Tarp Boscho pragaro ir „Lokio“ žvėries

Rugsėjo viduryje Nacionaliniame dramos teatre pasirodė naujas režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“, parengtas pagal Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“. Spektaklyje  susipina Vito Luckaus, Bertrando Cantat istorijos, kurias jungia tik vienas dalykas – Lietuva. Taip pat šias istorijos vienija neaiški pabaiga. Iki šiol spėliojama ir bandoma atsakyti, kodėl gi Vitas Luckus ir Bertrandas Cantat išdrįso atimti kito žmogaus gyvybes. Prospero Mérimée romano  motyvas tam lyg ir pateikia atsakymą – žmogaus prigimtis yra žvėriška ir nevaldoma. Šios istorijos nesukuria vientisos dramaturgijos, maišomi epizodai iš kiekvieno veikėjų gyvenimo, atspindinčio žmogaus norą pasinerti į malonumų ar prievartos pasaulį. Paraleliai spektaklio istoriją pasakoja scenografo Fabieno Lédé ant scenos pastatytame kambaryje pakabinti Hieronymo Boscho paveikslai. Šie paveikslai nėra akcentuojami, tėra paprasta kambario interjero detalė. Boschas visame istorijos kontekste vienintėlis nėra susijęs su Lietuva. Scenografas pasirinko panaudoti XV amžiaus Nyderlandų manieristą, kurio darbuose pilna krikščioniškų simbolių. Jo piešiniuose paslėpta daugybė detalių ir simbolių, iki pat šių dienų keliančių klausimus ir skatinančių juos interpretuoti.

Hieronymo Boscho triptikas spektaklyje rodomas paeiliui: pirmoje spektaklio dalyje matomi paukščiai iš „Žemės gėrybių sodo“ viduriniosios dalies „Žmonija prieš potvynį“, antrojoje dalyje matoma trečiosios dalies „Pragaras“ apatinė dalis. Piešinyje Boschas cituoja Senąjį Testamentą nuo Ievos ir Adomo, iki pirmųjų žmonijos nuodėmių ir pragaro atsiradimo. Scenografas Fabienas Lédé pasirenka viduriniąją ir dešiniąją triptiko dalis, kuriose žmonija yra paskendusi savo nuodėmėse. Taip ir spektaklyje – istorija prasideda nuo destrukcijos, vedančios į dar didesnę destrukciją – taigi grožio šiame pasaulyje nėra. Scenografo pasirinkimas vaizduoti tik atitinkamas paveikslo dalis panašus į dramaturginį istorijos pasakojimo sprendimą – nėra nei konkrečios pradžios, nei pabaigos, dalis istorijos yra paslėpta, tad mes matome tik jos dalį: mes taip ir nesužinome Bertrando Cantat nužudymo aplinkybių ar Vito Luckaus nusižudymo bei žmogžudystės motyvų. Iš pirmo žvilgsnio istorija, kaip ir piešinys, atrodo apsupta nesusijusiais vaizdais, viskas aplink kelią disharmoniją, o šiame triukšme žiūrovas pats turi ieškoti ramybės. Įdomu tai, jog scenografas renkasi nerodyti tos piešinio dalies, kurioje vaizduojama hierarchija tarp žmonių ir gyvūnų. Joje žmonės yra aukščiau gyvūnų – valdantys savo žvėriškus instinktus, nors galiausiai jiems ir pasiduodantys. Kadangi spektaklio istorijoje matome žmogaus virsmą žvėrimi, ši paveikslo dalis tampa nereikalinga.

