Mindaugas apie Mindaugą

Mindaugas yra žmogus. Jam tai sekasi, tai nesiseka. O rugpjūčio 24 – rugsėjo 9 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, vyko Mindaugo trienalė. Renginys Mindaugo neišsekino, nors buvo kaip reta – kaip geras džiazo festivalis – kupinas renginių, įdomių renginių.

 

Buvau šių renginių atidaryme, kuriame niekas netikėjo, jog esu Mindaugas. Realiau žmogui tai, ko beveik nėra, ir tebūnie. Ir tebūnie... Man ir pačiam patiko tas Mindaugo veidas, žvelgiantis iš plakatų, patiko įvadinis Mindaugo prisistatymas. 100 iškilmingų Mindaugo pasirodymų scenoje, „klasikinis triukas, skirtas prikaustyti žiūrovų dėmesiui“. „Įženk į praeitį, kad atrastum trapų akimirkų intymumą“, – maždaug taip skambėjo viena užduotis, su kuria Mindaugas puikiai tvarkėsi. O ministro brolis, klaidžiojęs atidarymo minioje, taip pat buvo Mindaugas.

 

Nuo šokėjų Alexandros Bachzetsis ir Annes Pajunen („A Piece Danced Alone“) tą nuostabų vakarą mano draugui, o ir visiems kitiems, svaigo galva. Net sunku paaiškinti kodėl. Anne epileptiniais traukuliais nardino publiką į vidinius džoi divizinius užkaborius. Na o Alexandra... Išraiškingas Alexandros klubų sūpavimas tą vakarą Mindaugą pribaigė. Nuskandino jo paties naiviajame autoerotiškume, savy pačiame. Kažkuriuo metu tą naktį Mindaugas grįžo namo.

 

Kitą dieną vėl ėjau į trienalę. Ieškojau Vilniaus gatvėse Mindaugo paliktų užrašų – „patarimų, pasiūlymų ir idėjų“, nes Mindaugas yra „žmogus su daug minčių“, – o vakare atsivedžiau mamą. Mindaugo mama į charizmateriją (taip buvo pavadinta pagrindinė Mindaugo trienalės salė) įžengė išsipuošusi, iki spindesio baltu kostiumėliu. Peržengė charizmaterijos sceną, įsitaisė kažkurioje eilėje aukštėliau, kitame salės gale.

 

Ursulos Mayer performanso „Gonda“ intermedialumas tą vakarą buvo sodrus. Aktyvus, po sceną pasilakstantis, išdaigas krečiantis styginių ansamblis grojo kompozitoriaus ir artistiško dirigento Gedimino Gelgoto kūrinį. Didelis kino ekranas scenos gale transliavo Ursulos Mayer filmo vaizdus. Su šiuo ekranu, styginių ansambliu bei publika scenos vidury poetiniu tekstu bendravo mergina, Valentijn de Hingh. Tarp žiūrovų šnabždėtasi, kad dailusis modelis kadaise keitęs lytį. Na o Mindaugo mama... Nors angliškai Mindaugo mama nieko nesupranta, renginys jai visai patiko. Muzika, orkestras, daug jaunų žmonių, sostinė. Kažkas neįprasto.

 

Pirmosios savaitės ramų sekmadienio vakarą savo pasirodymą Mindaugo trienalei pristatė „fizinio teatro“ choreografas ir aktorius, menininkas iš Bulgarijos Ivo Dimchev, jungiantis teatrą, šokį, muziką ir dainavimą, fotografiją, dailę, t.t. Šamanizmo seanso įtampą pasiekęs intymus ir ekscentriškas turinio ir formos tyrinėtojo Ivo pasirodymas prikaustė žiūrovų dėmesį ir paliko daug klausimų bei vieną pasiūlymą-atsakymą: „Respect art“ („But if you don’t...“). Spektaklio pabaigoje Ivo ėmė ir persipjovė antakį. O Mindaugas kažkuriuo metu tą vakarą grįžo namo.

