Teatras
Aktorė Gailė Butvilaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), „Liučė čiuožia“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2019), „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2018), nuo 2017-ųjų vaidina „Išvaryme“ (rež. Koršunovas, LNDT).
Turbūt dažnai išgirsti klausimų apie savo tapatybę. Kaip ją apsibrėži kurdama? Kaip tai formuoja Tave, kaip aktorę, kūrėją?
Man labai svarbu tekstas. Pradžioje išmokstu jį tiksliai ir nieko nekeičiu, nes kalboje yra personažo mąstymas, psichologija ir filosofija. Skirtingose kalbose laikas suvokiamas įvairiai. Pavyzdžiui, ispaniškai galiu pasakyti „tuoj būsiu“ ir tai gali reikšti iki trijų keturių valandų, o lietuviui tai būtų kelios minutės. Kad suprasčiau lietuvišką tapatybę, nes lietuvių nėra mano pirmoji kalba, stengiuosi suprasti autorių, kontekstą. Noriu suvokti, kodėl personažas pasirenka tam tikrus žodžius, tai pradėjau stebėti ir gyvenime – tikrus žmones. Kodėl žmonės sako vienas, du, trys, o ne vienas, trys, du? Personažo mąstymą ir aplinką perprantu per tai, kaip jis dėlioja žodžius. Visada pradedu nuo kalbos; tik išmokusi tekstą ir supratusi personažo pasaulėžiūrą galiu improvizuoti.
Kitas man svarbus aspektas yra konteksto identifikavimas. Tarkim, vaidinu dviejuose spektakliuose („Išvarymas“ ir „Liučė čiuožia“), kuriuose kalbama apie 10-ąjį dešimtmetį. Tada mes su tėvais negyvenome Lietuvoje. Nežinojau, kas čia tuo metu vyko, turėjau gilintis ir tyrinėti tą laikotarpį. Buvo įdomu apsilankyti MO muziejaus parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Ten buvo viskas, ką bandžiau išsiaiškinti apie to laikotarpio žmonių mąstymą. Tai atgaivino vaizduotę, prisiminimus, nes į Lietuvą grįždavau kas antrą vasarą.
Ar manai, kad Tavo vaidmuo yra autentiškesnis dėl to, kad atėjai iš kitokio konteksto?
Tai rezultato reikalas, bet nežinau, ar sugebu apie jį mąstyti, nes tada negalvoju apie patį žmogų. Tai režisieriaus arba publikos darbas. Galvodama, kaip viskas pavyks, nemoku dirbti, tada nevaidinu, o kai mąstau, ką turiu daryti, kas aš esu, dirbu sklandžiai. Pavyzdžiui, Tanja, kurią vaidinu spektaklyje „Liučė čiuožia“, yra iš Lietuvos kaimo, tai pasakyta tarp eilučių. Ji eina į soliariumą ir žavisi Pamela Anderson. Tanją susiejau su savo draugės iš Venesuelos mama, kuri rengdavosi leopardiniais drabužiais, turėjo ilgus, lakuotus nagus ir avėdavo aukštakulniais. Kūrybinei komandai labai patiko šis personažo variantas. Ką noriu pasakyti? Aš galvojau apie moterį iš Venesuelos, o jiems tai buvo rusė.
Esi gyvenusi skirtinguose tautiniuose kontekstuose. Kaip tai formavo Tavo požiūrį į meną, teatrą?
Venesuelos pagrindas yra industrinis, viskas paremta nafta. Dauguma žmonių dirbo toje srityje kaip inžinieriai ar ekonomistai. Menininko vaidmuo ir galimybės juo tapti buvo palyginti sudėtingesnės. Mano tėvai – iš meno pasaulio, todėl kūryba mane supo nuo mažens. Vaidybinio repertuarinio teatro Venesueloje, tokio kaip Europoje, nėra, todėl man scena siejosi su baletu ir orkestru.
Lietuvos teatrą pirmą kartą pamačiau į Tarptautinį Karakaso teatro festivalį 2002 m. atvykus Eimunto Nekrošiaus „Hamletui“ ir 2004-aisiais – Oskaro Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapnui“. Labiausiai prisimenu aktorius, su kuriais teko daug bendrauti, – tėvai juos vežiojo, aprodė miestą. Viktorija Kuodytė man aprodė kulisus, nuo tada man svarbiausia teatro dalimi tapo užkulisiai, tai viena mano mėgstamiausių vietų pasaulyje.
Mano pirmas gyvenime darbas, kai 15-os metų buvau pakviesta į Operos ir baleto teatro spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ masuotę, nes esu aukšta; teko Rosalindos sesės vaidmuo, o ir Lietuvoje po daug metų pradėjau vaidinti Rosalindą. Iš vaikystės laikotarpio teatre atsimenu daug juokų, linksmybių užkulisiuose.
Kodėl nusprendei kelią į sceną pradėti nuo architektūros?
Į architektūrą stojau, nes mokyklą baigiau šešiolikos, niekur negalėjau išvažiuoti, nežinojau, ką daryti. Venesueloje tai buvo vienintelė universitetinio laipsnio meninės pakraipos disciplina. Visada norėjau vaidinti, bet tai pripažinti gėdijausi. Nebuvo jokių rimtų aktorystės studijų, tik galimybė pasirodyti telenovelėse. Todėl, kai suėjo aštuoniolika, tapau modeliu ir išskridau iš Venesuelos. Iš pradžių gyvenau Milane, paskui Londone, tada grįžau į Lietuvą ir netikėtai įstojau į Koršunovo vadovaujamą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Ar sunku buvo pritapti Lietuvos teatro erdvėje?
