„Youngblood“ kino mokykla pakvietė savo studentus iš arčiau susipažinti su kino dailininko profesija. Čia įvyko operatoriaus Martyno Norvaišo ir studentų pokalbis su Sigita Šimkūnaite – Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“, Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir kitų filmų dailininke. Pateikiame pokalbio fragmentus.
![]() | ![]() |
Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Birželio 10 ir 11 dienomis tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM Klaipėdos dramos teatre bus rodomas garsaus lenkų režisieriaus Michało Borczucho spektaklis „Apokalipsė“, sukurtas pagal legendinio italų kino režisieriaus, rašytojo Piero Paolo Pasolinio ir žurnalistės, karo korespondentės Orianos Fallaci kūrinius. Vaidina Varšuvos „Nowy Teatr“ trupė.
Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.
Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.
Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).
![]() | ![]() | ![]() |
Birželio 5–22 dienomis Lietuvos sostinėje vyksta jubiliejinius dvidešimtus metus skaičiuojantis „Vilniaus festivalis“. Tai Europos mastu pripažintas muzikinių renginių ciklas, savyje talpinantis tiek kviestinių orkestrų, operos ar baleto trupių, žymių solistų pasirodymus, tiek ir senosios muzikos vakarus. Po festivalio skliautu savo vietą randa ir šiuolaikinė lietuvių muzika, kuriai išskirtinis dėmesys skiriamas rengiant autorinius iškilių lietuvių kompozitorių muzikos vakarus bei pristatant festivalio užsakymu sukurtas šiuolaikinės lietuvių muzikos premjeras.
![]() |
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia dvi parodos, skirtos Lietuvos pantomimos 50-mečiui. Simboliška, kad ekspozicijos pristatomos pastate (Vilnias g. 41), kur prieš penkiasdešimt metų buvo Valstybinio jaunimo teatro dekoracijų ir rekvizito sandėliai. Kur prasidėjo pirmos Lietuvoje susikūrusios pantomimos trupės (1967–1972), vadovaujamos Modrio Tenisono, pirmosios repeticijos.
Vito Luckaus (1943–1987) fotografijų parodą „Pantomima“, pristato kolekcininkas Edmondas Kelmickas. Fotografijose – unikalūs M. Tenisono vadovaujamos pantomimos trupės, debiutavusios garsiuoju spektakliu „Ecce Homo“ Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno, darbo momentai. Trupė, pradėjusi savo veiklą Jaunimo teatre Vilniuje, vėliau dirbo Kauno dramos, Kauno muzikiniame teatruose. Pasak pantomimos trupės įkūrėjo ir vadovo M. Tenisono, V. Luckus buvo artimas trupės bičiulis. Fotomenininkas dažnai lankėsi pantomimos repeticijoje, fotografuodavo mimų darbo momentus, atokvėpio akimirkas. Kūrybinis bendradarbiavimas įkvėpė fotomenininką sukurti net kelis žinomus fotografijų ciklus: „Mimai“ (1967–1971), „Pantomima“ (1983).
![]() |
Rugsėjo ir spalio sandūroje vyksiantis 14-asis festivalis „Sirenos“ šiemet kvies išjungti išankstines nuostatas ir leisti sau priimti netikėtu rakursu pristatomas istorijas apie tuos, apie ką visuomet – apie mus. Režisieriai ir kūrėjų kompanijos iš Latvijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos Lietuvos žiūrovams pristatys šešis spektaklius, kurie kvies pažvelgti į gyvenimą ir mirtį be nusistatymo, be išankstinio žinojimo. „Sirenos“ kviečia pamiršti, kas yra teatras. Ir kartu su festivaliu švęsti galimybę teatrą matyti kitokį. Visokį. Hiperrealistiniame scenovaizdyje ir totaliniame chaose. Kartu su tais, kurie netelpa į lyčių stereotipus ir po tų, kurių nebėra. Stebint spektaklį ir vaikštant po spektakliu tapusius kambarius.
![]() |
Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.
Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!
Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.
Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |