Aktorė Gailė Butvilaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), „Liučė čiuožia“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2019), „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2018), nuo 2017-ųjų vaidina „Išvaryme“ (rež. Koršunovas, LNDT).

Kalbamės su aktoriumi Martynu Nedzinsku, sukūrusiu daugiau nei trisdešimt vaidmenų režisierių Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Gabrielės Tuminaitės, Árpádo Schillingo, Annos Smolar, Jano Fabre’o ir kt. spektakliuose. Už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. Koršunovas, OKT, 2014) jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip pat dalyvauja improvizacijos teatro „Kitas kampas“ veikloje, filmuojasi kine.

Apie karantino pauzę ir bandymą po šios tylos grįžti atgal į sceną kalbamės su aktore Nele Savičenko.

Aktorius Kęstutis Cicėnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2013), „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Tartiufas“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) ir kt. Nuo 2015 m. vaidina Tebaldą Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (LNDT ir OKT), o nuo 2017-ųjų – Beną „Išvaryme“ (LNDT).

Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.

Puikiai pamenu tą dieną – ruošėmės Vilniaus mažojo teatro jubiliejui. Po poros savaičių turėjo įvykti „Čia nebus mirties“ premjera, ir staiga žinia – viskas stabdoma. Tą ankstyvo pavasario popietę viskas persivertė

„Devyni judesiai, kurie pavers jūsų namus teatru. Pirmas – atsisėskite ir prispauskite kelius prie krūtinės. Apkabinkite juos sukryžiuodami rankas. Jūs – mažas, apvalus kamuolys. Atloškite galvą. Pažvelkite į lubas. Įsivaizduokite, kad pakylate į viršų ir skrendate kiaurai per lubas. Iš pradžių į aukštą virš jūsų.

Ką išgyvena aktoriai, dėl pandemijos trikdžių pirmą ir vienintelę 2020 metų spektaklio premjerą turintys vaidinti už 138 kilometrų nuo gimtojo miesto? Euforiją! Savo akimis mačiau. Anykščiai, spalio 22 d., nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“ – iš vienuolikto bandymo čia pagaliau įvyko Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Remyga“ premjera. Tą kartą Anykščiuose šiauliečiai laimėjo pagrindinį prizą – „Remyga“ paskelbtas ryškiausiu festivalio spektakliu. O tada vėl smogia karantinas ir belieka guostis, kad pamatyti spektaklį, pagaliau vaidinamą gimtųjų Šiaulių scenoje, bus tiesiog privaloma, visiškai nepaisant 213 kilometrų.

Trisdešimt kelerių metų vyras, vietinio laikraščio redaktorius, baigęs istorijos studijas, besidomintis muzika, su draugais subūręs grupę, neseniai išsiskyręs, gyvenantis netoli sostinės su mama, švelnaus, melancholiško būdo, vis labiau jaučiantis, kad jo valia senka užleisdama vietą bejėgiškumui. Kuo toks žmogus galėtų užkliūti policijos pareigūnams?

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.