Antroji „varniukų“ karta

Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.

Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Orestas“ svarbiausias – Euripido žodis, kurį jaunieji aktoriai taria meistriškai, tačiau herojų aistros lieka tolimos ir svetimos kaip muziejinis antikinės vazos grožis. Scenos erdvėje – laiptų pakyla, leidžianti aktoriams sukurti statiškų mizanscenų įvairovę. Kitaip nei kitose tragedijose apie Agamemnono šeimą, „Oreste“ žiaurūs kraujo keršto įvykiai įgauna absurdišką pagreitį, o pagrindiniai veikėjai nesukelia užuojautos. Kitą Klitemnestros žudikų – Oresto (A. Ašmonas), Elektros (J. Jankelaitytė) ir Pilado (A. Bačinskas) – nusikaltimą sustabdo tik deus ex machina – tėviškai ramus nematomo Apolono balsas. Spektaklyje įtikina Oresto senelis ir dėdė: B. Ivanausko kuriamas šaltakraujis įstatymo sargas Tindarėjas ir G. Laskovo vaidinamas aptakusis išsisukinėtojas Menelajas.

Tikrą katarsį suteikė spektaklis „Pagalvinis“. Martino McDonagho pjesėje – vaikų nužudymo byloje – G. Varnas, kitaip nei prieš vienuolika metų Jonas Vaitkus Jaunimo teatre, atskleidė gėrio temą ir netikėtus keturių jaunų aktorių profesinius gebėjimus. Kriminalinėje pjesėje, kurioje detektyvai, tirdami kaip apsakymuose įvykdytus vaikų nužudymus, siekia apkaltinti rašytoją, susilieja grožinės literatūros, prisiminimų ir realybės plotmės. Jos atskiriamos dailininkės Julijos Skuratovos sukurtomis lėlėmis, kurios padeda aktoriui A. Ašmonui pasakoti rašytojo Katurjano istorijas. Scenoje veikia didžiulis iš pagalvių sudėliotas Pagalvinio veidas, raudonplaukė vaikiška lėlė – mergaitė-Jėzus, lėlė-berniukas (Katurjanas vaikystėje) ir pailgos, masyvios, deformuotos mamos ir tėvo kaukės, kurias užsidėję aktoriai kuria sadistiškų tėvų košmarišką įvaizdį. Smurtas prieš vaikus – nesvetima Lietuvos visuomenei tema. Žiaurumą skatina jausmų atrofija, kuriai spektaklio kūrėjai priešinasi provokuodami empatiją. Įsigilinę į kuriamų personažų jausmų ir minčių eigą aktoriai vaidina psichologiškai tiksliai. Vienoje jautriausių spektaklio scenų atsiveria rašytojo ir jo vyresniojo sutrikusio vystymosi brolio Michalo meilė. G. Laskovas tiksliai kuria suaugusį vaiką, kuris negali suprasti kito jausmų. Michalo dėmesys nevaldomas, o jo protas paklūsta savitai logikai, – tokį žmogų galima tik besąlygiškai priimti, kaip tai daro Katurjanas. A. Ašmonas, kurdamas pareigingą rašytoją, išryškina jo brandą, jautrumą, pastabumą, atjautą artimui ir norą palikti ką nors po savęs. Nors rašytojui rūpi jo apsakymų likimas, A. Ašmonas nekuria egocentriško demiurgo, o priešingai, pabrėžia rašytojo jautrumą aplinkiniams ir jo kasdieniškumą. B. Ivanausko detektyvas Tupolskis – cinikas, mąstymu pakeitęs jausmus. Jis – subtilus budelis. Ramus, „velniškai“ manieringas, kadaise sužeistas žmogus. A. Jasiukėno Arielis – brutalioji jėga. Kiekviena jo emocija tampa fizine išraiška – smurtu prieš tardomąjį. Keiksmu, juoku, obuolio atkandimu – kiekvienu judesiu aktorius kruopščiai kuria kintantį veikėjo paveikslą. „Pagalvinyje“ kiekvienas aktorius, atverdamas prieštaringus personažo bruožus, įrodo, jog geba kurti sudėtingos psichologijos herojus.

Aktorės susivienijo spektaklyje „Trans Trans Trance“. Režisierė Kamilė Gudmonaitė, ankstesnėje kūryboje netyrinėjusi moterų patirčių, kartu su aktorėmis J. Jankelaityte, D. Kundrotaite ir A. Šuminskaite pristatė eskizą, kuriame apmąstė kultūroje įsitvirtinusius su lytimi siejamus įsitikinimus. Fragmentiškame koliaže, kuriame susipina istoriniai faktai, šokis, dainos, nebylios scenos, dokumentiški monologai ir performansai, spektaklio autorės kritikuoja moters grožio kultą, kūno pavertimą seksualinio geismo objektu ir siaurą požiūrį į lyties tapatybę. Be to, apmąsto specifines moterų patirtis, pavyzdžiui, abortą. „Trans...“ vyrauja dinamiškos aktorių metamorfozės – tiesioginę komunikaciją ir performatyvius veiksmus keičia fragmentiškų personažų kūrimas. „Trans...“ eskize slypinčios galimybės teikia vilties, jog Lietuvoje tuščią feministinio teatro nišą užpildys jaunosios kartos teatro menininkių kūryba.

