7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Marta Vosyliūtė

Čia yra mano kiemas

Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.
Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.

Tegyvuoja Simona

Paroda surengta mūsų labiausiai žinomo fotografo 75 metų jubiliejaus proga. Todėl šio fakto nepaminėti negalima. Nes Antanas Sutkus pirmiausia yra konstanta. Su tuo tenka taikytis. Pionierius, aklas pionierius, Sartre’as kopose su nukirpta Simone de Beauvoir, moteris, išlindusi pro langą senamiestyje, jaunas daktaras pamišusiomis akimis ir daugelis kitų vaizdų – tai ikonos, susigėrusios į Lietuvos meno ir net nemeno gyvenimą. Tie vaizdai jau tapę įkyrūs ir vaidenasi šiuolaikinių menininkų kūryboje, pavyzdžiui, Martos Vosyliūtės, Dainiaus Liškevičiaus ir kt. Sutkaus vaizdinė kalba turi stiprius raumenis ir yra prasibrovusi ne tik į platesnį pasaulį, bet ir į platesnius kontekstus. Ji yra aktuali dabar, o tai reiškia, kad išsiverš net į ateitį. Todėl visai nekeista, kad ši paroda vyksta į šiuolaikinius menus besiorientuojančioje galerijoje, o ne, kaip įprasta, gerokai užsikonservavusiose, tačiau svariose Fotomenininkų sąjungos valdose. Vis dėlto labiausiai liūdina tai, kad paroda tokia... jokia.
 

Kaimynai plačiąja prasme

Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.

Tulžies liejimo čempionas

Kęstutis Šapoka kuria savo įvaizdį pagal šizofrenijos (ar asmenybės susidauginimo) dėsnius: kaip menotyrininkas yra gana rimtas ir solidus, užsiangažavęs marginalijų tyrėjas, siekia praplėsti kanoną ir demonstruoja išsamias Lietuvos dailės žinias, daktaras, leidinio redaktorius; kaip kritikas mėgsta pasitelkti akibrokštus, kaip kuratorius elgiasi įvairiau, dažnai sukuria kokį įdomų įvykį, na o menininko amplua jo įvaizdis yra radikaliausias, jis garsėja kaip drastiškas nihilistas, per parodiją ir farsą užsiimantis demaskuojančia tiesosaka (niekaip neapsisprendžiu, ar tiesosakai reikia kabučių). Todėl Šapokos meniniai veiksmai labai primena nevaldomą vėmulio spazmą.

 

Šiuolaikinio meno festivalis „Virus 18“

Dominuojanti šių metų festivalio tema skirta feminizmui. Koks yra lietuviškas feminizmas, pamatysime teminėje parodoje „Postidėja“. Iškilusius neaiškumus savo pranešime išsklaidys feministinio meno aktyvistė, menotyrininkė Laima Kreivytė. Jaunųjų aktorių grupė „Bad Rabbits“, Simona Drakula meninėmis akcijomis taip pat gilinsis į moters prigimtį, provokuos naujiems pojūčiams ir mintims. Festivalio programa tokia įvairi, kad užteks patirčių ir šiuolaikinio šokio ir prasmingų diskusijų, geros muzikos ir eksperimentinės animacijos gerbėjams. Šiemet daug dėmesio skirta mados renginiui. Madų šou šurmulį paįvairins artistiškos „Suicide DJs“ grupės pasirodymas. Jau daug metų „Virus“ festivalis išlieka įvairių meno rūšių sintezės poligonu.

Antras kėlinys

Kartą pievoje prie Neries pažįstamų kompanija žaidė futbolą. Kita, mažesnė grupelė stebėjo. Laukė kėlinio pabaigos, kad galėtų įsijungti, pakeist nuvargusius. Tarp jų ir aš. Viduryje žaidimo komandose šūksniai darėsi vis nervingesni. Merginos pyko: „Ko nepasuoji? Taigi buvau laisva prie pat vartų! Kiekgi galima?!“. Galiausiai visi susiriejo. Žaidimas nutrūko, nes pasiekė stadiją „na ir gerai, velniop!“. Kažkas pasiūlė persigrupuoti į vaikinų ir merginų komandas. 5:0 laimėjo merginos. Jei mano atmintis nepagerina, porą iš jų pati įmušiau. Abiejų komandų „silpnoji“ grandis patvarkė „didesniąsias, stipresniąsias“. Tiesa, vyrų komandos vartus saugojo aklas (amžinatilsis) Remis. Tai rodo, kad „pirmenybės“ buvo draugiškos, bet nepaaiškina, kodėl vyrukai neįmušė nė karto, ir ką veikė jų gynyba. Gal tiesiog neįvertino priešininkių? Patikėkite, žaista nesisaugant. Dar mėnesį vaikščiojau mėlynom

Postidėja. Atstatomieji darbai

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

PUSLAPIS
3