Netrukus sukaks metai, kai įžengėme į antrąjį nepriklausomybės šimtmetį, kiekvienas savaip žadėdamas ar vildamasis šlovinti Lietuvą darbais ar pastangomis, pergalėmis ar naujomis idėjomis, jų įgyvendinimą patikint kitiems. Netruko pasirodyti ir pirmieji to visuotinio dvasinio pakilimo rezultatai – pirmajame Europos sniego tinklinio čempionate Lietuvos atstovai pelnė aukso ir bronzos medalius. Kiek žinau, vieni pirmųjų, pasekusių šių sportininkų pėdomis, buvo „čiurlioniukai“ – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Jau praėjusių metų vasario 23 d. vykusiame Tarptautiniame Veronikos Vitaitės fortepijoninių ansamblių konkurse laureatėmis tapo Klėja ir Kaja Kašubaitės. Netrukus prie jų prisijungia būsimieji baleto artistai – iš Talino tarptautinio baleto konkurso Nora Straukaitė ir Edvinas Jakonis parsiveža antrų vietų apdovanojimus.

Netikrų naujienų (fake news) amžiuje nenuostabu, kad atsiranda ir kitų „netikrų“ reiškinių, pavyzdžiui, netikra opera arba netikras, naujai sukonstruotas barokas. Su tokiu tikrąja to žodžio prasme naujadaru melomanai susidūrė rugsėjo 8 ir 9 d. Valdovų rūmuose, žiūrėdami operą „Elenos pagrobimas“ pagal Virgilio Puccitelli 1636 m. parašytą libretą.

Dėl tiesos muzikoje kadaise buvo diskutuojama ne mažiau aistringai negu filosofijoje. Vieną iš tokių disputų, muzikos istorijoje žinomą kaip „Scacchi–Sieferto kontroversija“, pristatė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, gegužės 5 d. Valdovų rūmuose atidarydamas II tarptautinį Marco Scacchi senosios muzikos festivalį. Lietuvoje organizuojamo festivalio idėja yra parsivežta iš Italijos – Scacchi gimtajame Galėzės mieste jo vardo festivalis rengiamas jau šešiolika metų. Tai rodo tikrai aukštą šio, su Lietuva susijusio kompozitoriaus įvertinimą. Konceptualiai priklausydamas italų mokyklai, kompozitoriaus talentą Scacchi atskleidė patekęs į Vladislovo Vazos rūmus – nuo 1621 m. Scacchi dirbo smuikininku jo dvare Varšuvoje, o 1633 m. tapo karališkosios kapelos vadovu. Kadangi Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių ir čia dažnai rezidavo, Scacchi kūrybinis palikimas, be jokios abejonės, sietinas ir su Vilniumi.

Susitelkęs į mūsų regiono senosios muzikos paveldo atkūrimą ir visada klausytojus stebinantis originaliu, dažniausiai Lietuvoje dar negirdėtu repertuaru, šįsyk „Canto Fiorito“ taip pat pasiūlė kruopščiai apgalvotą programos koncepciją. Scacchi kūryba buvo pristatyta, viena vertus, per opoziciją su Paulu Siefertu, kita vertus, ja neapsiribojant, praplečiant laiko rėmą, parodant šių dviejų oponentų kompozicinių principų ištakas skirtingose mokyklose ir jų įtaką tolesnei vietos muzikos raidai. Koncerte skambėję tikslingai sugrupuoti Scacchi mokytojo Francesco Anerio, Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko, taip pat Scacchi sekėjo Bartlomiejo Pękelio kūriniai ne tik leido klausytojui apčiuopti įtakas, kompozitorių panašumus bei skirtumus, bet ir kelti sau bendresnius klausimus apie taisykles ir laisvę mene, talentą ir jo reikšmę tradicijos raidai.

