Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore).

Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio pica“ (LRT, 23 d. 22.40) – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į režisieriaus vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai Kein, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais.

Žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo praeities, bet ši pasiveja. Dažnai tada, kai nesitiki. Apie tai ir Paulo Schraderio 2021 m. filmas „Kortų skaičiuotojas“ (TV3, 21 d. 22.30). Filmo herojus Viljamas (Oscar Isaak) važinėja iš vieno miesto į kitą. Jis yra pokerio lošėjas, bet niekad nesistengia išlošti daug – tik tiek, kad užtektų benzinui, maistui, motelio kambariui, kurio baldus Viljamas dangsto baltu audiniu. Jis elgiasi taip, tarsi bėgtų nuo tikrovės. Nepalieka jokių pėdsakų, nemezga draugysčių, neatskleidžia tapatybės, bando psichiškai izoliuotis nuo supančio pasaulio.

Įdėmiai skaitau LRT programas ir stebiuosi, kad naujojo sezono laidos staiga virto programomis. LRT siūlo „Jaukių pokalbių programą“, „Asmenybių ir įdomybių programą“, „Dvasinių ieškojimų programą“, „Religinę programą“, „Programą apie tai, kaip nepasenti“, „Kulinarinę gyvenimo būdo programą“, „Gyvenimo užmiestyje programą“, „Tautinės kultūros tradicijas skatinančią programą“, „Aktualijų programą“ ir „Visuomenės aktualijų programą“, „Gyvenimo būdo programą apie lietuvius emigracijoje ir sugrįžusius iš jos“ (spėju, pasakojama apie išskirtinį emigrantų gyvenimo būdą) ir t.t. Vis dėlto didžiausią įspūdį padarė „Programa, skirta visuomenės atsparumo išorės įtakoms didinti“.

Kiekvienas, kam tenka kovoti su kasdienybės rutina, gerai supras Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmo „Viskas iškart ir visur“ (LRT, šiandien, rugsėjo 1 d., 23 val.) heroję – nedidelės skalbyklos savininkę Evelin (Michelle Yeoh). Jos gyvenimas virto chaosu: vis nepavyksta pateikti mokesčių ataskaitos, pagyvenęs tėvas reikalauja dėmesio, vyras – nevykėlis, ir dar nori skirtis, o duktė atvedė supažindinti su šeima savo draugę, su kuria, regis, nori tuoktis. O dar reikia žūtbūt pasiruošti kinų Naujiesiems metams. Tačiau patekusi į tokią kritišką situaciją Evelin sužino, kad yra išrinktoji, gebanti laisvai judėti tarp paralelinių tikrovių, stebėti kitas savo gyvenimo versijas ir susikauti su tamsiomis jėgomis, kurios siekia sugriauti ne tik šį pasaulį, bet ir visatą.

Švedijos sostinė, Joninės, sugriauti namai, tiltai ir keliai. Žmonės neišmano, kur slėptis nuo nežinomo priešo. Armija – bejėgė, todėl kiekvienas gelbėjasi, kaip sugeba. Žmonių laukia tamsi ateitis, bet Victoro Danello filmo „Nesuvokiamas blogis“ (LRT, šįvakar, 30 d., 22.15) pagrindinis veikėjas – garsus pianistas Aleksas – bando rasti mylimąją Aną, kurios gal jau ir nebėra. Jie išsiskyrė prieš dešimt metų. Aleksas stebi, kaip jo tėvynainiai praranda atmintį, kaip visoje Švedijoje neveikia elektra ir telefonai.

Nemėgstu skraidyti, bet dažnai žiūriu dokumentinius filmus apie lėktuvų katastrofas. Matyt, todėl, kad jų tyrėjai demonstruoja analitinio mąstymo privalumus, ieško logiškų įvykusios nelaimės priežasčių. Šiais interneto triumfo laikais logika ir pasitikėjimas žmogaus protu – retas dalykas. Yanno Gozlano filmo „Juodoji dėžė“ (TV3, 26 d. 22.30) veikėjas Matjė (Pierre Niney) norėjo tapti pilotu, bet yra trumparegis. Jis dirba analitiku civilinės aviacijos saugumo biure. Vieną dieną Matjė paskiriamas tirti naujo lėktuvo, kuriuo iš Dubajaus į Paryžių skrido trys šimtai keleivių, katastrofos priežastis. Matjė privalumas – unikali klausa, todėl šifruodamas juodąją lėktuvo dėžę jis atkreipia dėmesį į keistus garsus.

Niekad nepriprasiu prie lietuvių noro nuolat švęsti, išradinėti naujas ir tobulinti senas sportines bei religines šventes. Šią vasarą atsirado šaltibarščių šventė, bet dar lieka nuskriausti cepelinų gerbėjai. Visa ta kulinarinė beprotybė, kurią diegia televizijos, virėja Beata bei kiti nuomonės formuotojai-virtuvių patriotai, sunkiai dera prie neišvengiamos recesijos ir žlungančio politikų reputacijos instituto. Ką sapnuoja šaltibarščių upėmis plaukiantys laimingi lietuviai ir himnus konservatorių išminčiai giedantys politologai? Bijau, kad zombius, praeities dvasias, vaiduoklius ir kitokias pabaisas.

„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.

Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu.