7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Konceptualaus stiklo paieškos

Tarptautinė stiklo bienalė „2 D→“ Vilniaus galerijose

Žydrūnas Mirinavičius
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Dailė
Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen, „Wow!“. D. Šermukšnio nuotr.
Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen, „Wow!“. D. Šermukšnio nuotr.

Spalio mėnesio pradžia Vilniuje pažymėta svarbiu įvykiu stiklo meno kūrėjams: dviejose miesto parodinėse erdvėse – Dailininkų sąjungos ir Šv. Jono gatvės galerijose – eksponuojami trečiosios (ankstesnės vyko 2012 ir 2014 m.) tarptautinės stiklo bienalės „2 D→“ dalyvių kūriniai. Šioje stiklo menininkės Dalios Truskaitės kuruojamoje parodoje (latvių ekspoziciją kuravo Barbala Gulbe, estų – Kati Kerstna) savo kūrinius eksponuoja 27 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Vokietijos. Lapkritį ši ekspozicija, papildyta estų stiklių kūriniais, bus rodoma Pernu Naujojo meno muziejuje, gruodį – Raplos apskrities šiuolaikinio meno centre Estijoje, o atskira estų stiklo menininkų kolekcija šiuo metu eksponuojama Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Bienalės pavadinimas nurodo, kad kūrinių išeities taškas yra dvimatė plokštuma, tačiau siekiama iš jos išeiti, ją transformuoti erdvėje, taip pat ieškoma stiklo, kaip kūrinio medžiagos, galimybių šiuolaikinio meno kontekste. Dar vienas tikslas, itin aktualus vilniečiams stikliams, – tai siekis apžvelgti kadaise lyderiavusios Vilniaus vitražo ir architektūrinio stiklo mokyklos pozicijas, numatyti naujas jos tendencijas ir galimybes.

Per pastaruosius porą dešimtmečių vilnietiškoji vitražo mokykla prarado gyvastingumą, buvo išstumta iš architektūrinių ir parodinių erdvių. Tai, kas kadaise buvo šios mokyklos privalumas – vitražo, kaip monumentalaus, architektūrinio meno samprata, – pakitus visuomeninei santvarkai, architektūros pobūdžiui, užsakovų prioritetams, beliko sunkiasvore tradicija. O Kauno stiklo mokykla, kultivavusi taikomojo pobūdžio kamerinio stiklo tradiciją, lanksčiau adaptavosi labiliame šiuolaikinio meno kontekste. Ieškodami šių reiškinių šaknų istorijoje matome, jog ryškus meninio stiklo sampratos skirstymas į vaizduojamąjį ir taikomąjį buvo nulemtas XX a. viduryje. Lietuvoje nuo 4-ojo dešimtmečio dominavo vitražo tradicija, klestėjimą išgyvenusi 7–8-uoju dešimtmečiais. LSSR valstybiniame dailės institute Vilniuje vitražo specialybė buvo priskirta prie vaizduojamojo meno ir dėstoma Monumentaliosios tapybos katedroje šalia freskos ir mozaikos specialybių, vitražas buvo traktuojamas kaip architektūros meno rūšis. Tokia vitražo, kaip monumentalaus vaizduojamojo meno, samprata atitiko sovietinio ideologiškai angažuoto meno idealą, todėl buvo itin palaikoma. Be to, monumentalioje modernistinio stiliaus XX a. architektūroje sau vietą natūraliai rado monumentaliosios dailės rūšys – freska, mozaika, vitražas. Tačiau šalia vitražo iš lėto, tarsi antrame plane plėtojosi kaunietiškoji taikomojo pobūdžio, kamerinio mastelio, dekoratyvinio stiklo mokykla. Dekoratyvinio stiklo pozicijos sustiprėjo tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje, Kauno pramoninės dailės fakultete įteisinus aukštąsias meninio stiklo specialybės studijas, įkūrus profesionalias dirbtuves su įvairias stiklo apdirbimo technikas siūlančia technologine baze. Šis laikotarpis tapo lemiamu lūžio tašku abiem stiklo mokykloms: ideologiškai angažuota ir nuo architektūros priklausoma vitražo samprata nuėjo istorijos užmarštin kartu su griuvusia sovietine imperija ir draugišką menams modernistinę architektūrą pakeitus ekscentriškam architektūriniam postmodernizmui bei racionaliai, unifikuotai, dekoro atsikračiusiai, konstruktyvų karkasą stiklo sijonu apsisiautusiai biurų architektūrai. Stiklo gamyklos (viena jų – „Raudonoji aušra“, Vilniuje gaminusi vitražinį stiklą) užgesino brangiomis dujomis kūrenamas krosnis, o vitražo studijos Vilniaus dailės akademijoje paniro į sąstingį, naujovių nepripažįstančią saviizoliaciją. Klasikinis vitražas pasirodė besąs su laiko tempais nespėjantis sunkiasvoris menas. O nei nuo konkrečios architektūros, nei nuo ideologijos nepriklausantis dekoratyvinis stiklas savo nedideliais masteliais ir kameriniu, dizainišku pobūdžiu, įvairesnėmis technologinėmis galimybėmis, užėmė lyderio pozicijas Lietuvos meninio stiklo judėjime. Paskutinė solidi tarptautinė vitražo paroda įvyko 1995 metais. Paradoksalu, bet pastate, kuriame ji vyko, šiuo metu įsikūrusi Nacionalinė dailės galerija išbraukė vitražą iš vaizduojamojo meno gretų ir šios meno rūšies nepristato savo kolekcijose.