Marco Scacchi vardas muzikos istorijoje asocijuojasi ne vien su jo, kaip puikaus XVII a. italų kompozitoriaus, sukurtais kūriniais, bet ir su metų metus trukusia teorinių traktatų „dvikova“, žinoma kaip „Scacchi – Sieferto kontroversija“. Scacchi dirbo kapelmeisteriu Vazų dvare Varšuvoje nuo 1628 m. iki 1649 m. 1643 m. jis parašė traktatą Cribrum musicum, kuriame kaltino vokiečių kilmės muzikantą Paulą Siefertą, taip pat dirbusį vargonininku Vazų dvare, komponavimo taisyklių neišmanymu. Cribrum musicum buvo atsakas į  konfliktą, įvykusį tarp Scacchi ir Sieferto, pastarajam išreiškus nuomonę, kad italų kompozitoriai yra tikri kontrapunkto nemokšos, tesugebantys kurti trivialias komedijas, barzellettas, arietes, bergamaskas ar pasakalijas.  Spėjama, kad Sieferto pasisakymai buvo išprovokuoti pavydo: jis kartu su Scacchi artimu draugu Kasparu Försteriu siekė gauti kapelmeisterio vietą Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, tačiau vieta atiteko Försteriui, kuriam, beje, Scacchi ir dedikavo savo žymųjį traktatą. Užvirusi kova buvo tokia arši ir aistringa, kad tęsėsi iki pat 1952 m. ir, nepaisant vietomis išties įžeidaus tono,  peraugo į kur kas bendresnius svarstymus, reflektuojančius tiek komponavimo teoriją, tiek to meto muzikinį lauką apskritai. Kontroversija Scacchi tapo akstinu teoriškai suformuluoti savo požiūrį į muziką ir išdėstyti įtakingą stilių klasifikaciją, kuria ilgą laiką rėmėsi vėlesni muzikos teoretikai. Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, rekonstruojantis mūsų regiono senosios muzikos paveldą, negalėjo apeiti visame pasaulyje žinomo Scacchi ir Sieferto ginčo, nes jo veiksmas vyko būtent mūsų regione – abu muzikantai tarnavo Vazoms. Specialiai II-ajam tarptautiniam Scacchi festivaliui „Canto Fiorito“ parengta programa „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės lenktynės“, skambėsianti 2016 m. gegužės 5 d., 19 val., Valdovų rūmuose  –  tai tarsi šios muzikinės-teorinės dvikovos aktualizavimas –  klausytojams bus pristatyti abiejų kompozitorių kūriniai, kad jie patys galėtų pajusti jų skirtumus.

Pasakojama, kad kai kurie pirmųjų traukinių keleiviai alpo nuo informacijos pertekliaus, mat vaizdai, matomi pro vagonų langus, keitėsi pernelyg greitai. Apibūdindamas staigaus progreso amžių Goethe netgi išvedė naują sąvoką „veloziferisch“, sudarytą iš žodžių „velocitas“ (lotyniškai – greitis) ir „Luciferis“. Greičiausiai tai nebuvo komplimentas, nors tiesioginė vardo „Liuciferis“ reikšmė yra „šviesos nešėjas“.

Šiandien traukiniai yra ne daugiau kaip dešimt kartų greitesni nei Goethe‘s laikais, tačiau informacija jau keliauja šviesos greičiu. Nuolatinis greitėjimas tapo norma, mes bijome nukristi tik tada, kai sustojame.

Ši paroda yra projekto „Experiment & Excellence“ dalis, remiama Europos Sąjungos programos „Kultūra 2007–2013“.

Veikia rugsėjo 27 – spalio 28 d. 
 

Prieš dvi savaites pasibaigusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, šiais metais pavadinta Mindaugo vardu, dėmesį skyrė ne tik performanso menui, bet ir kinui. Buvo parodyta 8 filmų programa „Cinema of the Self“, kurios centre, kaip teigė organizatoriai, – asmenybės, savasties, tapatybės ir savęs kūrimo temos. Filmai buvo rodomi per trienalę duris žiūrovams atvėrusioje ŠMC kino salėje. Ji, tikėkimės, taps svetinga erdve filmams, mūsų kino festivalius aplenkiantiems dėl „nežiūroviškų“ temų, sudėtingesnės formos ieškojimų ar tarpdiscipliniškumo. Tokie darbai kino festivaliuose dažnai rodomi specialiose paralelinėse programose, kur susikerta kino, parodų, performansų, instaliacijų, videomeno ribos. Kur žiūrovas nebūtinai kviečiamas į salės tamsą, kad „išgyventų“ kiną. 

Nuo pilnametražių iki vos penkiolikos minučių darbų, nuo dokumentikos iki hiperfikcijos, nuo subjektyvios žiūros iki nešališko žvilgsnio, nuo dabarties akimirkos fiksavimo iki nostalgiškų found footage vaizdų – tokia buvo programa. Jos pavadinimas sufleruoja asmeniškumą, tad ir mano įspūdžiai bus gana subjektyvūs ir fragmentiški. Nepretenduoju į visų filmų analizę ir apibendrinimus. Sustosiu prie filmų, kurie vis dar nepasimiršta (nebūtinai gerąja prasme).

Mindaugas yra žmogus. Jam tai sekasi, tai nesiseka. O rugpjūčio 24 – rugsėjo 9 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, vyko Mindaugo trienalė. Renginys Mindaugo neišsekino, nors buvo kaip reta – kaip geras džiazo festivalis – kupinas renginių, įdomių renginių.  

Buvau šių renginių atidaryme, kuriame niekas netikėjo, jog esu Mindaugas. Realiau žmogui tai, ko beveik nėra, ir tebūnie. Ir tebūnie... Man ir pačiam patiko tas Mindaugo veidas, žvelgiantis iš plakatų, patiko įvadinis Mindaugo prisistatymas. 100 iškilmingų Mindaugo pasirodymų scenoje, „klasikinis triukas, skirtas prikaustyti žiūrovų dėmesiui“. „Įženk į praeitį, kad atrastum trapų akimirkų intymumą“, – maždaug taip skambėjo viena užduotis, su kuria Mindaugas puikiai tvarkėsi. O ministro brolis, klaidžiojęs atidarymo minioje, taip pat buvo Mindaugas.