7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Adomo Storpirščio požeminių padangių miestai

Austėja Mikuckytė
Nr. 19 (1213), 2017-05-12
Dailė
Adomas Storpirštis, „Užmiršti amžiai", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Užmiršti amžiai", nuotr. autoriaus

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda.

 

Sekdami kukliomis nuorodomis-rodyklėmis ir ieškodami ambient‘o kosminių garsų ištakų, nusileidžiame į paslaptingus rūsius. Besileisdami žemyn vienu metu ir kylame į virš debesų, troposferoje plūduriuojančius miestus. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. Pats A. Storpirštis labai taikliai įvardijo savo kūrybą kaip mokslinės fantastikos ir siurrealizmo junginį. Menininko nuomone, siurrealistinė vizualinio meno kūryba, įgaudama naratyvinį aspektą, patampa moksline fantastika.

 

Dirbtini ir tikri intelektai

Tarp parodos lankytojų maišosi dirbtinių dūmų kamuoliai, primenantys debesis, kylančių raketų išmetamąsias dujas. Pro krosnies durelių angas lyg ateiviškos akys blykčioja vakarėlių liūtų (ir kitų gyvūnų) bei futuristų pamėgta pulsuojanti ir laiko percepciją sujaukianti lempa. Drobėse maišosi praeitis, dabartis ir ateitis, tikrovė ir fikcija, dirbtini ir tikri intelektai. Pasak autoriaus, jo drobės gimsta faktūrų, abstrakcijų, spalvų, formų pasaulyje, iš kurių išsirita pirminė idėja, kuri vystosi, auga, patiria metamorfozes ir rizomos principu išsklinda į visokiausius kontekstus ir naratyvinius variantus. Parodoje prie paveikslų kybantys aprašai pateikia tik vieną iš daugelio, viso paveikslo daugiasluoksniškumo neapimančią, šiuo metu aktualiausią interpretacinę galimybę.

Ekspozicinių erdvių, kūrinių ir parodos atmosfera rezonuoja tarpusavyje ir kuria vientisą juslinį ir intelektinį potyrį. Parodos kuratorius Linas Bliškevičius komentuoja, jog būtent to ir buvo siekta – vientiso spalvinio ir naratyvinio veiksmo. L. Bliškevičius, ilgametis autoriaus bičiulis, pabrėžia, jog A. Storpirštis – produktyvus tapytojas. Šioje ekspozicijoje, anot parodos kuratoriaus, regime antrojo A. Storpirščio tapybinio etapo darbus, pasižyminčius didesne meistryste. Tapytojo darbams būdingas literatūriškumas, mano nuomone, yra ne koks kūrybinis trūkumas, o priešingai – organiška įvairiamedijinės kūrybos sudedamoji dalis ir net stiprybė. A. Storpištis yra parašęs mokslinės fantastinės knygą „Forged Centuries. Escape from Madman‘s World“, kuri tuo pačiu yra ir scenarijus jo kuriamai animacijai, ir tolimesnės aliuzijos į motyvus drobėse.

Krosnyje „kepa“ padriki kompiuterinės animacijos epizodai, o pati knyga pasakoja sagą, odisėją apie XXVII a. Po šešerių šimtmečių galimai vyks karas tarp blogųjų ir gerųjų sintų-androidų. Blogiečiai, išsiugdę sąmonę, naikins visus biologinius sutvėrimus, taip keršydami dėl praeityje patirtos vergovės žmonijai. Siužetas, rodos, nėra itin novatoriškas, primena mokslinės fantastikos klišes, kultinį filmą „Matrica“, tačiau terminologija, detalumas, mokslinis pagrįstumas, įsigilinimas, smalsumas, užsidegimas ir humanitarinių idėjų užtaisas pavergia mano simpatijas. Autorius tvirtino, jog jį gąsdintų knygoje aprašytos technologijos, leidžiančios kurti paralelinius pasaulius, realizavimas. Šiuo metodu būtų įmanoma išrasti pasaulius, kuriuose skleistųsi gėris, tačiau ši technika, patekusi į blogas rankas, gimdytų hiperteroristus, žmones užrakinančius iliuziniuose pasauliuose, iš kurių išsilaisvinimas toks pat paradoksaliai iliuzinis.