Tad kodėl scenografas pasirenka rodyti triptiko dalį su paukščiais?  Boscho piešinyje yra daugiau detalių, simbolizuojančių žmogaus polinkį pasinerti į žemiškus malonumus, kai kurios iš jų yra aiškesnės, tiesioginės ir lengviau suprantamos. Paukščių pasirinkimas lyg užkoduoja siunčiamą žinutę ir klaidiną žiūrovą, nes pirmą kartą pamačius šią detalę, ji atrodo lyg nieko neišsiskiriantis interjero piešinys. Tačiau įsigilinus į simbolinę reikšmę atsiskleidžia, kad paukščiai atspindi geismą ir seksualinę sueitį, uogos – tai trumpalaikiai žmogaus malonumai, o juoda moteris – blogis, pasklidęs tarp žmonių. Atrodo, kad vien šioje paveikslo dalyje atsispindi spektaklyje plėtojama istorija: veikėjai yra pasidavę savo geismams, vyksta vakarėliai, orgijos. Spektaklio veikėjai yra nukrypę nuo žmogiškųjų vertybių, siekiantys tik žemiško malonumo, rūpinasi tik išoriniu pasauliu. Spektaklyje du kartus  multimedijos ekrane pasirodo frazė image is everything (įvaizdis yra viskas), tad veikėjai, besirūpinantis tik savo išoriniu pasauliu, pamažu nužmogėja. Be to,  ši frazė simboliškai primena, kad žymūs žmonės, tokie kaip Vitas Luckus ir Bertradas Cantat, sukuria savo įvaizdį visuomenėje, pagal kurį juos vertina aplinkinai. Tad ir Vito Luckaus sukurtas įvaizdis tampa priešprieša jo žmogžudystei ir savižudybei.

Antroje dalyje panaudotas Boscho „Pragaro“ motyvas simbolizuoją absoliutų sužvėrėjimą be kelio atgal. Čia Vitas Luckus (Vainius Sodeika) pasiduoda savo žvėriškiems instinktams ir nusižudo, vėl pakartojama Bertrando Cantat (Darius Gumauskas) ir Marie Trintigant (Airida Gintautaitė) nužudymo scena, nekelianti jokių jausmų, lyg tai būtų kasdienis vakaras. Šokio scenoje per kamerą rodomų aktorių mimikos šaltos, sustojusios laike lyg teigiančios, kad žvėris auga viduje, bet dar nepasirodė. Piešinio dalis kalba tą patį – čia jau žmonės arba virtę demonais-žvėrimis, arba yra virsmo pusiaukelėje.  Paukštis čia valgo nusidėjelius, kaip ir žmogus yra „valgomas“ savo geismų. Taip ir spektaklyje žvėris viduje ima griauti ir patį save, kadangi mes visi esame pasmerkti pasiduoti savo instinktams. Mirtis paliečia kiekvieną iš mūsų ir dažnai ji tampa beprasmiška, o dėl to – kasdieniška.

Hieronymo Boscho paveikslų dalys, kurios cituoja Senąjį Testamentą, puikiai dera su pačia spektaklio istorija. Taip pat jos panašios ir tuo, jog turi mįslingų detalių, palieka laisvę žiūrovo fantazijai. Scenografas, naudodamas paveikslą kaip interjero motyvą, sukuria naują jo interpretaciją. Kita vertus, svarbiu scenografijos sprendimu tampa ir tai, jog nėra naudojama pirmoji triptiko dalis, kurioje vaizduojamas Ievos ir Adomo sukūrimas. Nebelieka pirminio gėrio motyvo, tad viskas, kas mus supa, yra sutepta geismais ir nuodėmėmis. Taip nutylimos vietos papildo vieną kitą, užpildo tuščias erdves tiek spektaklyje, tiek piešinyje.

Ieškodami motyvų Bertrando Cantat žmogžudystei ir Vito Luckaus savižudybei galime nujausti tą pačią temą – žvėries pabudimą žmoguje. Tačiau ar ne makabriška savižudį vadinti žvėrimi? Visgi svarbu tai, kad prieš savižudybę Vitas Luckus pats tampa žmogžudžiu. Tai istorijoje tampa raktiniu žodžiu ir nuveda prie sužvėrėjimo motyvo. Visa žmonija yra tarsi sutepta savo geismų ir slepianti žvėrį viduje, kurio pasirodymo niekada nelaukia. Tačiau Boscho paveikslas spektaklyje nėra pagrindinė scenografijos detalė, ji beveik nepastebima. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad šiuose paveiksluose slepiasi tokios simbolinės prasmės, pasakojančiomis paslėptą ir dar nežinomą istoriją. Dramaturgija yra parašyta remiantis žinomais, viešais faktais, o paveikslas tarsi atspindi tai, kas dar nėra vieša, veikia kaip paslėpta žinutė, kad kai kurios istorijos nutylimos, nežinomos, o pirminis įvaizdis gali mus apgauti.