Teatro galia gilintis į žmogų ir jo santykį su pasauliu

Aktorius Kęstutis Cicėnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2013), „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Tartiufas“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) ir kt. Nuo 2015 m. vaidina Tebaldą Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (LNDT ir OKT), o nuo 2017-ųjų – Beną „Išvaryme“ (LNDT).

Ar teatras – ilgai siekta ir planuota svajonė, ar net pačiam sau netikėtas sprendimas, padiktuotas nuojautos?

Teatras mane žavėjo nuo vaikystės. Atsimenu, kai buvau mažas, mama nuvedė į „Lėlės“ teatrą, į Mažąją salę. Prisimenu tą įspūdį, kai matau mažas lėles ant medinių pagaliukų mechaniškai judant, o už jų sklinda sodrus, malonus moteriškas balsas, kuris jas paverčia gyvomis. Pradėjau ieškoti tos moters, bet niekaip negalėjau rasti. Tai man buvo stebuklinga. Nuo tada man pradėjo patikti tamsa, uždangos, medžiagos, kitoks dulkių, teatro kvapas, mistika, prieblanda. Pradėjau vaidinti mokykloje, lankyti teatro būrelį, bet niekada neturėjau minčių studijuoti aktorystę. Vaikystėje norėjau būti policininku, po to teisininku, kriminalistu; vienuoliktoje klasėje supratau, kad noriu į mediciną ir intensyviai pradėjau mokytis biologijos, chemijos, galiausiai šiek tiek stabtelėjau ir paklausiau savęs, kodėl visą vaikystę taip domėjausi teatru? Ar nevertėtų man jo studijuoti? Tada pasitariau su vyresniuoju broliu, jis man patarė susirasti normalią profesiją, bet kai išėjau iš jo namų, pajutau didelę ramybę ir pasidarė visiškai aišku, kad bandysiu stoti į vaidybą.

Sau prižadėjau, kad stosiu vieną kartą ir viską priimsiu kaip ženklą: jei įstosiu, einu ten, jei ne, eisiu veikti ką nors kita. Tuo metu galėjau pasigirti gana naiviu, vaikišku tikėjimu ir prašiau Dievo, kad duotų kokį ženklą. Kaip tik mokykloje dalyvavau raiškiojo skaitymo konkurse, deklamavau kažką iš Milošo. Sakiau: „Dieve, jei laimėčiau šitą konkursą, gal tai būtų ženklas?“ Ir jį laimėjau. Tada išėjau į Vilniaus miesto konkursą ir sakiau: „Dieve, pirmas ženklas gal kiek neaiškus, jei laimėčiau šitą, tada būtų visiškai aišku!“ Laimėjau ir šį. Tada mane išsiuntė į respublikinį konkursą ir jau man buvo gėda prašyti, bet dar pabandžiau, tačiau ten jau nelaimėjau prizinės vietos.

Kodėl ne kinas, juk jame taip pat turi patirties?

Niekada nebuvau didelis kino gerbėjas, net ir dabar filmai nėra mano vienas pagrindinių hobių. Kartais juos žiūrėti reikia prisiversti. Ėjau į teatrą, norėdamas tik teatro, kuris man buvo esmė. Manau, vaikiškai jį romantizavau, man jis asocijavosi su energija, didele jėga. Mačiau teatro potencialą gilintis į žmogų ir jo santykį su pasauliu.

Ar turėjai aktorių ir režisierių idealų?

Didelį įspūdį paliko aktorius Dainius Gavenonis. Atsimenu jo energiją, jo degimą scenoje, jėgą. Manau, jis – teatro boksininkas. Patiko žiūrėti ir į Valentiną Masalskį, Šarūną Puidoką. Bet iš esmės paauglystėje bėgau nuo autoritetų, norėjau atrasti savo būdus, autentiškumą.

Ar teko dirbti su teatru nesusijusius darbus, kurie vėliau padėjo geriau įsijausti į vaidmenį?

Į teatro akademiją įstojau iškart po mokyklos, o antrame kurse pradėjau vaidinti spektakliuose, todėl nuo studijų pradžios niekur kitur nedirbau, bet nuo penkiolikos metų dirbau visokius darbelius. Atsimenu, Trakuose naktimis nešiodavau baldus, o dieną dirbdavau statybose. Beje, į stojamuosius, kurie vyko pagrindiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose prie Lukiškių aikštės, ėjau iš baro, buvusio po Baltuoju tiltu, ten dirbau barmenu. Iš stojamųjų eidavau į darbą, o darbe paprašydavau pertraukos, kad galėčiau sužinoti rezultatus, nes jie buvo skelbiami vėlai vakare: tiesiog ant durų pakabindavo sąrašą žmonių, laukiamų kitame ture.

Kad ir ką aktorius dirbtų, tai padės. Nėra darbo, kuris aktoriui būtų nenaudingas. Pavyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ įsijausti į Beno vaidmenį padėjo atsiminimas apie vakarus po darbų Trakuose, kai veiksmas vykdavo su vietiniais automobilių aikštelėse prie BMW automobilių su garsia muzika, „sėmkėm“ ir degtine. Ir turbūt tik šitame darbe tokios patirtys yra naudingos.

Ar ruošeisi stojamiesiems, ar ėjai va bank?

Pasiruošiau greitai; daugiau padėdavau kartu stojantiems režisieriams, nes jie turėjo dirbti su stojančiais aktoriais. Pats savo etiudą paruošiau koridoriuje. Nebuvo taip, kad man nerūpėtų, o didelio pasitikėjimo savimi taip pat neturėjau, veikiausiai galvojau, kad neįstosiu. Stojau atvira širdimi, atsipalaidavęs.

Kiek Tau svarbi kritika? Ar ją skaitai? Ar jos Tau, kaip kūrėjui, pakanka?

