Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Židrija Janušaitė (g. 1973) studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2004–2010 m. Kuria tapybos, performanso, videomeno, instaliacijos, fotografijos ir žemės meno srityse. Parodose ir projektuose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2007 metų. Gyvena ir kuria Kaune.

Studentų meno dienų (SMD) projektas, ambicingai pavadintas „Kosminė odisėja“, geriausiu atveju atitiktų troposferinį pasivaikščiojimą. Iškelti projekto siekiai padėti studentams būti matomiems bei užkariauti meno sceną –„kosmosą“, manau, beveik nebuvo įgyvendinti. Bet dėl to turbūt kaltesni ne organizatoriai, o studentai.

Pirmiausia nuvylė VDA senųjų rūmų erdvėje eksponuoti studentų darbai. Kai kurie jų kelia įspūdį, kad nei apie jų turinį, nei apie formą nebuvo ilgiau pamąstyta. Kiti – tai tiesmukas XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Vakarų meno idėjų plagijavimas arba nesąmoninga kartotė. Konkrečiai turiu galvoje tą baltų stačiakampių triptiką antrame aukšte. Jei projekto idėja būtų buvusi „laiko mašina į praeitį“, tai galbūt dar būtų verta gilintis.

Balandžio 16 d. 18 val. VDU Menų galerijoje „101” (Laisvės al. 53)  įvyks tapytojų Povilo Ramanausko ir Andriaus Zakarausko parodos „Tinkamos vietos ieškojimas” atidarymas.

Povilas Ramanauskas (g. 1987) ir Andrius Zakarauskas (g. 1982) atstovauja jauniausiąją tapytojų kartą ir abu yra atradę labai individualias kūrybines tapatybes. Tačiau šia paroda jie siekia ieškoti bendrų kūrybos sąlyčio taškų ir šiuolaikinėmis tapybos priemonėmis kvestionuoja tapybos suvokimo ribas. Parodos pavadinimas „Tinkamos vietos ieškojimas”, pasak menininkų, “kalba apie tapybos proceso niuansus. Ieškant tinkamos vietos tinkamam potėpiui užtepti, tinkamai spalvai pasirinkti, tinkamam kompoziciniam variantui ir tinkamai išraiškos formai surasti. Paroda kartu kviečia apmąstyti tinkamo kelio pasirinkimą kiekvieno iš mūsų gyvenime”.

Nekyla jokių abejonių, kad projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ yra vienas iš tų sumanymų, kuris bent jau viešojoje erdvėje tapybai, kaip vienai iš meno (galbūt ir šiuolaikinio) disciplinų, suteikia jeigu ne prestižinį statusą (ar bent dalį jo), tai bent jau tokią regimybę. Tradiciniu šį projektą galima vadinti todėl, kad jis ne tik vyksta ketvirtą kartą, bet ir, įgaudamas vis didesnes apimtis, plečia savo geografines ribas. Jau antrą kartą jame gali dalyvauti jaunieji menininkai iš Latvijos bei Estijos.

Tapybos respektabilumas yra be galo reliatyvi sąvoka, ypač turint omenyje nevienalytę auditorijos gradaciją. Akivaizdu, kad žiūrovai, paprasti mirtingieji – tie žmonės, kurie nepriklauso meno sferai, tačiau ja domisi, – girdėdami apie šį projektą bent viena ausimi, apsilankę parodoje ir ją apžiūrėję iš tiesų patiki, kad visa tai, kas yra eksponuojama, galima priskirti prie geriausių ir šauniausių dalykų, vykstančių bent jau pastarųjų metų jaunojoje Lietuvos (ir ne tik jos, bet ir Baltijos šalių) tapyboje. „Jaunojo tapytojo prizo“ faktas, turint neblogai vykdomą viešųjų ryšių kampaniją, suteikia tapybai