Prieš keliolika metų Kaune susibūrusi kuratorių komanda ėmėsi organizuoti tarptautines stiklo meno trienales „Vitrum Balticum“, atliepiančias į pasaulines studijinio stiklo judėjimo tendencijas. Vilniuje, „Dalios“ galerijoje, praeitame dešimtmetyje buvo surengtas architektūrinio meninio stiklo parodų ciklas „Stiklo amžius“, kur bandyta praplėsti stiklo kūrinio, kaip architektūrinio meno, ribas. Pastarojo laikotarpio stiklo meno tendencijos rodo, kad monumentaliojo ir kamerinio stiklo sampratos susilieja, stiklo dailininkai nepaiso cechinės priklausomybės vilnietiškai ar kaunietiškai mokykloms, universaliai išnaudoja įvairias stiklo apdirbimo technologijas. Ši tendencija nėra nauja, pasaulis seniai žengia šia kryptimi, tą liudija stiklo mokyklų studijų programos, autorinio kūrinio sampratą deklaruojantis studijinio stiklo judėjimas. Tai atsispindi ir Bornholme (Danija) vykstanti bienalė „European Glass Context 2016“, kurioje šiemet dalyvavo 4 Lietuvos stiklo menininkai. Maža to, stiklą kaip konceptualią medžiagą atranda vis daugiau įvairių sričių menininkų; ant šio „arkliuko“ joja tarptautinė Venecijos bienalė „Glasstress“.

Tad kuo pasižymi ši „2 D→“ bienalė? Visų pirma – tai ekspozicija, kuri šįkart okupavo dvi radikaliai priešingas erdves: šiuolaikinės architektūros, skaidrią ir natūralios šviesos sklidiną LDS galerijos erdvę Vokiečių gatvėje ir prieblandoje skendinčius senojo Vilniaus rūsius Šv. Jonų gatvės galerijoje. Abiejose erdvėse kūriniai laisvai randa sau vietą, dažnai netradicinę tokiai trapiai ir skaidriai medžiagai kaip stiklas: ant grindų, sienų, pakylų. Paradoksalu, jog vos vienas kūrinys (Lino Labanausko „San Franciskas“) eksponuojamas lange – tradicinėje vitražo vietoje. Storo stiklo kūriniuose, eksponuotuose erdvėje atstu nuo lango (Ivo Lillo „Tinklų rezgimas“, Andos Munkevicos „Potvynis“, Dainio Gudovskio „Gyvybės audinio struktūra“) šviesa tyvuliuoja stiklo gelmėje. Radikaliai kitą šviesos sampratą atskleidžia Neringos Vasiliauskaitės ir Jenso Gusseko kūriniai, eksploatuojantys optines dichroinio stiklo savybes. Natūraliai sau vietą ant sienos ir grindų rado mozaikos technika sukurtas Lottos Söder ​diptikas „Pėdsakai“ ir „Trapus bagažas“. Senuosiuose rūsiuose kūriniai randa sau atskirą nišą ir sušvinta nuo koncentruoto dirbtinio apšvietimo (Kairi Orgusaar „Versmė“, Raito Präätso „Rekonstrukcija“).

Antra parodos ypatybė – dalyvių geografija. Užsimota pristatyti Baltijos šalių ir artimiausių kaimynų stiklo meno tendencijas. Tačiau menininkai tokie skirtingi, kad sunku apibendrintai kalbėti apie atskiros šalies stiklo mokyklą. Ankstesnėse parodose labiau tradicinius stiklo kūrinius eksponavę latviai šįkart pateikė autorinę stiklo sampratą, kur stiklas yra ne dominuojanti materija, o integrali kūrinio dalis, padedanti atskleisti konceptualią, išgrynintą idėją (B. Gulbes „Atsiminimų kibiras I–XII“, Ramonos Peksenos „Du mėnuliai“). Estų kolekcija išsiskiria išgryninta asmenine kiekvieno autoriaus pozicija. Netikėtai įdomus perėjimas iš skaisčios parodinės šviesos nutviekstos salės su Merles Kannus intymios asmeninės patirties paveikslais (serija „Piktžolės“) į dramatiškos šviesos ir šešėlių salę su nebūtin skriejančiomis stiklo kaukėmis (Piret Ellamaa „Prarastos sielos“). Lenkų kolekcija taip pat pristato radikaliai skirtingus autorius: nuo Antoninos Joszczuk poetiškos erdvinės instaliacijos „Perkėlimas“ iki vitražinių, postmodernios eklektikos vaizdiniais švytinčių Kalinos Bańkos šviesdėžių. Vokietijai atstovauja Jensas Gussekas su politiškai angažuotu kūriniu „Lesbos“, Judith Röder​​ – su raminančiai levituojančia balzgana vaizdo instaliacija „Užuolaidos“.

