7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

„Kultūros naktyje“ šokio teatras OKARUKAS pristatys avangardinį japonų šokį su performansu „Hereafter“

 

Kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ metu Vilniuje, „Menų Spaustuvėje“, debiutuos vienintelis Lietuvoje butō (angl. butoh) šokio teatras OKARUKAS. Trupė pristatys naują, specialiai „Menų Spaustuvės“ kiemeliui pritaikytą „Hereafter“ performansą.

OKARUKAS įkūrėja yra Sakurako – iš Lietuvos kilusi, tačiau jau 18 metų užsienyje gyvenanti ir dirbanti menininkė, šokėja ir choreografė, šiuo metu įsikūrusi meninėje rezidencijoje „Château Éphémère“ Paryžiuje. Sakurako dar 2012 m. Amsterdame įkūrė šokio-teatrą Re-United Now-Here ir pristato performansus Olandijoje, Pracūzijoje ir Japonijoje. Taip pat ji yra vienintelė pasaulyje lietuvių kilmės butō meistrė.

Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai 2017: nuo pjesių vaikams iki rafinuoto absurdo

 

Birželio 20–23 d. į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta pernai didelio susidomėjimo sulaukę Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Atvirų skaitymų metu LNDT ir toliau siekia pristatyti įdomiausius originalios verstinės dramaturgijos tekstus. Šiais metais skirtingose teatro erdvėse ir už jų ribų žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis. Teatro manymu, tai puiki proga aktoriams, teatro kūrėjams bei kviestiniams režisieriams prisiliesti prie Vakarų scenose atgarsio susilaukusių kūrinių, „prakalbinti“ juos viešai, patikrinti jų sceninio įkūnijimo galimybes. Šiais metais bus perskaitytos Yasminos Reza, Ninos Haratischwili, Martino Crimpo pjesės ir pirmą kartą nuskambės vaikams skirta dramaturgija – Carsteno Brandau kūriniai teatrui. Visi renginiai nemokami, po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.

Vilniuje „Nyderlandų šokio teatro 2” spektakliai

Birželio 18 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje viešės viena garsiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio trupių „Nyderlandų šokio teatras 2”. Vienu paskutinių šio sezono gastrolių sustojimu pasirinkusi Vilnių, trupė pristatys keturių skirtingų choreografų spektaklius. Vakaro programoje šokėjai atliks choreografų dueto Sol León ir Paul Lightfooto ironišką darbą „SH-BOOM!”, Edwardo Clugo charakteringą kūrinį „Abipusis komfortas“, šokio legendos Hanso van Maneno „Solo“ bei Alexanderio Ekmano tarptautiniu hitu tapusį spektaklį „Kaktusai“.

Nyderlandų šokio teatras – viena didžiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio trupių, per metus pasirodo 115 tūkst. žiūrovų Europoje, JAV, Azijoje ir Australijoje. Nuo 1959 m., kai buvo įkurta, šios maištingos pirmaujančios šiuolaikinio šokio trupės repertuare yra daugiau kaip 600 baleto pasirodymų, kuriuos kūrė dešimtys skirtingų šokio meistrų. 

„Apsėdimas“: apie sąžinės kalėjimą

Valstybiniame jaunimo teatre birželio 21 d. 18 val. Salėje 99 – režisieriaus Povilo Makausko premjera „Apsėdimas“. Jaunosios kartos menininkas sukūrė spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.

Režisieriaus Gintaro Varno mokinys P. Makauskas, būdamas II režisūros kurse, debiutavo spektakliu „Yolo“ (2013 m.), bakalauro studijų pabaigoje pristatė premjerą „Laimingasis princas“ (2015 m.), kūrybinės patirties sėmėsi Italijoje ir Ispanijoje.

Prieš keletą metų P. Makauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su savo bendraamžiais aktoriais pristatė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištraukas. Jaunimo teatro premjeroje žiūrovai išvys studijų darbo tęsinį, kuriame vaidins jaunosios kartos aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Jovita Jankelaitytė, Andrius Alešiūnas.

 

Savi ir svetimi

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.

Būsena be uosto

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

 

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Filmas apie prisilietimą prie stebuklo

Valerijus Todorovskis (g. 1962) – rusų kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris. Sėkmingai debiutavęs kaip scenaristas, 1990 m. filmu „Katafalkas“ jis pradėjo ir režisieriaus karjerą. Netrukus tarptautinio pripažinimo sulaukė jo filmai „Meilė“, „Pamaskvės vakarai“, „Kurčiųjų šalis“. Režisierius tvirtina, kad kuria komercinį kiną, bet pagal savo taisykles. Tai įrodo ir miuziklas „Stileivos“ ar televizijos serialas „Atlydys“. Lietuvos ekranuose dabar rodomas jo filmas „Didysis baletas“ („Bolšoi“, 2016) netrukus taip pat taps serialu. Apie tai, kas paskatino kurti filmą apie baletą, su Todorovskiu žurnalo „Ogoniok“ puslapiuose kalbėjosi Olga Cipeniuk. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Atviras laiškas Kultūros ministrei

Gerbiama Kultūros ministre,

 

Dar š.m. balandžio 10 d. išsiunčiau Jums, taip pat Lietuvos Seimo Kultūros komitetui laišką, kuriame išreiškiau savo susirūpinimą susidariusia situacija, atkreipiau žmonių, formuojančių mūsų kultūros politiką, dėmesį į rimtas problemas, reikalaujančias, mano manymu, neatidėliotino sprendimo. Į savo laiškus negavau jokio atsakymo.

 

Naujai išrinktos valdžios menininkų ir jų nuomonės ignoravimas sukelia didelį nusivylimą ir nepasitenkinimą, ieškojimą išeities iš situacijos, kuri kasdien tik blogėja.

 

Jūsų, kaip Kultūros ministrės, ryškiausias pasiekimas per pakankamai neilgą Jūsų kadencijos pradžią – pačių žymiausių mūsų šalies kultūros žmonių nuolatinis ir tendencingas persekiojimas ir gąsdinimas, neleidžiant jiems normaliai dirbti. Jums, gerbiama Ministre, kažkodėl reikėjo įrodyti savo viršenybę, kuri, deja, nepanaši į tikrą rūpestį Lietuvos elitinės kultūros ateitimi ir pagrindiniais teisinės valstybės principais.

 

Ir pagaliau Jūs tariamai pasiekėte savo tikslą – atleidote Operos ir baleto teatro Generalinį direktorių. Jums rūpėjo surasti bet kokį būdą, bet kokią priežastį. Tai buvo tikslas, gal ir ne visai Jūsų. Kaip pasakė premjeras, „bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Kitaip sakant: jei nėra – surasim!

Tos bangos paliesti

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Kino naujienos trumpai

Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.

PUSLAPIS
IŠ
1003