Teatras
„Devyni judesiai, kurie pavers jūsų namus teatru. Pirmas – atsisėskite ir prispauskite kelius prie krūtinės. Apkabinkite juos sukryžiuodami rankas. Jūs – mažas, apvalus kamuolys. Atloškite galvą. Pažvelkite į lubas. Įsivaizduokite, kad pakylate į viršų ir skrendate kiaurai per lubas. Iš pradžių į aukštą virš jūsų. Ten kas nors gyvena? Dviem aukštais aukščiau. Pakilkite virš stogo. Pažvelkite į aplinkinius namus. Nukreipkite žvilgsnį tolyn. Aprėpkite žvilgsniu visą rajoną. Visą miestą. Kreipkite žvilgsnį vis tolyn. Greitėkite. Kilkite į viršų. Aukštyn, dar aukščiau, vertikale. Pažvelkite į žemę, kaip žiūri kosmonautai. Raskite apačioje save patį. Nediduką, kompaktišką ryšulėlį, iš kurio žvelgia dvi mažos akys, nukreiptos į viršų.“ Neišsigąskite, tai tik mano iššifruotas teksto gabaliukas iš labai trumpo audiospektaklio „9 judesiai“ („9 Movements“). Šis viešai kiekvienam mūsų prieinamas tarpdisciplininio teatro grupės „Rimini Protokoll“ kūrinys (https://soundcloud.com/user-577741880/9-movements) gali padėti šiek tiek apmalšinti kokybiško teatro alkį, jei toks jus vis dar kankina, ir pagaliau išmokti savo realią, asmeninę, gyvenamąją erdvę transformuoti į tobulą teatrinę dekoraciją.
Turiu prisipažinti – per pastarąsias savaites atsiklausiau šio mikrošedevro iki soties. Faktiškai „9 judesius“ galima jungtis po kiekvienos iš daugelio ypač „inovatyvių“ lietuviškų teatro premjerų internete, pasipylusių kaip iš gausybės rago. Dauguma atvejų net nesvarbus sklaidos kanalas, pateikimo forma – online premjera, videokonferencijos simuliacija ar tiesiog iš anksčiau sumontuoto įrašo transliacija. Kažkodėl su kiekviena teatrine šio rudens karantinine teatro „naujiena“ darosi vis liūdniau ir vis labiau kankina begalinio apleistumo jausmas. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad mes, lietuviško karantininio teatro žiūrovai, šiam teatrui esame visiškai nesvarbūs, neįdomūs ir, drįsčiau teigti, reikalingi tik statistinių vienetų pavidalu. Nepamirškite: kiekvienas mūsų, net sekundinis, atsitiktinis apsilankymas eilinio skaitmeninio teatro peržiūroje paverčia mus dar vienu skaičiuku pseudotūkstantinėje virtualių žiūrovų minioje, atseit žiūrėjusių tai... Taigi neleiskite sau tapti žiūrovine statistika eilinės teatrinės VšĮ, BĮ, ar Nac. organizacijos ataskaitoje, kurpiamoje besibaigiančių biudžetinių metų ir panaudoto projektinio finansavimo fone. Tiesiog palikime virtualybėje juos stangintis vienus. Juo labiau kad alternatyva visuomet egzistuoja, ir šiuo atveju tai yra stulbinantys karantino atverti pasaulinio skaitmeninio teatro klodai.
Į ką atsispirti žmogui, kiekvieną minutę galinčiam išsikraustyti iš proto? Į vaizduotę ir sąmojį. Abu gali tapti galimybių erdve, kurioje įmanoma išsiveržti ir pasipriešinti. Audiospektaklis „9 judesiai“ keletą kartų man tapo ištiesta pagalbos ranka, stumtelėjusia į fantastišką pasaulį, akimirką mano nuosavus namus transformavusia į teatrinę aikštelę. Spektaklio misija – kiekviena tiksliai sukonstruota mikroscena, faktiškai kiekvienu mano atliekamu judesiu padėti atrasti naują savo gyvenimo perspektyvą, asmeninę erdvę arba pasufleruoti išeitį iš strigimo, akligatvio, frustracijos. Tereikia priimti žaidimo taisykles ir leisti sau sužaisti šį devynių judesių teatrinį žaidimą. Arba drąsiai išbandyti ir atsirinkti tinkamiausią skaitmeninio teatro formą.
