Bėgantys su vilkais

Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.

Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.

Įspūdingas, nors dėl laiko glaustumo nukenčiantis Annos Halprin pasakojimas apie „Planetos šokį“, vykusį 2003 metais. Šokio, į kurį įtraukiamos minios žmonių, istorija prasidėjo dar 1981 metais, kai viename kalne buvo nužudytos septynios moterys. Bendruomenei reikėjo rasti būdą gedėti ir išvalyti kalną nuo siaubo. Menininkė, padedama šamano, ėmėsi kurti ritualus, kurie išaugo iki planetos šokio. Planeta kaip niekada (o gal visada) turi tiek daug dėl ko gedėti.

Charlesas Altas saulėlydžių instaliacijoje balsu išsako tai, ką visi žinome, bet norime, kad kas nors pasakytų garsiai: „Pasauliui taika neapsimoka, karų metu leidžiami pinigai, todėl taika nuolat tyčia griaunama.“

Sunkių suvokimų ir sudėtingų patirčių visumoje kaip gryno oro gurkšnis suveikia Koki Tanaka „Ėjimas į nežinią“ (2016) – tai ėjimo po apleistas, keistas, nevaikštomas vietas projektas, kai menininkas pamina žinojimą ir bando patirti pasaulį astruktūriškai. Lietuvoje vaikščiojimai netakais ir naujų patirčių paieška jau yra tapę populiarūs, bet Tanaka vaikšto vienas. Tai svarbi sąlyga. Ji patraukia taip pat kaip ir populiariojo Haruki Murakami romanų vienuma. Tokia reta, tokia reikalinga dabarties tirštume.

Maskvietės Irinos Korinos instaliacija savo ironija ir ryškumu yra parodos retenybė. Čia tarpusavyje konkuruoja iš neoninių lempučių sudėliotos sovietinių ordinų formos, snaigės ir ryškiausių spalvų plastmasinių gėlių vainikai. Daugumos kūrinių laiko tėkmė meditatyvi kaip mezgimas, nors turinys gali būti ir ne toks mielas. Mahos Malluh iš Saudo Arabijos „Maistas apmąstymams“ atrodo kaip didelis mezgimo pavyzdys. Tai spalvotų, raštais sudėliotų audiokasečių pano. Manytum, dar viena iš daugelio modernizmo versijų, tačiau paaiškėja, kad kasetėse dvasiniai vadovai aiškina, kaip turi elgtis musulmonės moterys.

Parodą papildo ir poveikį išlaikęs modernizmas. Pavyzdžiui, Zilios Sánchez iš Kubos paveikslai. Tai minimalistinio pobūdžio paveikslai-skulptūros, o gal reiktų juos vadinti reljefais, kur labai taupiomis raiškos priemonėmis kampai, rausvi apskritimai virsta krūtinės siluetais. Šalti paviršiai netikėtai ir per pojūčius įgauna gaivios erotikos.

Arsenalo paroda prasitęsia ir šalia esančiame parke, kur iš visų geriausiai įsiminė Hassano Khano „Kompozicija parkui“ (2013), nes per garsus, sklindančius iš krūmuose, kalvose, aikštelėje sustatytų kolonėlių lyg inkilų, buvo galima naujai patirti erdvę. Ji atsirasdavo ir išnykdavo iš paukščių, kalimo, muzikos garsų.

