Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.
Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.
ATGAL