7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Oranžinis paltas ir rožinė striukė

69-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai

Gediminas Kukta
Nr. 8 (1287), 2019-02-22
Kinas
„Ačiū Dievui“
„Ačiū Dievui“

Įpusėjus Berlinalei buvo aišku, kad nugalėtojo dar neišvydome. Vieni filmai atrodė kaip nesusipratimas (pavyzdžiui, festivalį atidaręs Lone Scherfig „Nepažįstamųjų gerumas“), kiti per daug tvarkingi, senamadiški arba didaktiški, dar vieni tiesiog šlykštūs, o likę – poetiški ir neturintys tos temos, dėl kurios juos galėtų pamėgti politišku vadinamas festivalis. Toks buvo vadinamajai šeštajai kinų režisierių kartai priskiriamo Wang Quan’ano filmas „Öndög“, kuris mano simpatijas užsitarnavo jau pirmąją dieną. Pasakojimas apie mirtį, gyvenimą ir meilę stepių platybėse išsiskyrė iš kitų neskubriu ritmu, estetika, apskritai stipria režisieriaus vizija, tačiau buvo neįvertintas žiuri, matyt, ieškojusio ir aktualesnio, ir šviežesnio kino.

 

Toks ir buvo „Auksinį lokį“ laimėjęs Izraelio režisieriaus Nadivo Lapido „Sinonimai“ („Synonymes“) – istorija apie tapatybės paieškas, arba, tiksliau, beveik mechanišką bandymą pakeisti seną tapatybę nauja. Atsispirdamas nuo asmeninės patirties, režisierius pasakoja apie jauną vaikiną Joavą iš Izraelio, kuris atvyksta į Paryžių tikėdamasis pabėgti nuo savo šaknų ir pradėti naują gyvenimą ne kaip žydas, bet kaip prancūzas.

 

Matuotis naują tapatybę sunkiau nei drabužius, nors, kaip rodo režisierius, būtent šie tampa pirmuoju žingsniu į naująjį save. Kai filmo pradžioje Joavą apvagia ir vaikinas lieka visiškai nuogas tuščiame ir šaltame Paryžiaus bute, pagalbos ranką ištiesia madingų paryžiečių porelė. Ji vargšą nelaimėlį ne tik sušildo po kailiais, bet ir paverčia stilingu puošeiva – atiduoda kelnes, marškinėlius ir ryškų oranžinį paltą. Iš geradarių buto Joavas iškeliauja, regis, per kelias valandas tapęs kitu žmogumi. Vis dėlto ryškus paltas, kurį herojus dėvės beveik visą filmą, tik dar labiau išskirs jį iš minios ir pabrėš svetimumą. Tiksli detalė.

 

Gana fragmentiškas filmas rodo, kaip vaikinas bando pamiršti praeitį (tarnybą armijoje), kaip stengiasi nepratarti nė žodžio gimtąja hebrajų kalba, nors ir įsidarbina Izraelio ambasadoje, kaip mokosi prancūzų kalbos ir įnirtingai kartoja sinonimus, kurie jo kalbą, deja, paverčia dar labiau literatūrine, dirbtine, todėl keista vietinių ausiai, kaip nori atsikratyti asmeninių istorijų lyg kokių daiktų, tačiau jų niekam nereikia.

 

„Sinonimuose“ kritikos tenka ne tik Izraelio visuomenei, kurioje tarpsta militarizmas, maskulinizmas, galios ir jėgos eskalavimas, bet ir prancūzų visuomenei, užsisklendusiai gyvenimo patogumuose, bėsimėgaujančiai aukštąja kultūra ir nenorinčiai matyti, kas dedasi aplinkui. Nors didelę dalį minčių Lapidas įdeda į herojų lūpas, todėl vietomis jos suskamba pernelyg tiesiogiai, tačiau jis buvo vienas iš nedaugelio kino kūrėjų, mintis apskritai formuluojančių, o ne tik iliustruojančių socialinę ar politinę temą.