Giardini tarp paviljonų ilgiausiai išlaikė Šveicarų paviljonas, tiksliau, jame rodomas dokumentinis filmas „Flora“. Čia neskubriai, Floros Mayo sūnaus ir jos dienoraščio balsu pasakojama menininkės klestėjimo ir nuosmukio istorija. Alberto Giacometti mylimoji, turtingų tėvų dukra Paryžiuje tikėjo savo talentu, tačiau praradusi tėvų paramą, nesulaukusi rimtų žingsnių iš mylimojo ji grįžta į Ameriką ir vargdama augina sūnų, dirba sunkiausius darbus, miršta viena ir apleista. Istorijoje akcentuojama ne pažintis su Giacometti, o moters stiprybė išgyvenus tokį staigų krytį žemyn, jaudinamasi dėl lyg stebuklas atsiradusio dėmesio, kyla jausmas, kad pusiausvyra nors kiek pajudėjo teisybės pusėn. Ypač turint galvoje, kad meno pasaulis, ypač visokie solidūs renginiai, yra egocentrizmo tvirtovė, kur dėl sunkiai išgujamų patriarchališkų nuostatų visad pirmauja vyrai, nebent būtų moterų rodymo mada tam kartui. Todėl Flora yra ne tik įsidėmėtina moteris, bet ir alegorija. Alegorija, kad galimybė išgarsėti dar labai priklauso nuo garsių vyrų.

Karštoje Venecijoje smagiai atrodė Kanados paviljonas, virtęs kvėpuojančiu fontanu: didele srove ir įvairiakryptėmis čiurkšlėmis tryško šaltas vanduo. Ir vulkaninio sprogimo formos fontanas, ir mažytis fontanėlis greta, panašus į kitus po miestą išsibarsčiusios gaivos šaltinius, vertė šypsotis ir suaugusius, ir ypač vaikus. Naujomis rodymo formomis įdomūs buvo vokiečių ir prancūzų paviljonai.

Daugelyje Venecijos meno rodymų vietų buvo tradiciškai kankinamos knygos. Skandinavai jas karpė, armėnai degino, Samas Lewittas perdarė į šviečiančius objektus, kažkas jas realistiškai tapė, rašė ir dėjo į buitines skardines dėželes. Knygų kančios, matyt, reiškia supratingą stebėjimąsi, kad žinių visuomenė elgiasi taip, tarsi nieko nežinotų, o protingos knygos virsta tik skulptūriniais objektais, nebe prasmių šaltiniais. Ir tai yra universalu.

Bienalė teikė progų vaduotis iš provincialo kompleksų. Nemažai menininkų ir net tų pačių kūrinių jau buvome matę Vilniuje: Sebastiáną Diaz Moralesą, Shimabuku, Kader Attia ir keletą kitų.

Matyt, pagrindinių parodų tykumo, tiesoieškos įspūdžiui (rodoma pirma dailininkė musulmonė, kurianti šiuolaikinį meną, musulmonė, tirianti erotiką, daug įvairioms bendruomenėms svarbių projektų ekologijos, identiteto, mitologijos ir pan. klausimais) pusiausvyrai į efekto pusę turėjo suteikti Damieno Hirsto paroda. Jo atviras blefas, mirtis ir deimantai, padvėsusių gyvūnų grožis turėjo atstovauti meno įžūlumui ir prasmių žudymo menui. Jam neradau laiko, tačiau nuotraukų socialiniuose tinkluose sferoje jis pirmavo. Greitas efektas šias rungtynes visada laimi.