Lietuvių kolekcija šįkart kelia daug klausimų dėl „stiklo meno“, „stiklo kūrinio“ sampratos – ypač tada, kai kalbama apie teminę stiklo meno parodą. Ar užtenka stiklo kūrinio sudėtyje (lakštinio stiklo, veidrodžio, stiklo taurių), kad jis būtų vadinamas stiklo kūriniu? O ar neturi teisės būti vadinamas stiklo meno kūriniu darbas, sukurtas iš organinio stiklo, tačiau atskleidžiantis esminę stiklo savybę – skaidrumą – ir leidžiantis kurti daugiasluoksnes vaizdinių gelmes (Eimanto Ludavičiaus „Miestas“, „Panerių gatvė“)? Beje, E. Ludavičiaus pavyzdys iliustruoja, jog iš kitos dailės srities atėjęs menininkas sėkmingai išnaudoja stiklo ypatybes savo kūryboje. O ar užtenka eksponuoti švarią dichroinio stiklo imanentinę šviesą ir optiką tikintis, jog ji prabils asmeninėmis autoriaus patirtimis, nes tą sugestijuoja poetiškas kūrinio pavadinimas? Ar eksponuotina stiklo meno parodoje instaliacijos gamtoje fotografija? Ne veltui straipsnio pradžioje aptariau istorinį stiklo meno raidos kontekstą. Lietuvos, ypač Vilniaus monumentalaus stiklo mokyklos atstovai, regis, vis dar negali nukirpti bambagyslės nuo architektūros. Netekę monumentalių architektūrinių erdvių vitražams, į parodines erdves jie eina su monumentalaus mąstymo rudimentais: vis dar deklaruojamas siekis iš plokštumos eiti į erdvę, norima išsivaduoti iš vaizduojamojo meno tradicijos ir įvaldyti dekoratyvią stiklo plastiką, pakylėti stiklą į šiuolaikinio konceptualaus meno lygmenį (šiuo atveju stikliai pavydžiai žvelgia į tekstilę, kuri pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino konceptualaus meno lauke).

Čia išryškėja dar viena šios parodos ypatybė – jos koncepcija. Jau pavadinimas nurodo plokštumos transformaciją į erdvę. Nestebina, jog parodos kuratorės D. Truskaitės kūrinys „Uždengti“ aiškiausiai įkūnija šią idėją „suglamžytu“ stiklu, chameleoniškai imituojančiu kitos medžiagos savybę. Šio kūrinio idėja ir atlikimas aiškūs, jis turi potencijos plėtotis iki didesnių architektūrinių mastelių. Dar vienas šio pobūdžio kūrinys – latvio Arčio Nimanio „Lašas mėnesienoje“, pajėgus užvaldyti architektūrinę erdvę. Švedžių Brigittos Ahlin ir Sirkkos Lehtonen „Oho“ optiškai kinetiška kompozicija įtraukia į meditatyvų ėjimą ratu, užvaldo patalpos erdvę ir tampa traukos centru joje. Tačiau kiti kūriniai netelpa į parodos koncepcijos rėmus deklaruodami autorinę nepriklausomybę. Galbūt todėl ši paroda yra tokia įvairialypė ir nenuspėjama, stebinanti individualia stiklo traktuote.

 

Parodos Vilniuje veiks iki spalio 22 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen, „Wow!“. D. Šermukšnio nuotr.
Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen, „Wow!“. D. Šermukšnio nuotr.
Ekspozicijos Dailininkų sąjungos galerijoje vaizdas. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Ekspozicijos Dailininkų sąjungos galerijoje vaizdas. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Jens Gussek, „Lesbos 2“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Jens Gussek, „Lesbos 2“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Kalina Bańka, 2016 m. „#11“. K. Bańkos nuotr.
Kalina Bańka, 2016 m. „#11“. K. Bańkos nuotr.
Dalia Truskaitė, „Uždengti“. 2016 m. D. Truskaitės nuotr.
Dalia Truskaitė, „Uždengti“. 2016 m. D. Truskaitės nuotr.
Rait Prääts, „Rekonstrukcija“. 2013 m. D. Šermukšnio nuotr.
Rait Prääts, „Rekonstrukcija“. 2013 m. D. Šermukšnio nuotr.
Lotta Söder, „Pėdsakai“. 2014 m. L. Söder nuotr.
Lotta Söder, „Pėdsakai“. 2014 m. L. Söder nuotr.
Barbala Gulbe, „Atsiminimų kibiras I–XII“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Barbala Gulbe, „Atsiminimų kibiras I–XII“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Artis Nimanis, „Lašas mėnesienoje“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.
Artis Nimanis, „Lašas mėnesienoje“. 2016 m. D. Šermukšnio nuotr.