Kinas
„Džokeris“ („Joker“), rež. Todd Phillips, Kanada, JAV
Rugsėjį „Džokeris“ laimėjo garbingiausią Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ – ir jį iškart apgaubė prieštaringo kūrinio aura.
Kaip čia atsitiko, kad iš komikso gimęs pasakojimas apie Betmeno priešą blogiuką staiga šovė į tokias aukštumas? Maža to – kaip nutiko, kad į seniausio pasaulyje kino festivalio olimpą užkopė režisierius, prieš tai sukūręs „Pagirių Las Vegase“ trilogiją ir dar pluoštą intelektine mintimi nespinduliuojančių buddie movies? Galbūt naujame filme tikrai kažkas yra, jeigu jį įvertino autorinio kino grandės Lucrecios Martel vadovaujamas žiuri? Tik žvelgti reikia giliau?
Kino pasaulyje svarbus įvertinimas sukūrė lūkestį, kad ekrane pamatysime ne tiesiog pramogą ir net ne intelektualią pramogą, o iš tikrųjų intelektualų filmą.
Štai tada pradėjo ūžti internetas. Žiūrovai pasidalino į skirtingas – filmas geras ir filmas blogas –stovyklas, o garsių leidinių „The Guardian“ ir „The New Yorker“ kritikai savo straipsniuose trypė kojytėmis, vadindami filmą kvailu ir tuščiu, tiesiog didžiausiu metų nusivylimu: gėda pelėda režisieriui.
Šioje emocingoje nuomonių, įspūdžių ir vertinimų kakofonijoje galėtume išgirsti ir makabrišką paties Džokerio juoką. Kitaip tariant, tai, ką Džokeris personažas išdarinėjo ekrane, Džokeris filmas padarė internete – pasėjo truputį chaoso. Ir vien jau dėl šios priežasties jis vertas dviejų valandų tamsioje kino salėje.
Vis dėlto kalbant apie patį filmą, o ne jį supantį kontekstą, aišku viena: prieštaringas personažas nebūtinai lygu prieštaringas kūrinys. Man regis, panašiai nutiko ir „Džokeriui“. Joaquinas Phoenixas sukūrė dviprasmybę, bet režisierius Toddas Phillipsas ją įdėjo į pernelyg matytas ir laiko patikrintas struktūras, dėl kurių filmas netampa kažkuo išties nauju, originaliu.
Ten, kur klumpa režisierius, pavyzdžiui, atiduodamas duoklę komiksui ir rodydamas deklaratyvią Džokerio akistatą su Briusu Veinu, ateityje tapsiančiu Betmenu, ar šiaip jau nieko papildomo istorijai nesuteikiantį trumpą prisiminimą apie Džokerio motinos praeitį psichiatrijos ligoninėje, kitaip tariant, norėdamas viską paaiškinti iki galo, galvą aukštyn kelia Phoenixas. Tai jo filmas, nuaustas iš šypsenų, juoko, mimikų, žvilgsnių, kūno kalbos. Aktorius demonstruoja meistrystę, kurios negalės neįvertinti teiksiantieji „Oskarus“.
Phoenixas vaidina komikso personažą, už kurio slypi visai nekomiksinis turinys – ligotas, nemylimas, atstumtas ir emociškai suluošintas žmogus. Tai, ką šiuolaikiniai režisieriai padarė su superherojais, Phillipsas padarė su antiherojumi – parodė žmogišką jo veidą.
Nors ir nuslysdamas į supaprastinimus, „Džokeris“ formuluoja svarbias žinutes. Apie socialinę atskirtį, apie empatijos stoką, apie netoleranciją, apie psichinės sveikatos svarbą, apskritai apie žmogiškumo saulėlydį. Ne tik Amerikoje, kaip daugelis rašė ir kalbėjo. Galiausiai apie tai, kad blogis neatsiranda iš niekur, kad kiekviena visuomenė susikuria sau Džokerį. Ir tai – baisiausia išvada.
„Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ („The Death and Life of John F. Donovan“), rež. Xavier Dolan, Kanada, Didžioji Britanija
Tai ne naujausias Xaviero Dolano filmas. Naujausią – „Matijas ir Maksimas“ („Matthias & Maxime“) šiemet rodė Kanai. Tai priešpaskutinis filmas, kurį kanadiečių režisierius, jei tik būtų jo valia, matyt, norėtų nukišti į tamsiausią stalčių.
Kritikų sumaltas į miltus ir vieningai vadintas fiasko, šis filmas iš tiesų nėra jau toks blogas, jei tik nekelsime jam didelių reikalavimų. Bet čia, regis, nutiko panašiai kaip su „Džokeriu“. Kai režisieriaus sąskaitoje jau yra Kanų kino festivalio Didysis žiuri prizas („Tai tik pasaulio pabaiga“) ir Žiuri prizas („Mamytė“), žiūrėti filmo atsipalaidavus paprasčiausiai nepavyksta.
Pasakodamas garsios televizijos žvaigždės Džono Donovano (Kit Harington) ir už vandenyno, Anglijoje, gyvenančio vienuolikmečio jo gerbėjo Ruperto (Jacob Tremblay) susirašinėjimo istoriją, režisierius nesuvaldo kelių pasakojimo linijų bei angliakalbių aktorių, pernelyg skuba ir pasimeta tarp skirtingų emocijų, tačiau keliose scenose jam, atrodytų, pavyksta nutildyti dešimt prodiuserių, tikriausiai turėjusių skirtingas filmo vizijas, ir grįžti prie savojo kino esmės.
Džono pokalbis su broliu garaže, Džono pokalbis su motina virtuvėje, Džono pokalbis su simpatija Vilu automobilyje, virš kurio džiūsta skalbiniai, keliaujantys iš vieno filmo į kitą ir dažniausiai pasirodantys gražiausiomis ir tikriausiomis herojų gyvenimo akimirkomis, – lyg viltis, kitokio gyvenimo galimybė. Šiose scenose Dolanas yra toks, kokį jį pažįstame, – sentimentalus, jaunatviškai naivus ir nuoširdus. Nes kalba apie tai, kas jam visada rūpėjo, – sudėtingi motinų ir sūnų santykiai, skausmingos savos tapatybės paieškos ir jas lydinti vienatvė.
Šie penki procentai dolaniško kino, žinoma, neišgelbėja viso filmo, bet be jų apskritai būtų sunkiau jį žiūrėti.