 

Antrą pagal svarbumą Didįjį žiuri prizą atsiėmė François Ozonas už filmą Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“). Turbūt nėra pasaulyje kito tokio režisieriaus, kuris per karjerą būtų išbandęs tiek daug skirtingų žanrų – komedijos, miuziklo, kostiuminės dramos, trilerio, psichologinės dramos. Atrodė, kad naujame filme prancūzas vėl vedžios už nosies, žais postmodernius žaidimus, imsis žanro ar istorinio laikotarpio stilizacijos, tačiau šįkart žiūrovą jis sviedžia į gryną dramą. Beje, sukurtą dar ir pagal tikrus įvykius.

 

Produktyvumu stebinantis ir „kino chameleonu“ vadinamas autorius pasakoja apie vieno kunigo prievartą patyrusius vyrus, kurie po 30 metų išdrįsta prabilti ir siekti teisingumo. Vis dėlto tai filmas ne tik apie Bažnyčios demaskavimą ir pedofilijos nusikaltimus, o pirmiausia apie drąsą sulaužyti tylą, apie solidarumą ir traumos įveikimą.

 

Režisierius rodo, kiek kantrybės ir laiko reikėjo norint į dienos šviesą iškelti istorijas, kurios ilgai buvo nutylėtos arba nutildytos, bei faktą, kad prie šios tylos prisidėjo visi. Nuo Bažnyčios iki nukentėjusiųjų tėvų, kurie kadaise negirdėjo arba pasirinko negirdėti sūnų istorijų apie patirtą seksualinę prievartą. „Ačiū Dievui“ – dramaturgiškai nuoseklus, teisingas, tvarkingas ir šiek tiek ištęstas filmas, kuris pirmiausia žavi dėl įsimintinus personažus sukūrusių pagrindinių aktorių – Melvilio Poupaud, Denis Ménochet, Swanno Arlaud.

 

Kodėl Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą, laimėjo vokietės Noros Fingscheidt „Sistemos laužytoja“ („Systemsprenger“), taip ir nesupratau. Man tai buvo „vienos minties“ filmas, kokių šiuolaikiniame kine sukurama, deja, vis daugiau. Tai, ką žiūrovas sužino pradžioje, vėliau dar kelis kartus padauginama ir paryškinama, taip nieko nauja ir nepridedant.

 

Devynmetė Beni yra, švelniai tariant, problemų keliantis vaikas. Jos nesuvaldo nei motina, nei vaikų priežiūros specialistai, nei psichoterapeutai, nei gydytojai. Ji eina prieš bet kokią kontrolę ir sistemą, tačiau giliai viduje, tik pamanyk, trokšta motinos meilės ir dėmesio.

 

Kad suprastume šią „gilią“ mintį, užteko pirmo pusvalandžio, nes vėliau tik stebėjome, kaip mergaitė įvairiomis formomis maištauja, veda iš kantrybės ir į neviltį aplinkinius, nepritampa visuomenėje. Šį nepritapimą režisierė pabrėžia rožine mergaitės striuke, tačiau, priešingai nei oranžinis paltas „Sinonimuose“, šis drabužis taip ir liks tik akį rėžianti detalė be turinio.

 

Tiesa, istorijoje atsiranda personažas, kuris iš pradžių lyg ir suvaldo mergaitę, ją supranta, nes paauglystėje ir pats toks buvo, bet veltui: Beni nėra išeities. Kaip, beje, ir pačiam filmui, kurį kažkaip reikėjo baigti, todėl režisierė užbaigė niekaip.

 

Jei festivalyje ir buvo filmas, kurį lengviausia sukritikuoti, tai tokiu neabejotinai galima vadinti apdovanojimu už geriausią režisūrą įvertintą vokietės Angelos Schanelec kūrinį „Aš buvau namie, bet“ („Ich war zuchause, aber“). Šis filmas, man rodos, turi viską, dėl ko dalis žmonių negali pakęsti europietiško kino. Jis atrodo per daug lėtas, per daug manieringas bei giliamintiškas, ir neaišku, apie ką. Režisierė mums ne pasakoja nuoseklią istoriją, bet kviečia patirti būseną motinos, kuri po sūnaus dingimo, o vėliau netikėto pasirodymo, ima išgyventi krizę.