 

Keletą dienų Mindaugo ilsėtasi, dirbta, miegota, na o festivalio antrosios savaitės penktadienį ateita į Valentino Klimašausko ir Morten Norbye Halvorsen „Rockmore rečitalį“ „Neringos“ restorane. Vilniuje gimusi Clara Rockmore buvo „visų laikų žymiausia teramino atlikėja“. Teraminas – vienas ankstyvųjų elektroninių instrumentų, išrastas apie 1928 m., kontroliuojamas neprisiliečiant prie instrumento, o štai rečitalis – muzikinis, vokalinis arba instrumentinis pasirodymas, dažniausiai skirtas vienam pagrindiniam atlikėjui (arba kūrėjui). Šį kartą, ir tai savaime suprantama, padedamas draugų, karaliavo – kas? Mindaugas. Susipainiojusiam tarp sąvokų Mindaugui lengvo, žaismingo, neįpareigojančio vaibo renginys priminė ramų ŠMC kabaretą, o vienam jo naujam draugui – talentų šou. Vakare Mindaugas, kaip kartais jam nutinka, pardavinėjo automobilį, o po kelių dienų, žiū – jau smagiai spardė futbolo kamuolį su pačiu Valentinu. Gyvenimas pilnas stebuklų.

 

Šeštadienio vakarą abejingų nepaliko labai asmeniška keistuolio-atskalūno, keistu dviračiu-kabina po Europą keliaujančio muzikos eksakademiko iš Farerų salų Godiepalo paskaita-performansas, balansavęs ties revoliucingų idėjų šou (à la „TED talks“) ir stand-up comedy žanrų riba. Paskaita galėjo tęstis be galo, bendru sutarimu su publika buvo baigta apie dešimtą. Kažkuriuo metu tą vakarą Mindaugas grįžo namo.

 

Kitos dienos vakarą savo paties vardo trienalėje Mindaugas išvydo nuostabų „Mindaugo talentų šou!“, organizuotą menininkės Claude Wampler. Mažučiai vaikučiai šiame įstabiame šou varžėsi su pačiu Mindaugu. Kas šoko breiką, kas vienu pirštu grojo, kas meniškai tylėjo, o kas svaidėsi juokais. Šypsojosi, kuo natūraliausiai dūko, lenkėsi reginių ištroškusiems ŠMC žiūrovams. Kas per vaikų darželis, prunkštė Mindaugo draugai. Mindaugas gynėsi painiais išvedžiojimais apie „konceptualią dviejų skirtingų pasaulio logikų susidūrimo įtampą“, bet jau vėliau, prie alaus bokalo.

 

Kitas talentų šou vyko paskutinį trienalės penktadienį. Šį kartą tai buvo Miet Warlop surengtas keistų būtybių – sakytume, ateivių – šou „Tragiški herojai“. Spengiančioje tyloje po ŠMC salę šmirinėjo stalas dailiomis kuo gyviausiomis kojomis, spalvotai vemiančios gauruotos pabaisos, žmonės-kelnės, balionas-žmogus, t.t. Įstabios performanso būtybės nuskraidino Mindaugą į Superverto „Nežemiškų būtybių fetišo“ (yra tokia keista knyga) svajonių apie meilę su ateiviais erdves. Egzofilija – tai nenormalus potraukis nežemiškų pasaulių būtybėms.

 

O dieną prieš tai Mindaugas dalyvavo kitame kultūringame renginyje, į kurį buvo įleidžiami tik svečiai pagal sąrašą, užsiregistravę arba užregistruoti. Vyko britų kino menininko Marko Aerialo Walleri kinas-performansas „su instrukcijomis kino mechanikui ir žiūrovams“, kuris kartu buvo ir ŠMC kino salės atidarymas. Kaip savo asmeniškoje, nuoširdžiai ištartoje, nors ir parežisuotoje, prakalboje sakė pats penkiasdešimtkažkelintųjų gimimo kino mechanikas – Šmic kino salės. 1945 m. filmo „Aplinkkelis“ („Detour“) pagrindinis herojus iš maloniai pačiam suprantamo savo gyvenimo kelio keletą kartų išbloškiamas fatališkų likimo vingių. Nieko nenužudęs, tampa tarsi žudiku, paskui tampa dar ir antrą kartą. Performanso režisierius Walleri tuo tarpu dalino komandas kino operatoriui ir žiūrovams: nuleisk vaizdą, tegu viskas būna žalia, žiūrėkite tik į moterį (kurios nėra ekrane), nežiūrėkite į šviesas. „Taip, likimas – tai paslaptinga jėga, kuri parodo pirštu į tave ar mane, nepateikdama jokio paaiškinimo“, – pabaigoje suvokė filmo herojus. Gavęs režisieriaus komandą, žvilgtelėjau į kino salės lubas, atsisukau atgal, pažvelgiau Mindaugui į akis.

 

Trienalės pabaigos nemačiau. Turėjau išvažiuoti pas mamą. Joks Mindaugas niekada negalėtų aplankyti visų Mindaugo trienalės renginių.