 

Atlantidos likimo sesė

Tapybos darbuose pratęsiama žmonijos išgyvenimo, ekologinė tematika, keliami klausimai, ieškoma atsakymų, pateikiami hipotezės ir pasiūlymai. Paveiksle „Užmiršti amžiai“ šviesaus ateities horizonto link ramiai žingsniuoja mamutai. Tai – alternatyvi pasaulio istorija, kurioje klimatas pasigailėjo draugingų milžinų. Ledo kelias suaižėjęs, po juo, dugne – visa civilizacijos, tapusios Atlanditos likimo sese, istorija. A. Storpirštis ragina būti sąmoningais ir nesekti mamutų pėdomis išnykimo link. Iš paveikslo kone sklinda sniego žvarba, akina nuo balto paviršiaus atsimušantys saulės spinduliai, rodos, jauti lėtai keliaujančių padarų didybę ir negali atitraukti akių nuo genealiai įvaldytos perspektyvos, kūrybiškai interpretuotų fantastinių architektūrinių struktūrų.

Ekologiniu atspalviu nudažyta tematika toliau nagrinėjama drobėje „Mintys“. Mintys, kurios, kartu su neregėtais drugiais, sukasi aplink idėjos gimimo simboliu tapusias įsižiebusias lemputes. Šiame paveiksle A. Storpirštis kalba apie pagrindinį energijos šaltinį – saulę. Tapytojas įspėja, jog artimiausia Žemei žvaigždė, deja, ribotas resursas. Todėl turime sukurti dirbtinę saulę arba įgyvendinti britų filosofo ir rašytojo Olafo Stapledono pasiūlytą Dysono sferos koncepciją apie megastruktūrą, susiurbiančią didžiąją dalį šviesos spindulių. O jau tada, A. Storpirščio nuomone, bus įmanoma ir tapti nemirtingais. Nuo tokių jaudinančių minčių ar dėl energijos intensyvumo sprogsta lemputės, iš jų lyg konfeti pasipila drugiai. Atvirkštiniame meniniame pasaulyje drugiai ne miršta skrisdami į šviesą, o gimsta iš jos. Nors drugiai kiek saldoki ir jų gausa bei manierizmas kuria eklektikos įspūdį (kita vertus, ar įmanoma skoningai nutapyti ar kaip skoningą suvokti banalumo nuodėme stigmatizuojamą vargšą drugelį?), vidurinysis paveikslo sandas pakeri gotikinėmis smėlio pilimis, o pamatai subtiliai nutįsta į spalvines abstrakcijas.

Turėtume nepamiršti, jog siurrealizmui, kaip meniniam judėjimui, būdingas nuolatinis koketavimas su kičo estetika. Siurrealizmas – slidus kelias, kuriame neišvengiamai bus slystelėjimų, prireiks nuolatinio savęs drausminimo, žvilgsnio iš šalies ir meninės nuojautos. Mano žiniomis, šio stiliaus atstovai profesionalų bendruomenėje vertinami nevienareikšmiškai. Kita vertus, blogų stilių nebūna. Nepaisant paskirų motyvų, kuriuose pristinga saiko, A. Storpirštis tvirtai žengia skoningųjų siurrealistų keliu.