Sunkiausias laikotarpis buvo akademijoje, nes, pagal Lotynų Amerikos mokymo būdą, buvau pratusi kurti per pozityvų skatinimą, kad klysti yra gerai, o čia viskas – su nemažu kritikos kiekiu. Nebuvau prie to įpratusi, tikrai buvo sunku tai suvokti, nes iki tol maniau, kad jei padarau gerai, mane turi pagirti, o čia, priešingai, dar gaudavau papildomos kritikos. Tai man buvo nauja. Todėl pasiekiau ribą, kai nusprendžiau nieko nebedaryti, kad niekas nesakytų ko nors neigiamo. Apie dėstytojus negaliu pasakyti nieko blogo, jie nuostabūs ir esu jiems labai dėkinga. Gyvenome tvyrant tokiai atmosferai, mokėmės per fizinį sielos skausmą, bet kalbėjausi su drauge, kuri mokėsi vaidybos Meksikoje, – jos situacija buvo panaši.
Sunkiu laikotarpiu bandžiau stengtis, kad manęs neišmestų iš akademijos, dirbau ir baigiau studijas. Vėliau supratau, kad jos reikalauja nuolatinės psichologinės paramos, nes studijuodama išsiaiškinau vidinius dalykus, kurių net nežinojau turinti, ir dar su jais reikėjo kurti. Darbas susiduria su asmeniniu gyvenimu. Visi bendrakursiai išgyvena lygiai tą patį, jie nesupranta, kas su jais vyksta. Skaitydami pjesę matydavome, kokios yra aplinkybės, ir ateidavo suvokimas, kad nebeturi jokio moralės jausmo, nes galėdavai susitapatinti ir suprasti žudiką, prievartautoją ar bet ką kitą. Nebežinojau, kur yra mano ribos.
Turėjau dar vieną problemą: žmonės manė, kad akademijoje nedirbu, nes kai gaudavau pastabų, išeidavau laiminga, nesinervindavau, neišgyvendavau. Dėstytojai nesuprasdavo kodėl. O aš būdavau laiminga, kad turiu su kuo padirbėti grįžusi namo. Man patinka dirbti.
Ko ieškai kurdama vaidmenį? Galbūt eidama į sceną turi kokį nors tikslą?
Turiu tikslą, nes dažnai jaučiu, kad nemoku vaidinti. Įsiliejimas į „Išvarymą“ buvo sudėtingas, turėjome nedaug laiko pasiruošti. Premjeros dieną vaidmuo manyje dar nebuvo sukurtas, todėl kiekviena spektaklio diena buvo kaip repeticija. Kiekvieną mėnesį išsirinkdavau po naują dalyką, kurį noriu atrasti vaidmenyje, ir visa koja tai darydavau, davusi sau teisę klysti. Kartais pasiteisindavo, kartais ne, bet tai buvo geriausia pamoka.
Ar kurdama vaidmenis spektakliuose jauti, kad turi kokį nors tipažą? Kiek jis Tau artimas tikrovėje?
Nežinau. Spektaklyje „Liučė čiuožia“ vaidinau „fyfą“. Galbūt dėl to, kad atrodau juokinga tai vaidindama, bet nesu tikra. Turbūt tai režisieriaus sprendimai, nes pati negaliu pasakyti, kas yra mano arkliukas. Norėčiau tai žinoti. Pavyzdžiui, nesenai dalyvavau atrankoje, kurioje agentūra prašė suvaidinti sceną pagal savo stipriąją pusę. Aš jiems nusiunčiau du variantus, nes galiu suvaidinti juokingai, bet man daug lengviau kurti dramatiškus vaidmenis.
Kaip kito Tavo požiūris į teatrą ir kiną karantino metu?
Visą gyvenimą labai norėjau vaidinti kine. Tai mano svajonė. Lietuvoje esu per daug išsiskirianti, jiems turbūt reikia kuo natūralesnių, kasdienių žmonių. Gal scenarijus turėtų būti skirtas būtent man? Tokia situacija susijusi su Sofía Vergara, nes ji išvažiavo į JAV būdama žvaigždė Kolumbijoje, dvidešimt metų ten gyveno, kol jai parašė vaidmenį seriale „Moderni šeima“. Iki tol ji netilpo į jokį stalčiuką, nors yra labai universali, ir galiausiai pasirinko tokį tipažą, koks yra seriale.
Per karantiną labai norisi vaidinti, daugiau galvoju apie kiną, bet galimybių nėra daug. Per Teatro dieną supratau, kad jo labai trūksta. Suvokiau, kad jis prasideda nuo budėtojo, kuris, kai būna liūdna, duoda vafliuką. Teatras yra šeima. Pavyzdžiui, technikai, turintys savo draugiją, ar grimerinių darbuotojos, žinančios viską, kas vyksta teatre. Čia yra tiek žmonių, kurie stengiasi dėl vieno magiško momento. Visi gyvename vien dėl jo, nes niekas ten neužsidirba. O dabar nebeturime tos vienintelės akimirkos, dėl kurios paaukojame visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad dabar visi, kas gali, kuria, repetuoja, bet man nieko nevyksta. Tikiuosi, viskas vėl pradės judėti. Susitikti su žiūrovu, kolegomis – gyvybiškai svarbu, teatras yra energija, be vieno elemento niekas neįvyks.
Ačiū už pokalbį.