 

Filmo nuotaiką ir pasakojimo būdą geriausiai iliustruoja pats pavadinimas. Daug kas lieka neišsakyta, aiškiai nesuformuluota, nužymėta punktyru ir užuominomis, palikta už kadro, už žodelio „bet“. Kokia sūnus pabėgimo priežastis? Kodėl motina palūžta? Ką filme reiškia mokinių repetuojamas „Hamletas“? Kaip šeimos istorija susijusi su mokytojo (Franz Rogowski) ir jo merginos siužetine linija? Ką simbolizuoja asilėlis ir šuo? Režisierė, regis, užveda ant kelio, tačiau palieka atsakymų ieškoti patį žiūrovą, kuris, jei tik nepradės anksčiau laiko erzintis, filme ir pajus šekspyrišką tėvo šmėklą, ir išskaitys ligos temą, ir įžvelgs žmogaus trapumo metaforas.

 

Geriausiu aktoriumi ir geriausia aktore tapo kinų režisieriaus Wang Xiaoshuai filme „Sudie, mano sūnau“ („Di jiu tian chang“) sutuoktinius suvaidinę Wang Jingchunas ir Yong Mei. Po sūnaus žūties pora įsivaikina berniuką, išvyksta iš gimtinės, apsistoja pajūrio mieste, kur niekas nekalba jų dialektu, ir čia tikisi pamiršti nelaimingą atsitikimą, ramiai sulaukti senatvės.

 

Jaudinantis trijų valandų filmas apima kelis dešimtmečius. Režisierius mus sugrąžins į poros jaunystę, Kinijos kultūrinės revoliucijos laikus, kad papasakotų, kaip santvarka sugriovė dviejų šeimų likimus: pagrindinės herojės, kuri kadaise buvo priversta atsisakyti antrojo vaikelio, ir jos viršininkės, kuri, entuziastingai vykdydama vieno vaiko politiką, įkalbėjo moterį nutraukti nėštumą. Būtent šios sūnus po kelerių metų bus atsakingas už vienintelio pagrindinių herojų vaiko žūtį.

 

Xiaoshuai vieną po kito verčia istorinius šalies puslapius ir atveria žaizdas, kurias padarė valdžios kišimasis į asmeninį žmonių gyvenimą. Režisierius kritikuoja, bet nenuslysta į aklą politikavimą, išlaiko žmogiškąją dimensiją, kuri filme labiausiai ir jaudina. „Sudie, mano sūnau“ artimas Jia Zhangke kinui, vietomis net atrodo, kad žiūri pastarojo filmą, tačiau žinant, jog abu režisieriai priklauso tai pačiai kartai, nestebina jiems rūpimų temų panašumas.

 

Geriausio scenarijaus apdovanojimą pelniusio filmo „Piranijos“ („La paranza dei bambini“, rež. Claudio Giovannesi, Italija), deja, nepamačiau, bet pasitikiu kolegomis, kurie stebėjosi, kad siužetinių ir vizualinių klišių pilnas pasakojimas apie gangsteriais tapusius Neapolio paauglius apskritai buvo įvertintas prizu.

 

O štai pagal Pero Pettersono to paties pavadinimo bestselerį sukurtas norvego Hanso Petterio Molando filmas „Vogti arklius“ („Ut og stæle hester“), kurio operatorius Rasmusas Videbækas pelnė „Sidabrinį lokį“ už ypatingą indėlį į kino meną, man priminė tik gražių laukinės gamtos atvirukų albumą. Šie, nors ir sudėti nechronologiškai, galiausiai verčia dvi valandas žiovauti.

 

Berlynas–Vilnius

„Ačiū Dievui“
„Ačiū Dievui“
„Aš buvau namie, bet“
„Aš buvau namie, bet“
„Sudie, mano sūnau“
„Sudie, mano sūnau“
„Vogti arklius“
„Vogti arklius“