 

(Ne)įmanomi kubiniai balionai

Paveiksle „Padangės“ įžengiame ne į rojų, bet į nežemišką miestą. Paveikslas tarsi griežtai padalytas į du segmentus. Viršutiniame regime labiau panoraminį, perspektyvinį, struktūrinį miesto vaizdinį. Fiktyvių urbanistinių peizažų meistras A. Storpirštis vėl pademonstruoja technikos įvaldymą, lakią fantaziją ir įsteigia svajonę – kad jo tapybinės hipotezės būtų patvirtintos realybėje. Apatiniame paveikslo fragmente tapybos architektas A. Storpirštis tarsi pritraukia objektyvą ir leidžia žvilgterėti į plonas kolonas, alogiškai laikančias antrą miesto aukštą, staigiu nuolydžiu prasidedančią ir kvadratinėmis duobėmis pasitinkančią gatvę, tąsius pavakario šešėlius. Antrame plane debesų apsuptyje plūduriuoja steampunk stiliaus dirižablis. Miestelėnų apranga lyg ir primena viduramžiškus apdarus, tačiau istorizmui čia ne vieta. Vaikas džiaugiasi neįmanomais kubiniais balionais, kitas padaras (galbūt vis dar žmogus) skleidžia lazerinę šviesą ir, matyt, užsiima telepatija. Skubančio praeivio veidas varva į kažkokį aparatą (o ar tik čia nėra nuoroda į šiuolaikinį žmogų, viena koja gyvenanti realiame, kita – virtualiame pasaulyje?). Žmogiškųjų šaknų gyviai apvedžioti juodu kontūru, kiek primenantys komiksus, šiek tiek karikatūriški.

Per oranžines „Atsiminimų“ dykumas braidžioja drambliai. Teka kaitri saulė, atmintį degina, kaitina juodųjų žmogaus istorijos puslapių reminiscencijos. Drambliai turi fenomenalią atmintį, jie –tylieji išminčiai, rytietiški tuštumos, pauzės, neišsakomumo filosofijos apologetai. Pro jų pilką, grubią odą prasišviečia spalvoti potėpiai – margų atsiminimų ir plačios emocijų amplitudės vizualizatoriai. Prisiminimai apie teroro aktų aukas, pasaulinius karus užpustomi užmaršties smėliu tiek dėl nenoro pripažinti, baimės žinoti, tiek dėl tikro žmogiškosios atminties ribotumo.

Plačios spalvinės-peizažinės erdvės, dykumų panoramos, nugludinto paviršiaus, nematomo potėpio tapybos technika ir, svarbiausia, filosofinis mąstymas, praturtintas turtinga vaizduote kelia asociacijas su siurrealizmo tėvo Salvadoro Dali regimybių pasauliu. Šią įžvalgą tarsi patvirtina, matyt, atsitintinai sutapęs dramblio personažo pasirinkimas. A. Storpirštį šis gyvūnas domina savo būdingosiomis savybėmis, o S. Dali kūryboje šis leitmotyvas įgyja bene ezoterinę prasmę. Be aptartųjų bendrųjų bruožų ir vizualinio panašumo, A. Storpirštį su garsiuoju ispanų siurrealistu sugretina abstraktus politinių-socialinių aktualijų atspindėjimas bei bendražmogiškų vertybių propagavimas (galime prisiminti S. Dali nuodėmių ciklą). Tiesa, A. Storpirščio darbams nėra būdingas atviras erotiškumas bei patalogiškumas. S. Dali kūryba kupina psichozių inspiruoto turinio, o A. Storpirščiui būdingas racionalumas, nuosekli minties plėtotė.

Įžvalgą apie sąsajas su S. Dali kūryba iš tiesų patvirtina pats autorius, prie savo autoritetų taip pat priskirdamas grotesko meistrus režisierius Davidą Lynchą, Timą Burtoną, optinio meno atstovą Mauritsą Cornelį Escherį, dar vieną siurrealistą Vladimirą Kushą ir Zdzisławą Beksińskį, lenkų distopinių paveikslų autorių, kuris platesnei Lietuvos auditorijai tapo žinomas visai neseniai – šiemetinio „Kino pavasario“ metu, kuriame buvo pristatytas biografinis filmas apie šią neeilinę asmenybę. Iš M. C. Escherio A. Storpirštis pasiskolina struktūrinių iliuzijų kūrimo principą, tačiau suteikia joms daugiau gyvybės, idėjinio krūvio. Palyginus su V. Kushu, A. Storpirščio kūryboje matome mažiau cukraus pudros, o palyginus su Z. Beksińskiu, atvirkščiai – mažiau grotesko. A. Storpirščiui būdingos analogiškos beksinskiškos apokaliptinės nuojautos, tačiau jos jaunojo tapytojo drobėse suskamba šviesiau. A. Storpirštis sugeria skirtingas įtakas, jas savaip interpretuoja, semiasi iš veržlaus savitų idėjų šaltinio ir kuria unikalų tapybinį pasaulį.  