Lietuvos paviljoną (komisaras Kęstutis Kuizinas, kuratorės Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė) buvau pasikusi „nedarbinei“ dienai – malonumui. Nors nelabai tikėjau Žilvino Landzbergo ekspozicijos pavadinimu „R“ ir jo interpretacija, viskas, ką pamačiau, kaip ir tikėjausi, buvo nuostabus patyrimas. Šis autorius yra absoliučiai intuityvus ir bandymai konceptualizuotis kaskart turi šiokių tokių formalizmo bruožų. „R“ raidę bandoma paversti instaliacijos per du aukštus ašimi, remiamasi jos semantika. Gana laisvai, tačiau tą patį galima būtų padaryti su bet kuria raide. Vis dėlto visiškai sutinku su, ko gero, kuratorių sudėtais akcentais kataloge (rašau savais žodžiais), kad Landzbergo vaizdiniuose labai svarbūs archetipai, klajojantys per įvairias istorijas, intuityvūs registrai, atminties kūrybiškumas. Dar pridurčiau – drąsa ar laisvė nebūti struktūrizuotam, veikti laisvai, nes tai jam labai gerai išeina. Kalbos apie archetipus ir gamtiški išplėstinio kūrinio vaizdai mane nuvedė prie asociacijos su Clarissa Pinkola Estés ir jos knygos „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ (Vilnius, Alma littera, 2005), kur ji pabrėžia instinkto (ir žiaurių jo aspektų) svarbą, pasakojimo reikšmę brandai, savęs suvokimo kaip daugybės kartų ir kitų visumų dalį. Šia prasme Žilvinas Landzbergas yra „bėgantis su vilkais“ ir savo penkių regos matų instaliacijoje, ir vaikiškai drąsiuose katalogo piešiniuose. Tai nereiškia, kad jis yra „moteriškas“, nes Estés aprašomo moters ryžto gali tik pavydėti bet kuris statistinis vyras, tai tik stereotipai. Čia labiau kalbama apie laukinę pusę apskritai. Teorijose paklimpusiam menui, apsivirškinusiam savo sultyse bei ironijoje, ir nudrenuotam komercijos menui toks laukinis gaivalas yra neįveikiamas. Jis yra didingas kaip tikėjimas.  

Nors, atrodytų, pirmo aukšto ekspozicija yra tik to, ką mes matėme Šiuolaikinio meno centre 2015-aisiais parodoje „Be karūnos“, perdėliota mažoji versija, kai pranašavau (http://www.7md.lt/daile/2015-05-01/Gotikinis-miskas), kad jau matau Landzbergą Venecijoje, kiek pasisukiojusi turiu pripažinti, kad menininko gerai įsijausta, o kūrinys tapęs vietai pritaikytu.

Šv. Pranciškaus bažnyčios pažastyje, buvusios mokyklos pastate išdažyto vitrininio lango keteros suskamba su viduje esančio milžiniško rago užraitymais. Lyg dvi žuvys motų uodega. Tos, kur gali praryti žmogų ar visą miestą. Patalpoje, priklausomai nuo akių fokuso, gali rasti ir nakties dangų, ir miško tankmės ritmą riedant pro šalį, ir pakrūmės detališkumą (sušakojusi komoda). Čia yra ir bienalei būdingos knygos, tik medinės ir nekankinamos, voveraitės galva, didelis lapas, maža uoga. Šviesų ir dydžių spektras užlaiko. Neužtenka kartą mesti akį. Akis turi keliauti, suptis, atšokti, sulįsti ir vėl išlįsti. Po to pailsėti stebint debesų tėkmę antro aukšto projekcijoje užapvalintais kampais ir vėl sklandyti po erdvinę instaliaciją, kuri gali būti ir architektūra, ir miškas, ir bažnyčia, ir burės, ir aitvaras. Galiausiai turi nukristi ant stalo, pažvelgti į didelį miegantį veidą, o atsisveikinant mirktelt iškabos pavidalo saulei ir mėnuliui. Vėliau išeiti, bet dar ilgam ten likti.

Bėgančių su vilkais asociacija tinka beveik visiems straipsnyje aprašytiems autoriams ir dar gerai saujai nepaminėtų. Gaivalo, tikrumo su savimi ir kitais paieška, o tada ir trikdantys įvaizdžiai slankiojo po Veneciją ir lindo iš pakampių kaip vaiduokliai. Airių paviljone kaip pamišusi šoko žila ilgaplaukė senė. Skleidė kraupiu balsu užkalbėjimus ir pranašystes, nė kiek nesibaimindama atstūmimo, savaip pratindama prie bėgančių su vilkais.

Bienalė veiks iki rudens vidurio.

Daug daugiau naudingos informacijos rasite: http://www.labiennale.org/en/art/index.html