Istorinis pasakojimas kaip iliuzija

Lina Albrikienė ir Ida Divinzenz projekte „Pasirodymas ir atsitraukimas“ gilinasi į ideologijos kaip (ne)susitarimo temą. Kalbant dar tiksliau – kaip tam tikra informacija veikia ideologiniame fone, veikia patį foną, jį kuria ir kartu yra jo dalimi. Taip pat menininkės domisi, kaip vadinamasis istorinis pasakojimas kinta bėgant laikui – kaip informacija tampa „istorija“, kartu kaip istorija transformuoja, naikina, atgaivina, perkuria informaciją.

Ida Divinzenz tiria aktyvaus istorinio-ideologinio pasakojimo konstravimo, kartu jo (per)kūrimo mechanizmus. Jos „meninio tyrimo“ ašimi tampa dviejų Paryžiaus muziejų – Quai Branly muziejus (Musée du Quai Branly) ir Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus (Musée National de l’Histoir de l’Immigration) – istorinis-ideologinis pasakojimas. Quai Branly muziejuje saugomos Afrikos, Okeanijos ir Amerikos senojo meno pavyzdžiai, o Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus ekspozicijos skirtos imigracijos į Prancūziją istorijai.

Divinzenz bando apčiuopti šiuose muziejuose dominuojančią istorinio-kultūrinio pasakojimo liniją ir įžiūrėti joje įtrūkimus, ieško neatitikimų. Vienu tokių, pasak menininkės, yra Quai Branly tariamas „naujojo muziejaus“ tipas, taip pat jo moto, kad „viso pasaulio šedevrai gimė laisvi ir lygūs“, kartu akivaizdžiai orientuojant muziejų į komercinę turizmo industriją. Šį „įtrūkimą“ papildo Imigracijos muziejaus pozicija, jog, turint omenyje Prancūzijos kolonializmo istoriją, imigracija yra viena, o vergovė ir kolonializmas jau yra visai kas kita – nesusiję su muziejumi. Menininkės nuomone, abu muziejai savo ekspozicijose ir edukacinėse programose demonstruoja būtent prancūziškojo kolonializmo ir įteisintos vergovės istoriją, pateikdami visa tai kaip „egzotiško meno“ ir „imigracijos“ istoriją. Imigracijos muziejuje neįmanoma rasti žodžio „kolonializmas“, juo labiau šia sąvoka grįstų ekspozicijų.

Tiesa, Quai Branly muziejuje galima aptikti šiokių tokių užuominų apie „tamsiąsias“ Prancūzijos „švietėjiško“ projekto puses (su nuorodomis į prieškario siurrealistų akcijas, kuriomis siekta atkreipti dėmesį į istorinio pasakojimo klastojimą), tačiau jos paskęsta pozityvios imigracijos ir Prancūzijos kultūrinės įtakos Okeanijos, Afrikos tautoms įvaizdžiuose.

Menininkė remiasi prielaida, jog muziejuose pateikiami artefaktai yra ištraukti iš natūralios aplinkos ir pajungiami kolonialistinio pasakojimo naudai, taigi tikrai nėra „laisvi ir lygūs“. Divinzenz tiesmukiškai nekritikuoja šio muziejinio projekto, veikiau jo simbolinį lygmenį. Pateikiamą pasakojimą menininkė išardo iki prasminių vienetų, atskirų objektų, tada turinį papildo jau savo įterpiniais ir kuria alternatyvią ženklų ir objektų sistemą, turinčią išryškinti iki tol užmaskuotas ideologines prasmes. Jos įterpti objektai yra kvaziarchitektūriniai, o jų vaidmuo − pakeisti iki tol propagandinę (ar kolonializmo maskavimo, sušvelninimo) funkciją atlikusius objektus, paaiškinamuosius plakatus ir t.t. Kitaip tariant, menininkė ieško sąsajų tarp kolonializmo liekanų ir šiuolaikinės propagandos ne tik istorijos, bet ir paskutinių poros metų įvykių Paryžiuje fone.