„Butą Nr. 50“ pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ režisavo B. Ivanauskas, sukūręs ir Azazelo personažą – paniurusį, socialinių įgūdžių stokojantį velnią, kuris tarsi didysis magas pradeda ir užbaigia spektaklį su tarp mažylio ir bevardžio pirštų smilkstančia cigarete. „Bute Nr. 50“ svarbiausia – Margaritos ir Meistro meilės linija bei fantasmagoriška atmosfera, kurioje daiktai nepaklūsta gravitacijos jėgai, šachmatų figūros juda pačios, o aktoriai gali pasiduoti nevaržomam charakterių kūrimo improvizacijos šėlsmui. Bulgakovo romane Margarita labiau primena Meistro viziją nei individualių bruožų turinčią moterį. A. Šuminskaitė, kurdama veikėją, pabrėžia jos išdidumą, nepriklausomybę, pasiaukojimą dėl meilės bei po susitikimo su Volandu (G. Laskovas) įvykusį pokytį. Iš melancholiškos, kuklios ir susikausčiusios mylinčiosios Margarita virsta geismo ir šėlsmo energijai paklūstančia „ragana“. A. Bačinskas subtiliai atskleidžia suluošintą susigūžusio Meistro sielą ir jautriai papasakoja pagrindinių veikėjų meilės istoriją.

Ievos Stundžytės pagal Marko Ravenhillo pjesę „Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“ režisuotas spektaklis leido aktoriams įsijausti į šiuolaikinės dramaturgijos personažus. Išduotų maištingų jaunystės idealų tema jungia „tris draugus“: Heleną, Niką ir Džonataną; meilės pastangos ir andergraudinių klubų gyvenimas – Nadią, Viktorą ir Timą. Prarasta prasmė ir vienatvė persmelkia visų veikėjų būtį. Buvusi anarchistė Helena virto dalykiniu kostiumėliu vilkinčia politike, kuri visuomenei priimtinais būdais palaiko tvarką. J. Jankelaitytė atskleidžia bandančios save apgauti veikėjos dramą. Džonatanas priklauso asmeninio pelno ir keršto siekiančiųjų padermei. A. Bačinskas sukuria įtikinamą neigiamos charizmos personažą – elegantišką manipuliuotoją. Partnerio smurtą patirianti striptizo šokėja Nadia gyvena pagal savitą „užsimiršimo“ filosofiją. A. Šuminskaitė pabrėžia veikėjos pastangas išlikti vėjavaikiškai ir naiviai. Žmogiška šiluma ir tyrumas – tai, kuo Nadia galėtų dalintis, bet pasauliui to nereikia. Spektaklyje ryški homoseksualų Viktoro ir Timo linija. A. Ašmonas atskleidžia netikėtus jauno „go-go“ šokėjo Viktoro pokyčius. Paviršutiniškai mąstantis, susižavėjęs savo kūnu jaunuolis tampa asmenybe, kuri geba mylėti. B. Ivanausko Timas serga, tačiau pagrindinė jo drama – negebėjimas jausti, ką švelniai perteikia aktorius, kurdamas melancholišką personažą. Visus šiuos herojus ir jų pasaulį bando suvokti baigęs kalėti Nikas. G. Laskovas organiškai kuria laike pasiklydusį žmogų, kuris labiau už kitus išgyvena dėl prarastos prasmės.

Miniatiūroje „Aš mylėjau tave tau nežinant“ (rež. K. Gudmonaitė) skambant Mantvydo Pranulio, Dominyko Digimo ir Aurimo Bačinsko interpretuojamai ukrainiečių grupės „DakhaBrakha“ dainai „Specially For You“, J. Jankelaitytės mergaitė iš popierinių namų stato miestą, kuriame gyvena sprindžio dydžio žmonės (juos sumaniai pritraukia kamera). Kurdama žaidžiančią karą mergaitę, aktorė perteikta tragikomišką vaiko pasaulio matymo perspektyvą.

Tiksliai jauno aktoriaus būseną atspindi D. Kundrotaitės monospektaklis „PRA“ (rež. I. Stundžytė) pagal Justo Tertelio „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“. Pjesės vyrą pakeitė moteris ir spektaklyje atsirado keli aktorės patirtį pabrėžiantys motyvai. D. Kundrotaitės energija ir drąsa pripildo tuščią scenos erdvę, o tiesioginis bendravimas pritraukia dėmesį. Komiškai aktorės pasakojamos „tiesos“ apie teatrą protarpiais verčia pasijausti pradžiamokslį atsivertusia senele. Nepaisant to, D. Kundrotaitė perteikė ne tik ginčytiną pjesės autoriaus požiūrį į teatrą, bet ir jaunų aktorių nerimą profesinio kelio pradžioje. Juk visi pelnytai tiki, kad, baigę akademiją – G. Varno studentų pervadintą į Hogvartso burtų ir magijos mokyklą, – atras erdvę ir bendraminčius, su kuriais galės ir toliau kurti.