Kritika man labai svarbi. Įdomu paskaityti tiek apie savo spektaklius, tiek apie draugų, pažįstamų darbus. Ji yra būtina, kad veiktų meno variklis. Jaučiu pagarbą žmonėms, kurie tuo užsiima, – tai daro tik tie, kuriems iš tikrųjų yra svarbus teatras ir kurie juo tiki. Deja, tam nėra beveik jokios finansinės paramos. Tiesa, skaitant kritiką, dažnai atrodo, kad parašytą tekstą autorius galėtų papasakoti savo psichoterapeutui. Kritika Lietuvoje nėra solidi: dažnai ji pasiduoda vien emociniams impulsams, nors pastaruoju metu atsiranda vis geresnių tekstų. Manau, Lietuvoje šiuo metu šią sritį kelia Vaidas Jauniškis, Ramunė Balevičiūtė, Aušra Kaminskaitė.

Per karantiną mintimis vis grįžtu prie spektaklio „Išvarymas“ – jis lyg gyva legenda. Kaip ten atsidūrei? Kaip jis Tave augino?

Pirmą kartą pamatęs spektaklį net neįsivaizdavau, kad kada nors ten vaidinsiu, taip pat buvo ir su „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“. „Išvarymas“ – man kaip geras roko koncertas, epas. O mano atsiradimo jame istorija tokia: man pranešė, kad keisis spektaklio aktorių sudėtis, atsiuntė pjesę ir liepė ruoštis. Bijojau, svarsčiau, ar aš tam pajėgus, ar moralu pakeisti pagrindinį aktorių, bet Ainis man pasakė: „Jei nori geros teatro mokyklos, eik.“ Po to įsidrąsinau, bet buvau pasiruošęs kritikai, nes tuo metu tai atrodė kaip pakeisti Freddie Mercury; maniau, kad kiti aktoriai mane priims nenoriai, bet jie labai palaikė.

Pasiruošimo metu mėnesį gyvenau grimerinėse, nors tai neleistina, buvau pasigaminęs jų raktą. Vakarais budėtojas patikrindavo, ar visi kambariai užrakinti, išgirdęs žingsnius, greit užgesindavau šviesą, o jam praėjus dirbdavau toliau. Dirbtuvėse man buvo pastatyta metalinė spektaklio sofa, prie kurios ir repetuodavau; taip pat reikėjo persirašyti beveik visą pjesę, nes spektaklio įrašas ir kupiūruota pjesė nesutapo beveik nė vienoje vietoje.

Į keletą spektaklių įėjai jau po premjerų, keičiantis aktoriams. Ar Tau šis procesas sudėtingesnis negu kurti nuo pradžių?

Įvedimas niekada neatstos tikro kūrimo proceso. Nuoširdžiai nesu prieš aktorių įvedimus, bet tai apvagia spektaklį. Nedalyvavimas spektaklį apmąstant, ieškant niuansų atima daug kūrybinės laisvės naujai įvestam aktoriui. Daugiau to daryti nenorėčiau, bet su „Išvarymu“ buvo kitaip – į šią pjesę kažkaip pavyko panirti, ją prisiartinti, įkūnyti.

Ar gali sakyti, kad šis spektaklis Tave užaugino, formavo kaip aktorių?

Šis spektaklis įmetė mane į vandenį ir liepė plaukti. Jis man padėjo suprasti, kaip veikia scenos dėsniai, kas yra herojus, kas yra vaidmens linija, kaip nesudegti per pirmas dešimt minučių. „Išvarymas“ tikrai tapo mokykla.

Daug dirbai su Koršunovu, ar pats mąstei apie režisūrinius bandymus? Kadaise esi minėjęs Kaino istoriją, ar joje dar ko nors vis ieškai?

Esu sau pasakęs, kad kai ateis laikas, bandysiu pastatyti spektaklį, nors režisuoti gyvenime nenorėjau ir nemėginau, bet taip atsitiko, kad mes su vienu kursioku antrame kurse planavome padaryti spektaklį, bet jis žuvo. Nuo to laiko tas darbas įstrigo gerklėje. Toliau gilinuosi į to spektaklio temą, bet pastatymui turi ateiti laikas.

O kalbant apie Kainą – Biblijoje yra visos įmanomos istorijos. Iš tikrųjų, visi mes turime savo būdą matyti ir vertinti pasaulį: vieni mato valstybes ir partijas, kiti energijas ir kitas būtis, aš visada ieškojau archetipų, paaiškinimų mituose, sąsajų tarp meno ir realybės. Todėl Biblija man artima.

Kokį teatrą matai dabar? Ką norėtum keisti?

Karantinas padarė didelę paslaugą teatrui, nes leido visiems pailsėti, atsitraukti. Dabar teatrą matau kitaip nei pradžioje – domina kiti dalykai, bet iš esmės, man atrodo, teatre mes per daug „pezame“, teatras, regis, išsivadėjo: kas nors vyksta, bet taip nieko ir neįvyksta. Teatro paskirtis nėra paaiškinti, kodėl kas nors vyksta ir kas yra kaltas. Kodėl Antonas Čechovas yra toks įdomus? Jo siužetai labai paprasti: yra troba, vienas myli vieną, kitas kitą, vienas nori išeiti, o kitas ateiti, ir viskas tarp jų įvyksta; niekas neaiškina, kas yra blogai, o kas gerai. Scena turi galimybę parodyti aktą, kažkokį intymų veiksmą, kurį kurti žiūrovas baigia pats. Tuomet žiūrovai susijungia, apsivalo, tampa bendraminčiais. Teatras neturi nieko paaiškinti, nes turėdamas vienareikšmę poziciją jis labai suplokštėja.

Ačiū už pokalbį.