Tiesa, projektų erdvėje „Sodų 4“ Divinzenz neeksponuoja pačių objektų, mini instaliacijų, o pateikia šio ciklo, įgyvendinto rezidencijos Paryžiuje metu, suskirstyto į penkias dalis (laukimas–frontas, incidentas–stovėjimas, bevardis–atskiras nuo grupės, susidūrimas–susimaišymas ir utopija–antivisuomenė) fotodokumentaciją su tekstiniais paaiškinimais. Jų pakanka idėjai išreikšti.

Lina Albrikienė domisi pasyvesniais istorinės atminties nykimo ir istorinio-ideologinio naratyvo kaitos procesais. Menininkė meniniam tyrimui pasirenka Antrojo pasaulinio karo architektūros monumentus – zenitinės artilerijos bokštus (vok. Hochbunker) Vokietijoje ir Austrijoje, kurie buvo skirti priešlėktuvinei gynybai, tačiau masyvūs betono statiniai tarnavo ir kaip slėptuvės nuo oro atakų civiliams gyventojams. Pasitelkdama kelis bunkerių istorijos faktus, taip pat kelis asociatyvius dabarties ir istorinius videovaizdus, audiotakelį, Albrikienė išryškina kolektyvinės atminties ir vadinamųjų „faktų“ santykio gijas.

Pažymėtina, jog dabar bokštai taip pat tampa turizmo industrijos dalimi, o istoriškai ideologinį, netgi traumuojantį (pralaimėjimo kare, nusivylimo, gėdos jausmo ir t.t.) jų turinį keičia tariamai deideologizuotas, depolitizuotas. Antai Vienos bunkeris tampa ekologinės edukacijos vieta – čia įkurtas akvariumas su tropinėmis žuvimis. Hamburgo bunkeris virtęs muzikos mokykla su muzikos instrumentų parduotuve ir naktiniu klubu, kuris apima ir šaudymo platformas ant bunkerio stogo. Berlyno bunkeris buvo pastatytas šalia zoologijos sodo, todėl yra tarsi jo vietoženklis. Tačiau Albrikienė koncentruojasi ne tiek į Berlyno bunkerio dabartį, kiek į 1945 m. balandžio 25 d. vietos policininko rašytą laišką apie gynybines pozicijas šiame bunkeryje. Šis laiškas, rastas archyve, ir dalyvauja parodoje garsiniu pavidalu.

Asociatyvus vaizdo ir garso pasakojimas audžiamas tarsi istorinių „faktų“ grandinė. Tiesioginė transliacija per kamerą (http://www.haus-des-meeres.at/en/Our-Animals/Webcam/webcam__2.htm) iš Vienos bokšto su akvariumu – vaizdas projektuojamas į akvariumą, kuriame plaukioja rykliai – tarsi sapnuojama praeitis. Hamburgo bunkeris, filmuojamas naktį iš apžvalgos rato, atrodo kaip spalvingų, spindinčių karuselių dalis. Berlyno bokštą reprezentuoja 1944 m. archyvinė nuotrauka, kurioje pavaizduota, kaip moteris per oro ataką skuba bunkerio link. Iš Britų kino instituto pasiskolintas XIX a. pabaigoje filmuotas klegančių pelikanų vaizdelis (http://www.wildfilmhistory.org/film/6/clip/440/Full+film.html) apeliuoja į garso takelį – balsu skaitomą minėto Berlyno policininko laišką, kuriame pasakojama, kad bombai pataikius į zoologijos sodo teritoriją atmintin įsirėžė iš skausmo riaumojantis sužeistas lokys ir į šalis ištaškyti, krentantys žemėn negyvi pelikanai.

Taigi, Ida Divinzenz ir Lina Albrikienė, kiekviena savaip, peržiūri istorinius-ideologinius naratyvus, parodydamos, kad vadinamasis „istorinis“ pasakojimas nebūtinai remiasi faktais, o „faktai“ dažnai tėra įvairių pasakojimų projekcijos, trajektorijos, net iliuzijos. Vienu atveju gali būti aktyviai kuriamas ar perkuriamas istorinis-ideologinis turinys, manipuliuojant faktais ir „objektais“, kitu atveju tarytum pasyvesnis ir „natūralus“ (kolektyvinės) atminties nykimas taip pat gali būti dalimi specifinių istorinių-ideologinių naratyvų perrašymo, transformavimo strategijų.

Paroda veikė iki vasario 18 d.