 

Raudonoji pieno pakelių armija

A. Storpirštis smurtinių, agresyvių, destruktyvių ir savidestruktyvių žmogaus polinkių apmąstymą vizualizuoja ir drobėje „Nedėkingas rytas“. Drobės kvadratas atitinka lango rėmą ir kviečia į akistatą su atominių sprogimų grybais. Žvelgiant į paveikslą iš toliau šie oro stulpai atrodo panašesni į pienių pūkus. Dabartinių ginklų pajėgumai galėtų lyg pienės pūkus nušluoti žmones nuo Žemės paviršiaus ar net sunaikinti 100 Žemių. Įtaigi paveikslo perspektyva įkurdina žiūrovą nelaimės liudininko vaidmenyje, priverčia dar kartą susimąstyti apie kovų dėl valdžios dramatiškas pasekmes, jų mastus.

Išvydus tokį siaubą, norisi imti rėkti, klykti, spiegti. Užbaigiamasis parodos akordas – riaumojančios žmonių galvos. Išgąsčio pilnos akys spinduliuoja nerimą paskęsti pilkoje kasdienybėje. Žmogystos užsiauginusios storą odą, išmokusios per jėgą būti laimingais laimės kultą praktikuojančioje butaforinėje visuomenėje. Tačiau kaukės krinta – praplyšusi oda atidengia spalvingus vidinius pasaulius, skausmingai raudonus, romantiškai žvaigždėtus, vėjavaikiškai žalius. Trykšta psichodelinių atspalvių versmės, siūlančios dirbtinai stimuliuoti laimę svaigioje ekstazėje. Pieno pakelių armija primena standartizuotus sovietinius blokinius namus ir apskritai standartizuoti siekusią represyvią santvarką. Šiame rėkiančių galvų paveiksle rėkiančios spalvos tik kur ne kur prasikala pro storą pilkumos sluoksnį. Rėksniai nutapyti kiek popartiška maniera, tačiau žvilgsnį patraukia originali pieno pakelių metafora, žavi taiklus takumo, klampaus skysčio, purslų medžiagiškumo perteikimas, netikėtas kalbėjimo apie laisvės vertybę ir siekiamybę rakursas.

 

A. Storpirščio asmeninė paroda – neabejotinai pavykęs, sėkmingas bandymas atskleisti meno ir mokslo jungties jėgą, pristatyti savo interesų sritį taip įtaigiai, jog hipotetinės, fantastinės kompozicijos atgyja tiek tiesiogine – animacine, judančių vaizdų, prasme, tiek perkeltine, žiūrovo vaizduotės sužadinimo, prasme. Menininkas mus užkrečia mokslinės fantastikos teorijomis, socialinės atsakomybės svarbos pojūčiu, kviečia išlaisvinti fantaziją nuo nuobodulio grandinių. A. Storpirščio tapyba stulbinimai nuoširdi, tandemiškai spontaniška ir kruopšti bei kupina paradoksų – požeminių padangių ir padanges siekiančių požemių.

 

Adomo Storpirščio paroda „Aboveground Underskies Aboveskies“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“ veiks iki gegužės 20 dienos.

Adomas Storpirštis, „Užmiršti amžiai", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Užmiršti amžiai", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Mintys", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Mintys", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Padangės", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Padangės", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Atsiminimai", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Atsiminimai", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Nedėkingas rytas", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Nedėkingas rytas", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Laimė per jėgą", nuotr. autoriaus
Adomas Storpirštis, „Laimė per jėgą", nuotr. autoriaus