Per beveik metus trunkančią pandemiją pasaulis jau spėjo susitarti dėl kelių kertinių dalykų: pirmas ir esminis – skaitmeniniu teatru niekada nėra vadinamos tradicinės spektaklio įrašų transliacijos internetu. Tiesiog spoksoti į ekraną žiūrint įrašą – neužtenka, reikia būti įtrauktam, įsitraukti į veiksmą ar bent jau žaisti įsitraukimą. Antra – skaitmeniniu teatru vadinami visi projektai, nuo pat idėjos plėtojimo pradžios pasirinkę virtualų formatą kaip projektui būtiną meninės raiškos formą. Taigi, zuminti ar nezuminti – štai koks klausimas turėtų gimti kiekvieno režisieriaus smegeninėje, prieš pradedant kurti eilinį skaitmeninį produktą, skirtą karantininės teatro publikos reikmėms. Atsakymas elementarus: zuminkite tik tada, jei videokonferencijos formatas yra vienintelis galimas jūsų meninės idėjos sprendimas.
Kaip techninį pavyzdį pasitelkčiau neseniai vykusį režisieriaus Oskaro Koršunovo parengtą Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ skaitymą videokonferencijos formatu. Šiuo metu kiekvienas norintis gali peržiūrėti jau įvykusio skaitymo transliacijos įrašą. Iš esmės pirmą OKT inicijuojamo renginių ciklo „Zoom teatras“ renginį užfiksavusiam, suarchyvavusiam įrašui nieko negalima prikišti. Faktas, kad tai pigiausias būdas pakenčiama kokybe ištransliuoti ir išsaugoti bet kokį virtualų žmonių sambūrį. Vienas stambus kalbančio žmogaus planas čia keičiamas kitu stambiu planu, aktoriai stengiasi intonuoti, dirba su mimika, mėgina išlikti maksimaliai atidūs ir susikaupę. Žinoma, labai svarbi konferencijos administratoriaus funkcija – tik spėk išjungti pašalinius mikrofonus, galinčius kokiu nors čepsėjimu užgožti dalį teksto. Kelias minutes pažiūrėjus tokį zuminį įrašą galima pasijusti nusviestam į ankstyvą pavasarį, kai visi darbo kolektyvai išgyveno panašią atradėjų euforiją, mėnesį bandydami išsiaiškinti, kaip ir kodėl ten viskas veikia. Galiausiai supratome, kad „Zoom’as“ vis dėlto tinkamiausias jaukiam saloniniam pasisėdėjimui tiesiog plepant arba skaitant vienas kitam kokią įtraukiančią literatūrą ir jaukiai prieš ekranus ką nors gurkšnojant.
