7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dramokratija: turinys versus forma

Laura Šimkutė
Nr. 19 (1213), 2017-05-12
Teatras
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.

Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos. Teatrų repertuaruose karaliauja užsienietiškos pavardės: literatūros ir teatrinio repertuaro klasika tapę Šekspyras, Ibsenas, Čechovas. Lietuviška pavardė pasitaiko retai, o jei ir pasitaiko, tai dažniausiai XX a. rašę autoriai: Justinas Marcinkevičius, Kazys Binkis ir pan. Vienintelė lietuviška pavardė, ilgiau užsilaikanti repertuaruose ir galinti būti priskirta šiuolaikinės dramos kūrėjams – Marius Ivaškevičius, kuris vienas visgi negali patenkinti šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos poreikio.

Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad kartu su bendraminčiais, kurių dauguma – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems. Šių metų tema – „Čia ir dabar”, ypatingai žaviai išpildyta reklaminiuose festivalio plakatuose („Sėdžiu čia, nes neturiu kur eiti” ir pan.).

Apsilankius keletame pjesių skaitymų, kilo klausimas: ir visgi, ką čia ir dabar mato kūrėjai? Visos pjesės, kurių skaitymuose buvau, išskyrus Ingridos Ragelskienės „Rūstytę” – tai žaidimas forma, nebūtinai ją užpildant svariu turiniu. Atrodo, kad dramaturgams pati forma, pats būdas, kuriuo yra pasakojama tampa daug svarbesniu už tai, kas bus papasakota. Tai, kas norima pasakyti turi potencialo, tačiau, rodos, trūksta personažų plėtotės, charakterizavimo.

„Rūstytė” iš visų matytų kūrinių tuo, kad jame esti ryškūs personažai, ir išsiskiria. Bet ten ir mažiausiai bandymų griebtis formos dekonstravimo: iš esmės laikomasi klasikinės dramos formos, išlaikant visus esminius elementus, šitokiu būdu išlaikant skaitytojo/klausytojo dėmesį. Pasitelkta mažo miestelio istorija, kuriame veikia trys stiprios moterys – Rūstytės – močiutė, mama ir dukra. Šitą kūrinį įdomu būtų pamatyti kaip spektaklį, kadangi jame pasakojama istorija – dinamiška, kiekvienas veiksmas motyvuotas ir auginantis personažus, taip pat jaučiamas ir tos istorijos aktualumas. Paliečiamos socialinių tinklų, narkotikų, tam tikra prasme ir korupcijos temos. Veikiausiai tai, kad sugebėta sukurti įdomiausius personažus lėmė, kad pjesės autorė turi nemažą darbo teatre patirtį ir teatrinį išsilavinimą.

Po kitų pjesių skaitymų prigavau save svarstančią: taip, tai, ką išgirdau, buvo įdomu, bet įdomu tik dėl pasirinktos kūrinio formos. Tiek Jurgos Tumasonytės „Remontas”, tiek Martyno Tiškaus „Vasara”, buvo pasakojami sąmonės srauto technika, kuri, dėl dekonstruotos fabulos, suteikia postmodernumo pojūtį. „Remonte” du vaikinai, kurie yra neaišku kas – psichiatrai ar tikri remontininkai – keliauju laiku per skirtingų moterų prisiminimus: nuo sovietmečio iki šių dienų. Kiekviena moteris papasakoja savo prisiminimų nuotrupas, kurių dauguma yra nepavykusių santykių istorijos. Pabaigoje lyg ir paaiškėja, kad vyriškiai – tai psichiatrinės ligoninės darbuotojai. Taip fabulos dekonstravimas – keliavimas laiku – tampa sąlyginiu, kadangi galima prieiti išvados, kad visos moterys, pasakojusios savo istorijas – tos pačios psichiatrinės pacientės, įstrigusios savame laike. Tačiau ar dėl to, kad nepasisekė santykiai ir nesugebi iki galo susigyventi su esamu laiku, jau turėtum atsidurti psichiatrinėje ligoninėje? Kūrinio idėja įdomi ir aktuali (tikrai yra nemažai žmonių, jaučiančių nostalgiją praėjusiam laikui ir jo tebeieškančių), tačiau norėtųsi, kad jis būtų išplėtotas, su daugiau veiksmo ir aiškesnėmis gairėmis. „Vasara” savo forma primena Deivido Finčerio filmą „Kovos klubas” – istorija prasideda nuo pabaigos, o veiksmas vyksta ištisai kartu su vieno iš veikėjų pasakojimu. Pagrindinis veikėjas gal net šiek tiek panašus į „Kovos klubo” pasakotoją, komentuojantį vyksmą ir pretenduojantį į gilumą. Apsimetantį vienokiu, tam, kad pritaptų, bet norinčiu būti visai kitokiu ir taip tampančiu savo paties kopijos kopija. Vėlgi, idėja gera, tačiau kažko trūksta. Galbūt pjesės trūkumas tas, kad kūrinys yra labiau kinematografiškas, negu teatrališkas. Gal transformuotas į scenarijų galėtų tapti pagrindu puikiam filmui, kadangi pagal pasirinktą struktūrą kinas būtų pajėgesnis jį išpildyti.

Visgi esminė lietuviškos šiuolaikinės dramaturgijos trūkumo problema galėtų būti ta, kad formai išsikeliame aukštus reikalavimus, bet pamirštame, kad tą formą reikia užpildyti atitinkamai kokybišku turiniu. Gal problema tame, kad patys pretenduojame į gilumas, nors iš esmės tokie nesame, o tik norime atrodyti? Formos ilgainiui užsimiršta, o atmintyje išlieka tuščiaviduris turinys, kuris turėtų būti esminė gyvybinė dramaturgijos ugnelė.  Visgi gali būti, kad formos vaikomės todėl, kad apie tai, kas svarbu, nemokame kalbėti. Kaip po vieno skaitymo vykusioje diskusijoje pasakė žiūrovė: „Nepavydžiu jauniems žmonėms, nes jie nebemoka kalbėti apie tai, ką jaučia”.

„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.