų paveikslus. Paskutiniais metais šis mizantropiškas, sarkastiškai kandus menininkas buvo vienu metu ir autsaideriškai užsimaskavęs, ir kasdien stebimas. Maža to, nuolat tūnodamas feisbuko apkasuose, jis sugebėjo paskatinti ne vieną imlų protą naujiems tekstams, fotografijoms ar kitokioms kasdienybės įžvalgoms. 

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia dvi parodos, skirtos Lietuvos pantomimos 50-mečiui. Simboliška, kad ekspozicijos pristatomos pastate (Vilnias g. 41), kur prieš penkiasdešimt metų buvo Valstybinio jaunimo teatro dekoracijų ir rekvizito sandėliai. Kur prasidėjo pirmos Lietuvoje susikūrusios pantomimos trupės (1967–1972), vadovaujamos Modrio Tenisono, pirmosios repeticijos.

                      Vito Luckaus (1943–1987) fotografijų parodą „Pantomima“, pristato kolekcininkas Edmondas Kelmickas. Fotografijose – unikalūs M. Tenisono vadovaujamos pantomimos trupės, debiutavusios garsiuoju spektakliu „Ecce Homo“ Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno, darbo momentai. Trupė, pradėjusi savo veiklą Jaunimo teatre Vilniuje, vėliau dirbo Kauno dramos, Kauno muzikiniame teatruose. Pasak pantomimos trupės įkūrėjo ir vadovo M. Tenisono, V. Luckus buvo artimas trupės bičiulis. Fotomenininkas dažnai lankėsi pantomimos repeticijoje, fotografuodavo mimų darbo momentus, atokvėpio akimirkas. Kūrybinis bendradarbiavimas įkvėpė fotomenininką sukurti net kelis žinomus fotografijų ciklus: „Mimai“ (1967–1971), „Pantomima“ (1983).