Tik stebina, kodėl teatro kūrėjai nuo pavasario neįsisąmonino elementaraus skaitmeninio etiketo. Pakviesta į „Zoom“ teatrą, tikiuosi būti tos konkrečios videokonferencijos visaverte dalimi. Į „Kanto“ „Zoom“ kambarį mūsų įsileido visą šimtą. Ak, tas malonus šaršalas, kylantis besirenkančių dalyvių įleidimo į konferencijos kambarį akimirką. Kai kas neapsisprendžia, išjungti savo vaizdą ar ne. Likti su garsu ar be. Kokia įvairovė pasivadinimų – „Onutės tėtis“ įsitaiso šalia „Mokytojos Aldonos“, o „Ingrida Ragelskiene“ šalia „Ramunės“. Aktorės Aldonos Vilutytės skaitomas Balsas instruktuoja: turėtume rinktis „spikerio“ režimą, kad ekrane matytume tik tuo metu kalbantį asmenį. Kas suskaičiuos, kiek per keturias pjesės skaitymo valandas kartų sugrįžta į galerijos režimą, dėl linksmumo įkeliant kameras įsijungusių aktorių atvaizdus tarp nutildytų ir neregimų klausytojų. Kiek puodelių arbatos išgerta, buitimi pasirūpinta ir kiek kartų „Kanto“ metu šunelis pavedžiotas. Iki galo nubyrėjo apie keturiasdešimt į veiksmą taip ir neįtrauktų videokonferencijos statistų. Mane asmeniškai pasilikti „Kantui“ skirtoje videokonferencijoje vertė profesinis lojalumas ir pagarba aktoriams. Gaila, bet tenka konstatuoti, kad puikaus teksto skaitymas galėjo vykti daug sėkmingiau ir profesionaliau, pasitelkiant dinamišką videomontažą ar net radijo teatro formą, nes žiūrovų aktyvumą, tiesioginį įsitraukimą numatantis „Zoom“ formatas čia visiškai neišnaudotas.
Kas padėtų keisti situaciją dėl Lietuvos teatro menininkų neišprusimo, o gal nenoro gilintis į virtualaus teatro galimybes? Edukacija. Prieš akis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro specialybių studentų sesija. Atsiskaitymai juk turės vykti nuotoliniu būdu? Galbūt čia pagaliau pamatysime stiprų proveržį skaitmeninio teatro srityje ir gebėjimą prisitaikyti prie negrįžtamai pasikeitusios teatrinės realybės? O gal kažkam Lietuvoje toptelės suorganizuoti virtualaus teatro laboratoriją? Idėjų tokiam projektui galima pasisemti kad ir čia: www.webtheatrelab.com.
Ir pabaigoje – asmeniškai išbandytas pats paprasčiausias būdas galutinai įsimylėti skaitmeninį teatrą: tiesiog dalyvauti tikrame „Zoom“ spektaklyje „I donʼt want to see this“ („Nenoriu to matyti“). Dviejų menininkų iš Izraelio – Lioro Zalmansono ir Mayos Magnat – sukurtas projektas paremtas kelerių metų senumo skandalu, kai „The Guardian“ buvo „nutekintos“ mokomosios instrukcijos, skirtos socialinio tinklo „Facebook“ turinio moderatoriams (https://www.theguardian.com/news/2017/may/25/facebook-moderator-underpaid-overburdened-extreme-content). Pats patekimas į „Zoom“ spektaklį tampa nedideliu nuotykiu. Nuo pat pradžių projekto kūrėjai priverčia tave pasijusti išskirtinį, vertą atsidurti įslaptintuose, tik trisdešimčiai žiūrovų skirtuose mokymuose, per kuriuos ne tik demaskuojama purvina socialinio tinklo virtuvė, bet ir netikėtai atskleidžiamas kiekvienas iš videokonferencijos dalyvių. Dalyvauti „Zoom“ spektaklyje „I donʼt want to see this“ reiškia būti įtrauktam į asmeninių pasirinkimų bei moralinių kolizijų tinklą ir nuolat jaustis visaverčiu veiksmo dalyviu, iliuziškai netgi galinčiu kažką pakeisti šioje ydingoje, išsigimusioje sistemoje.
Po spektaklio išėjau iš tos „Zoom“ konferencijos kambario pagaliau suvokusi, kad yra žmonių, privalančių matyti tai, ko mes patys nenorime matyti. Ir joks objektyvumas, suvaldant šią situaciją, neįmanomas. Tai kaina, kurią mokame už malonumą slankioti savo socialinių tinklų naujienų juostą ir už progresą, šiais metais pagimdžiusį tokį fenomeną, kurį kol kas sąlygiškai vadiname skaitmeniniu teatru.
